NSO virš Baltųjų Rūmų - Vašingtono karuselė

Kodėl Vašingtonas įslaptino incidentą, kurį matė tūkstančiai amerikiečių

Įvykiai, nutikę 1952 metų liepos 19-26 d., buvo pavadinti „Vašingtono karuselė“. Tai buvo pats masiškiausias NSO stebėjimas. Šie įvykiai davė postūmį vystytis ufologijai, bet kol kas jie nebuvo nei paneigti, nei neginčijamai įrodyti. Incidentą aptarinėjo plačioji visuomenė, karinės jūsų pajėgos, CŽV, mokslininkai astrofizikai, prezidentas Haris trupmenas ir net Albertas Einšteinas. Bet po preliminarių tyrimų visi duomenys buvo įslaptinti, o NSO tyrimų projekto vadovas žuvo paslaptingomis aplinkybėmis.

Albertas Einšteinas prieš kariškius

Naktį į liepos 20 d. Vašingtono oro uosto radarai užfiksavo septynis skraidančius objektus už 25 kilometrų nuo sostinės. Tai iškart pasirodė keista, nes jų skrydžio trajektorija nesutapo nė su viena keleivinio ar karinio lėktuvo trajektorija.

Vyriausias dispečeris susisiekė su Karinių oro pajėgų baze, ir kariškiai pranešė, kad taip pat matė keistus objektus, kurie artėjo link sostinės. Preliminariais skaičiavimais, jie skrido 2000 mylių per valandą greičiu.

Jau ketvirtą valandą ryto keistieji objektai pakibo virš JAV Kongreso pastato ir Baltųjų Rūmų. Dispečeris Hovardas Koklinas pranešė, kad jie skleidė oranžinę šviesą. Patruliuoti oro erdvę buvo pasiųsti kariniai naikintuvai, bet vos tik jie priartėjo prie objektų, tie žaibiškai dingo. Lakūnai gavo įsakymą grįžti į bazę. Kai tik jie tai padarė, objektai sugrįžo. Buvo spėjama, kad nekviesti svečiai klausėsi visų radijo pokalbių.

Lockheed F-94 Starfire / ©Wikimedia Commons

Skeptikai tvirtino, kad tai jokie ateiviai, tai paprasčiausia optinė iliuzija, temperatūrinės inversijos pasekmė, bet šios teorijos šalininkų buvo mažuma. Dieną visi stambūs leidiniai, įskaitant “The Washington Post”, “The New York Times”, jau mirgėjo antraštėmis apie skraidančias lėkštes.

Net rimtas žurnalas “Life”, iki tol skeptiškai žiūrėjęs į ateivius, išspausdino didžiulį straipsnį apie juos. Visuomenę beveik apėmė panika. Pasikartojo situacija, kai po Orsono Velso radijo spektaklio visi patikėjo, kad prasidėjo karas su marsiečiais. Tik šį kartą viskas vyko iš tikrųjų.

Situacija grėsė tapti nebekontroliuojama. Į JAV Karinių oro pajėgų štabą ėmė plaukti skambučiai ir laiškai nuo paprastų piliečių, kurie tapo šių įvykių liudininkais. Prezidentas Haris Trumenas reikalavo kuo greičiau viską išsiaiškinti. Net buvo bandyta atakuoti skraidančias lėkštes, bet nesėkmingai. Tai sukėlė garsių mokslininkų pasipiktinimą. Albertas Einšteinas savo oficialiame pareiškime teigė, kad, jei ateiviai juda tokiu greičiu (tuo metu jis padidėjo iki 10 000 mylių per valandą), jei jie tokie nepažeidžiami, tai neverta provokuoti jų atsakomiesiems veiksmams. Juk jų ginklai greičiausiai daug kartų galingesni už visus supervalstybės ginklus. Pasekmės gali būti katastrofiškos.

Slaptas Sovietų Sąjungos ginklas

1952 metai įėjo į istoriją kaip “NSO metai”, nepaprasti jie buvo ir geopolitine prasme. Vis aštrėjo JAV ir Sovietų Sąjungos priešprieša, siautė Korėjos karas. CŽV specialistai prognozavo atominį karą tarp Sovietų Sąjungos ir Amerikos. Vienu iš pirmųjų miestų, kuriam galėjo smogti rusai, ekspertų nuomone, buvo Vašingtonas.

