Padaryta Babilone. Babiloniečių Palikimai

Nėra abejonės, kad žinomiausias senovinis miestas pasaulyje buvo Babilono miestas, išsidėstęs ant Eufrato upės krantų. Babilonas reiškia „dievo vartai“.

Žinoma, miestas taip pavadintas ne veltui. Būtent iš Babilono, tarsi iš fantastinių vartų į kitą dimensiją, į kaimynines tautas tekėjo įvairiausios žinios. Šis kultūrinės garsaus miesto įtakos plitimas buvo labai svarbus, dedant mūsų šiuolaikinės civilizacijos pagrindus.

Gal ir keista, bet mes net neįtariame, kaip dažnai susiduriame su babiloniečių palikimu (istorijos paslaptys - paranormal.lt) ...

Seniausias megapolis

Babilono miesto klestėjimo laikais -XIX amžiuje prieš mūsų erą - mieste gyveno astuoni milijonai gyventojų. Etnine prasme tai buvo labai marga visuomenė. Be vietinių gyventojų (jie buvo vadinami “maarbabilaija” -Babilono sūnumis), Babilone gyveno ir į nelaisvę paimti užsieniečiai: urartai, egiptiečiai, sirai, finikiečiai, judėjai, kilikiečiai, lydiečiai, arabai. Egiptiečiai dirbo šventyklų žemes, judėjai statė, rusai (taip, taip, dabartinių rusų protėviai!) tarnavo kariniais samdiniais. Tiesa, Babilono sūnūs bet kokį nuo jų priklausomą žmogų laikė vergu - ardu. Užsieniečiai neturėjo jokių pilietinių teisių, su jais buvo galima elgtis, kaip nori. Šviesiaplaukius šiauriečius mušdavo lazdomis ne už prasižengimus, o kad įbaugintų, nes tie labai jau išdidūs buvo. Galiausiai rusų vyresnieji atšaukė savo karius iš Babilono.

Rusiški vardai nuo Eufrato krantų

Vis dėlto rusai, gyvenę Babilone gana ilgai, daug ko išmoko. Pavyzdžiui, įsisavino vardų sistemą. Babiloniečiai turėjo ne tik tam tikrą reikšmę turinčius vardus (pavyzdžiui, “Dievui Nabu davė sūnų” - tai vardas Bogdanas), bet ir tėvavardžius bei pavardes. Pavardės būdavo sudaromos iš protėvių vardų, etninės kilmės, profesijos, titulų ar pareigų. Pilnos pavardė išeidavo labai ilgos ir sudėtingos: Tib-cilli-Marduk, sūnus Nabu-aplu-iddino, Sin-ili protėvio - liežuvį galima nusilaužti! Todėl buvo naudojami ir mažybiniai vardai, ir pravardės. Tarkim, mažasis Tab-cilli-Mardukas buvo vadinamas tiesiog Tabijumi, suaugusį Nabu-ache-bulitą draugai vadino tiesiog Lib-lutu, o vaidinga žmona visaip bardavo savo žilabarzdį Na-bušum-iškuną, vadindama jį niekam tikusiu Šuma. Idėja pakeisti itin ilgus vardus mažesniais slavams labai pravertė vėliau, kai Bizantijos šventikai ėmė suteikti jiems svetimus biblinius vardus. Pirmiausia, galima buvo pakeisti patį skambėjimą (perdaryti Jochananą, kuris žydiškai reiškia “Dievas pasigailėjo”, o rusiškai nereiškia nieko, į Ivaną), o antra, išsaugoti seną vardą kaip mažybinį, tarsi nerimtą, o iš tikrųjų kalbantį apie istorines šaknis, - Vania. Pavyzdžiui, Danielis arba Daniilas (“mano teisėjas - Dievas”), išliko Dania, Gabrielius (“mano galybė - Dievas”), perdarytas į Gavrilą ir Gavriilą, išsaugojo pirminį Gor (Goria, Gorikas - Sviatogoras). Mikaelis (“lygus Dievui”) virto Miša (palyginimas su meška, ko gero, yra neatsitiktinis ir net malonus: stiprus kaip meška, miško šeimininkas). Pasyviai buvo pasipriešinta ir kitiems užsieniniams vardams: graikiškiems, lotyniškiems, keltiškiems, skandinaviškiems ir net slaviškiems, nors ir artimiems, bet ne giminiškiems (Vladimiro kunigaikštystė neprarado pirminio varianto - Lado).

Nuo kėdės iki Raudonosios aikštės

Sugrįžkime į Babiloną, iš kurio rusai, be kitų dalykų, pasiskolino kėdžių idėją (ložės buvo tik turtingųjų namuose, o paprastiems žmonėms amatininkai gamindavo krėslus, taburetes, suolus ir suolelius), visiems privalomą raštingumą.

