Žmones žudantis Palmyros atolas

Už 1000 mylių į pietus nuo Havajų yra Palmyros atolas-sala. Iš pirmo žvilgsnio  - tai nuostabi vieta, praktiškai rojus žemėje. Tačiau šiame rojuje yra tiesus kelias, vedantis į pragarą. Palmyroje yra daug keistenybių, tai labai neįprasta vieta. Salos grožis tiesiog užburia. Joje yra ir nuostabūs smėlėti paplūdimiai, ir vešli augmenija, ir gražūs rifai bei lagūnos.

Tačiau geriau pasižvalgius, sala ima kelti nerimą. Šalia atolo plaukioja daugybė ryklių, žuvis yra nevalgoma, nes minta vandens augalais, kurie išskiria toksinus. Pačioje saloje taip pat daugybė nemalonių gyvių - nuo skaudžiai geliančių moskitų iki nuodingų driežų. Džiaugsmas dėl puikaus klimato labai greitai pasikeičia dėl labai staigaus oro sąlygų pasikeitimo.

Praktiškai nuo pačio salos atradimo visus joje apsilankiusius žmones persekioja nežinoma jėga. Pasiseka tiems, kurie sugeba iš salos ištrūkti gyvi. Netgi savo pavadinimą sala gavo laivo, kuris sudužo prie salos, pavadinimo.

1798-ais metais šalia tuo metu žemėlapiuose dar nepažymėtos salos sudužo laivas „Betsė“, plaukiantis iš Amerikos į Aziją. Laivas atsitrenkė į rifus, žmonės bandė išsigelbėti plaukdami į krantą, tačiau salą pasiekė vos dešimt žmonių - kiti arba nuskendo, arba juos suėdė rykliai.
Iš vyrų, išlipusių į salą, išgyveno tik trys. Kai po dviejų mėnesių juos išgelbėjo kitas laivas, likę gyvieji pasakojo, kad jų draugus pražudė pati sala - iš tikrųjų tai yra didžiulė pabaisa, žudanti žmones!

Sala buvo pažymėta žemėlapiuose, o 1802-ais metais jai suteiktas Palmyros vardas - taip vadinosi laivas, kuris nuskendo prie atolo tais pačiais 1802-ais metais.

1870-ais metais prie Palmyros krantų dingo amerikiečių laivas „Angelas“. Ekipažo nariai buvo surasti saloje. Visi jie buvo mirę, ir mirę prievartine mirtimi. Tačiau žudikas taip ir nepaaiškėjo.

1940-ais metais sala perėjo JAV jurisdikcijai. Antrojo pasaulinio karo metais saloje buvo įkurdintas karinis garnizonas. Vienas iš karių, Džo Braunas, pasakojo, kad jis ir jo draugai, esantys saloje, nuolat jautė kažkokią nepaaiškinamą baimę. Vieni kalbėjo, jog bijo vandenyje plaukiojančių ryklių,
kiti, apimti isterijos, reikalavo juos išgabenti iš salos, tvirtindami, kad, to nepadarius, įvyks kažkas baisaus.

Iš tikrųjų, keli kariai nusižudė, karių tarpe kildavo nemotyvuotos agresijos pliūpsniai, kurie baigdavosi barniais, muštynėmis, netgi žmogžudystėmis.

Helas Hortonas, buvęs karinis jūrų karininkas, Palmyroje tarnavęs nuo 1942-ųjų iki 1944-ųjų metų, papasakojo:

„Kartą vienas mūsų patruliavimo lėktuvas nukrito netoliese salos. Mes ilgai ir atkakliai jo ieškojome, tačiau neaptikome nei varžto, nei skardos gabalo. Tai buvo labai keista ir stulbinama. Kitą kartą lėktuvas atsiplėšė nuo pakilimo tako, pakilo į maždaug 60-ies metrų aukštį ir pasuko neteisinga kryptimi. Ekipažui buvo duota užduotis skristi į šiaurę, tačiau lėktuvą jie pasuko į pietus. Diena buvo puiki. Mes nieko negalėjome suprasti. Lėktuvu skrido du žmonės, kurių daugiau mes nepamatėme. Mums labai nesisekė šioje saloje. Patyrę jūreiviai ją pavadino prakeiktąja. Kartą išgirdome skrendančio lėktuvo garsą - jis ieškojo mūsų salos. Bandant nutūpti, pilotas nepataikė ant nusileidimo tako ir įkrito į jūrą. Mes nuskubėjome prie piloto, tačiau pavėlavome - pirmiau jį aptiko rykliai“.