Amerikos kariškiai kėlė versiją, kad tai buvo sovietinės atominės balistinės raketos. Beje, ekspertai atmetė šią versiją, nes NSO manevringumas buvo per daug tobulas raketoms. Sovietų pusė nieko nekomentavo. Paskui paaiškėjo, kad sovietai atidžiai stebėjo įvykius JAV, o politinis žurnalistas, kuris buvo akredituotas Baltuosiuose Rūmuose, viską kruopščiai užsirašinėjo savo užrašų knygutėse. Vėliau jis parašė knygą “Vašingtono karuselė”, kuri buvo išleista persitvarkymo metais.

“Mėlynoji knyga" ir paslaptinga ufologo mirtis

NSO buvo labai plačiai aptariama tema. Todėl oficialūs JAV valdžios sluoksniai pirmiausia uždraudė kariškiams teikti komentarus žinias-klaidai. Tai padarė netiesioginę įtaką mokslinės fantastikos vystymuisi literatūroje ir kine. Eksploatacinio žanro režisieriai perkėlė akcentus nuo erotikos ir siaubo į ateivius iš kitų pasaulių, o režisierius Edas Vudas supynė zombių ir skraidančių lėkščių temas. Bet visa tai buvo meninė išmonė, o mokslininkų duomenys buvo paskelbti gerokai vėliau.

Visi tyrimai ilgą laiką buvo visiškai įslaptinti. Vadovauti NSO tyrimo projektui “Mėlynoji knyga” buvo paskirtas Karinių oro pajėgų karininkas Edvardas Rupeltas, kuris vadovavo panašiam, bet jau išsisėmusiam, projektui “Grudge”. Jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad nežemiškos civilizacijos egzistuoja. Jis atmetė ir sovietinių karinių planų versiją, ir Karinių oro pajėgų žvalgybos direktoriaus, generolo majoro Džono Semfordo nuomonę, kad “taip vadinamieji NSO yra oro srovių inversija”.

Kai audra nurimo (NSO stebėjimai piką pasiekė liepos 29 d.), Edvardas Rupeltas sėdo rašyti knygos “Ataskaita apie neatpažintus skraidančius objektus”, kurioje ketino pateikti visą tiesą apie skraidančias lėkštes. Įdomiausia prasidėjo antroje šeštojo dešimtmečio pusėje, kai Rupeltas visiškai pakeitė savo požiūrį į priešingą. Per televiziją jis pateikė oficialų pranešimą, kad visos kalbos apie nežemiškas civilizacijas yra tik ufologų paistalai ir kad patį logiškiausią požiūrį išsakė būtent Karinių oro pajėgų vadovybė.

Bet atrodė jis nekaip, tarsi būtų sakęs gerai išmoktą, kažkieno parašytą kalbą. Rupelto kolega iš Oro reiškinių tyrimų komiteto Donaldas Kihou labai nustebo, kai pamatė signaliniame jo knygos egzemplioriuje kelis visiškai naujai perrašytus skyrius. Dabar monografijos struktūra buvo tokia: pirmoje dalyje buvo pasakojama apie NSO, o antroje visos ufologinės versijos buvo kritikuojamos.

Tai buvo 1959 metai. Rupeltas užsisklendė savyje, nutraukė bendravimą su kolegomis, o po metų mirė nuo širdies smūgio, sulaukęs 34 metų. Projektas “Mėlynoji knyga” buvo uždarytas 1969 metais, visi duomenys įslaptinti. Tik devintajame dešimtmetyje informacija tapo prieinama ir sukėlė naują susidomėjimą šia tema bei naujas įvykių versijas. Anot vienos iš jų, “Vašingtono karuselė” - melagiena, NSO imitacija, kurios tikslas - nukreipti žmonių dėmesį nuo kasdieninių problemų, Korėjos karo ir pakelti Hario Trumeno reitingus. Net jei tai tiesa, tai prezidentui nepadėjo - jau 1953 metais jį pakeitė Dvaitas Eizenhaueris.

“Vašingtono karuselė” išlieka paslaptimi iki šiol. Pats terminas “flap”, verčiamas kaip “karuselė”, reiškia sąmyšį, paniką, sambrūzdį visuomenėje. Kartu su Rosvelo incidentu, “NSO avarija Keksburge”, Teherano incidentu 1976 metais tai buvo pats garsiausias atvejis NSO tyrinėjimų istorijoje. Pagal tų įvykių motyvus BBC išleido serialą “Mėlynoji knyga”, kurio prodiuseris buvo Robertas Zemeckis.