Babilono Įpėdiniai. Kalbos

Kažkada dėl Babilono bokšto statybos ant žmonių supykęs Dievas sumaišė visas kalbas, kad žmonės negalėtų susikalbėti ir susitarti. Bet žmonėms to pasirodė per maža: nors egzistuoja nemažai dialektų ir tarmių, žmonės nuolat išgalvoja naujų. Nejaugi tik tam, kad visiškai nustotų suprasti vienas kita? Ir kodėl iki šiol pasaulyje nėra bendros kalbos?

Dangaus angelų kalba

Viena iš dirbtinai sukurtų kalbų buvo skirta ne žmonių bendravimui. Ji turėjo padėti bendrauti su angelais. Asmeninis Elžbietos I astrologas ir okultistas Džonas Dy su Eduardu Keli kartą paskelbė, kad užmezgė kontaktą su dangaus būtybėmis. Naudodami obsidiano veidrodį ir ateities spėjimams skirtą krištolinį rutulį, Dy ir Keli daugybę kartų bendravo su angelais. Vyrai kruopščiai užrašinėjo viską, ką matė ir girdėjo. Jų tvirtinimu, taip mediumai buvo mokomi kalbos, kurią jie pavadino enochų kalba, remdamiesi tuo, kad Enochas Biblijoje paminėtas kaip paskutinis žmogus, galėjęs susikalbėti su angelais.

Angelų kalba turėjo unikalią abėcėlę iš 21 raidės, savo gramatiką ir sintaksę. Angelai okultistams pranešė, kad magiški ritualai, naudojant jų kalbą, suteiks žmonijai magiškų galių, pakeis Europos istoriją ir net išpranašaus artėjančią apokalipsę. Žinoma, galima spėti, kad, gavę raktą nuo tokios galybės, Dy ir Keli skubėjo jį išbandyti.

Tačiau istorijoje neišliko jokių žinių ar pėdsakų, kad vyrai atliko atitinkamus ritualus. Kas gi sutrukdė dviem magams perprasti angelus?

Pasirodo, jie privalėjo sulaukti savo dangaus globėjų leidimo atlikti ritualus, bet taip jo ir negavo net po daugelio metų. Enochų kalbos užrašus tyrinėję istorikai linkę manyti, kad angelai ir neketino duoti tokio leidimo: jie tiesiog panaudojo du mirtingus vyrus kaip instrumentus perduoti informaciją likusiai žmonijai.

Enochų kalbą labai gerbia ir šiuolaikiniai okultistai. Žinovai tvirtina, kad tai seniausia pasaulio kalba, visų kitų kalbų, kada nors egzistavusių mūsų planetoje, prokalbė. Daug kas tiki, kad ši kalba turi didžiulį magišką potencialą, ir laiko ją vienintele priemone visavertiškai bendrauti su anapusinėmis esybėmis. Skeptikai, beje, nurodo, kad gramatinės angelų taisyklės įtartinai primena Dy ir Keli gimtąją anglų kalbą. Yra ir tokia versija, kad angelai nekūrė jokios enochų kalbos. Ji buvo sugalvota kaip šifras, kurį patogu naudoti šnipams.

Viduramžių slavų globalizacija

Pažvelgus į praeitį, darosi aišku, kad globalizacijos idėjos atsirado visai ne XX amžiuje, o gerokai anksčiau. XVII amžiaus viduryje į Maskvą į naują tarnybos vietą atvyko kroatas Jurijus Križaničius. Jo tikslai buvo tikrai globaliniai tai epochai. Križaničius buvo labai išsilavinęs savo meto žmogus. Jis puoselėjo idėją apjungti visas slavų tautas į vieną bendriją su Rusijos valstybe priekyje.

Kaip bebūtų gaila, mokslininkas į Moskoviją atvyko visiškai ne laiku: šalyje siautė religinis karas, žinomas kaip bažnyčios skilimas. Todėl jau už pačius pirmuosius viešus svarstymus apie bažnytinės unijos tarp katalikų ir pravoslavų naudą J. Križaničių nedelsiant ištrėmė į Sibiro miestelį Tobolską. Ten įsitikinęs panslavizmo šalininkas praleido net 16 metų, beje, gaudamas iš valstybės 90 rublių per metus algą. Matyt, nebuvo Križaničius labai užsiėmęs, nes visą laiką skyrė bendros slavų kalbos kūrimui. Paėmus tik vienos tautos kalbą kaip visos slavų bendrijos kalbą, reikštų, kad ta tauta turi išankstinę privilegiją prieš kitas tautas.

Pasaulyje priskaičiuojama maždaug 7000 kalbų, tačiau 2500 iš jų mūsų dienomis yra ant išnykimo ribos. Beveik ketvirtadalį egzistuojančių kalbų naudoja mažiau kaip tūkstantis vartotojų. Tos kalbos turėtų greitai išnykti.