Po karo žmonės paliko salą. Vyriausybė daugiau nebandė jos naudoti - pernelyg bloga šlovė sklido apie šį žemės lopinėlį.

Tačiau 1974-ais metais Palmyroje buvo nužudyti du žmonės, kurie plaukiojo jachta. Kaip teismo proceso metu pasakojo liudininkai, Malkolmas „Makas“ Gremas ir Eleonora „Maff“ Grem iš San Diego buvo nužudyti, greičiausiai, dėl brangios jachtos „Jūros vėjas“ („Sea Wind“) ir joje buvusių maisto atsargų. Tai galėjo padaryti saloje atsigyvenęs buvęs nuteistasis.

1980-ais metais Maff Grem galaikus aptiko kita jachtininkų pora - Šeron ir Robertas Džordanai. Šeron, vaikščiodama pakrante, pastebėjo kaukolę ir kaulus, kurie, greičiausiai, iškrito iš Antrojo pasaulinio karo laikų metalinės dėžės, kurią bangos išmetė į krantą. Įdomiausia tai, kad Šeron reikiamoje vietoje atsidūrė pačiu laiku - kitas atoslūgis būtų kaulus visiems laikams nunešęs į jūrą.

Tyrimai rodo, kad Maff Grem galėjo būti nušauta į galva arba užmušta kažkokiu buku daiktu.

Po to moteris buvo sudeginta, supjaustyta ir likučiai sudėti į nedidelį metalinį konteinerį, paimtą iš vienos senos karinės gelbėjimo valties saloje. Po to konteineris buvo paskandintas lagūnoje. Mako Gremo kūnas taip ir nebuvo aptiktas. Manoma, kad jis galėjo būti paslėptas kitame konteineryje saloje arba kažkur netoliese jos.

Džonas Braidenas, liudininkas žmogžudystės byloje, buvo nuotykių ieškotojas, kuris 14 mėnesių praleido Palmyros saloje, nesėkmingai bandydamas užveisti kokoso palmių plantaciją. Braidenas atrodė žmogumi, kurį sunku kuo nors išgąsdinti, tačiau netgi jis proceso matu pasakė, kad „Palmyroje kartais tiesiog buvo jaučiama artėjanti nelaime".

Jachtininkas Tomas Vulfas, kuris Palmyroje lankėsi prieš sutuoktinių nužudymą, davė parodymus keturiuose įvairiuose procesuose, susijusiuose su nusikaltimu. Likus mėnesiui iki proceso Vulfas pajuto tai, kas tik dar kartą patvirtiną keistos jėgos poveikį tiems, kas turėjo kontaktų su Palmyra.

Vieną žemėlapis! Detaliai pasakodamas apie šį įvykį teismo proceso metu, Vulfas galėjo tik stebėtis, kokios keistos jėgos atnešė jam prie namo Palmyros žemėlapį užplanuotų liudijimų išvakarėse, kai procesas buvo pasiekęs kritinę stadiją. rytą po naktį siautusio stipraus štormo Volfas, kurio namas stovi Pjudžit Saunde Vašingtone, išėjo pasivaikščioti krantu, norėdamas pažiūrėti, ką bangos ir vėjas išmetė į sausumą.

Vos 12 m atstumu nuo namo jis pastebėjo cilindro formos objektą, išmestą į krantą. Atidarius dėžutę, joje buvo aptiktas Palmyros salos navigacinis
Jis pažymėjo, kad „šio prakeikto žemėlapio radimas sukėlė baimę prieš kažką nežinomą. Aš nesu prietaringas, tačiau pripažįstu, kad tai tikrai mane sukrėtė. Atrodo, kad Palmyra išsitempė ir palietė mane už trijų tūkstančių mylių“.

Žinomas biologas Maršanas Marinas iškėlė hipotezę apie tai, kad sala iš tikrųjų yra gyva būtybė, turinti labai stiprią neigiamą aurą ir sugebanti žmones įvilioti į spąstus!

Beje, yra ir kitokios versijos. Pavyzdžiui, slaptas magiškas ordinas jau ne vieną amžių Palmyroje atlieka savo ritualus arba saloje yra įėjimas į kitą matavimą.

Paskutinės žinios iš Palmyros atolo liudija, kad saloje gyvena daugybė žiurkių. 2011-ais metais jos buvo išnuodytos, tačiau kartu žuvo ir dalis vietinės faunos. Nuo to laiko salos lankymas yra ribojamas, norint į ją patekti būtina gauti JAV gamtos apsaugos tarnybos leidimą.