Iki bulgariškos kirilicos įvedimo Rusioje buvo naudojama seniausia slaviška abėcėlė glagolica. Supaprastintas jos variantas sudarė skandinavų sakralinės abėcėlės - runų - pagrindą. Taip pat buvo pasiskolintas mokėjimas skaičiuoti, naudojant ne tik dešimtainę, bet ir šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą (iki šiol valandą daliname į 60 minučių, minutę - į 60 sekundžių). Be to, buvo pasiskolinta idėja daryti paprasčiausius saulės laikrodžius.

Galiausiai, mes iki šiol žinome ir kone kasdien naudojame babilonietiškus astrologinius ženklus: Aviną, Jautį, Dvynius, Vėžį, Liūtą, Mergelę, Svarstykles, Skorpioną, Šaulį, Ožiaragį, Vandenį ir Žuvis.

Rusai su didelė pagarba ėmė žiūrėti į ūsus ir barzdą, gal tik negarbanodavo jų smulkiais žiedeliais. Senovėje rusai, kaip ir Babilono gyventojai, mėgo ryškius drabužius, puošė juos įmantriais siuvinėjimais, papuošalais (auskarais, žiedais, segėmis, apyrankėmis, karoliais, auksinėmis ir varinėmis pynėmis, sagėmis su brangakmeniais). Puošdavosi ne tik moterys, bet ir vyrai, ypač valdžios vyrai.

Ir pats žodis “karalius” kilo iš Babilono. Palyginus kultūrinius babiloniečių ir rusų pomėgius, galima pastebėti abiejų grupių meilę raudonai spalvai, kuri buvo laikoma ne tik pačia madingiausia, bet ir valdžios simboliu. Pavyzdžiui, ir Babilono karaliai, ir rusų kunigaikščiai dėvėjo raudonus apsiaustus. Taip pat ir centrinė Rusijos sostinės Maskvos aikštė ne šiaip sau pavadinta Raudonąja.

Kaip Babilonas padėjo Anglijai

Žinoma, iš Babilono kultūros mokėsi ne tik rusai. Babilone, o vėliau ir kaimyninėse šalyse, plačiai paplito
aludarystė, aliejaus gamyba, vyndarystė, duonos kepimas, konditerija, miltų ir kruopų gamyba. Garsūs buvo ir Babilono puodžiai. Ko jau ko, o molio čia buvo pakankamai. Jie lipdė didžiules bačkas, vandentiekio vamzdžius, lenteles rašymui, cilindrines spaudos lenteles, keptuvus ir ... karstus. Iš molio buvo gaminami net laiškų vokai.

Babilono meistrų meistriškumas senovės pasaulyje buvo laikomas nepralenkiamu: jų gaminius stengėsi mėgdžioti Egipte, Finikijoje ir net Graikijoje, papildydami savais elementais. Babilono svečius ypač stebino įvairiaspalve glazūra dengti gaminiai ir stikliniai indai, kuriuos babiloniečiai mokėjo gaminti jau gilioje senovėje.

Babilonas (kartu su Egiptu) buvo linų tėvynė. Babilonišką jų pavadinimą “kittina” vėliau perėmė kitos tautos. Pavyzdžiui, žydai linus vadino “kuttonet”, arabai - “katan”. Į graikų ir romėnų kalbas linų pavadinimas pateko kaip drabužių rūšių pavadinimai - chitonas ir tunika. Šiuolaikinėje anglų kalboje jis naudojamas medvilnei pavadinti - cot-ton.

Vilnoniai Babilono gaminiai buvo dar garsesni negu lininiai. XIV amžiuje Babilono technologijų paslaptis per Mažąją Aziją ir Europą pateko į Angliją. Nuo tada, valdant karaliui Eduardui III, vilna tapo pagrindine anglų eksporto preke. Maža to, vilna net padėjo Anglijai tapti jūrų valdove! Jei mūšyje britų burlaivį pramuš-davo žemiau vaterlinijos, tai komanda iškart užkišdavo skylę maišu su ... vilna. Ji greitai sugerdavo drėgmę, išbrinkdavo, ir taip nebeleisdavo vandeniui patekti į laivą. Kaip priminimas apie tai, kuo rėmėsi karalystės ekonominė ir jūrinė galybė, iki šiol galioja tokia tradicija: Anglijos parlamento Lordų Rūmų spikeris ir dabar sėdi ant vilnos prikimšto maišo. Istorinio teisingumo požiūriu, geriau būtų Londono centre pastatyti paminklą senovės Babilono amatininkams...

Dar daug ką galima papasakoti apie Babilono kalvius, architektus, ginklininkus, bet to, kas pasakyta, pakanka suprasti: mūsų protėviai ir daug kitų tautų turėjo ko pasimokyti iš pasipūtusio, žiauraus, ištvirkusio, bet nagingo Babilono.