Svarbiausia naujos kalbos kūrimo idėja buvo ta, kad joje nebūtų jokių svetimšalių žodžių. Bendros slavų kalbos pagrindą sudarė žodžiai, bendri ar bent jau panašūs visose slavų kalbose (tokių buvo iki 60%). O jei bendro žodžio nerasdavo, jis būdavo paimamas iš kokios nors kitos kalbos, priklausomai nuo jos paplitimo. Galiausiai buvo sukurta unikali kalba, apjungusi ir pakeitusi slavų kalbas. Pagal poreikį buvo galima kurti ir naujus žodžius. Križaničius to ėmėsi su užsidegimu. Taip atsirado žodžiai ljudoderstwo (tironija), samowladstwo (vienvaldystė) ir daug kitų žodinių konstrukcijų. Jis taip pat koregavo ir gramatiką, pavyzdžiui, vyriškos giminės žodžius perdarė su moteriškos giminės galūnėmis.

Pats mokslininkas plačiai naudojo savo sukurtą kalbą. Tai labai apsunkina jo dabartinių biografų darbą. Bet talentingasis kroatas taip ir liko vienintelis bendros slavų kalbos vartotojas.

Muzikinių sielų svajonė

XIX amžiaus pradžioje tie, kurie svajojo suteikti gremėzdiškai žmonių kalbai bent truputį lengvumo ir harmonijos, pagaliau galėjo džiaugtis. Aistringas muzikos mėgėjas prancūzas Žanas Fransua Siudras nuoširdžiai manė, kad muzika ir yra geriausia komunikacijos priemonė, todėl sugalvojo kalbą, kurios pagrindas buvo septynios natos. Nauja kalba vadinosi solresolis. Vartoti šią kalbą žodžiu ir raštu buvo galima įvairiai. Žodžius, sudėtus iš natų pavadinimų, galima tiesiog garsiai ištarti, atlikti juos muzikiniais instrumentais arba dainuoti. Kalbėtis galima ir naudojant kurčnebylių gestus. Susirašinėti galima naudojant natų ženklus, pirmus septynis arabiškus skaičius arba pirmas septynias lotyniškos abėcėlės raides, ar net piešti žodžius septyniomis vaivorykštės spektro spalvomis. Visi solresolio žodžiai - įvairaus sudėtingumo septynių muzikos natų kombinacijos (maždaug 12 tūkstančių).

Kad būtų patogiau, žodžiai dalinami į prasmines grupes. Tie, kurie prasideda nuo “do”, kalba apie žmogų, jo asmenines savybes arba gebėjimus (domifado - “žmogus”, domisolfa -“protas”). Žodžiai, prasidedantys nuo “sol”, būna susiję su menu (solmiso-lre - “muzika”, solladola - “dailė”). Muzikinėje kalboje vienas žodis apjungia visus sinonimus: solla - reiškia ir “nuolat”, ir “be galo”, ir “be pertraukos”, ir “visada”. Jei reikia natų kalbos žodžiui parinkti antonimą, belieka jį perskaityti atvirkščiai, pvz. simila reiškia “lengvai”, o lamisi - “sunkiai”. Taip išeitų, kad solresolį galima laikyti gana lengvai išmokstama kalba. Matyt, dėl to ši klaba iš pradžių buvo gana populiari.

Siudras galutinai suformulavo solresolio kalbos taisykles ir kartu su savo mokiniais bei šalininkais išvyko į “lingvistines gastroles” po Prancūziją. Publika susižavėjusi klausė, kaip jis kalbėjo, skaitė, grojo ir dainavo savo sukurta nuostabia kalba. Po kelerių metų Siudras savo kūrinį pasiūlė ir gynybos ministerijai: jis siūlė perduoti duomenis apie mūšių eigą triūbos garsais. Europa įvertino Siudro darbus: Paryžiaus parodoje jis gavo didelį piniginį prizą, o Londone - garbės medalį. Tačiau po kelių dešimtmečių šlovės solresolis užleido vietą savo “jaunesniems broliams” - vopaliuk ir esperanto.

Pati pačiausia

Nors dirbtinių kalbų yra tikrai daug, tačiau iki šiol pačia žinomiausia išlieka esperanto - dirbtinė kalba, kurią sukūrė lenkų gydytojas Liudvikas Zamenhofas. Jis užaugo daugiataučiame Balstogės mieste, kur gyveno lenkai, rusai, vokiečiai, žydai, ir kartais jiems būdavo nelengva susikalbėti. Kaip tik tada jaunuoliui pirmą kartą į galvą atėjo mintis sukurti kalbą, vienodai suprantamą visoms pasaulio tautoms. Šios idėjos realizacijai prireikė 10 metų. 1887 metais L. Zamenhofas, pasivadinęs slapyvardžiu Esperanto (“turintis vilties”), išleido pirmąjį savo lingvistinio kūrinio vadovėlį. Autoriaus slapyvardis patiko skaitytojams ir netrukus šiuo žodžiu pradėta vadinti ir autoriaus sukurta kalba.

Esperanto yra vienintelė iš dirbtinių kalbų, kuri ne tik greitai įgijo daug gerbėjų, bet ir išliko populiari visame pasaulyje jau daugiau kaip šimtmetį. Mūsų dienomis, įvairiais vertinimais (nuo pesimistinių iki pačių džiaugsmingiausių) esperanto kalba bendrauja nuo 100 tūkstančių iki aštuonių milijonų žmonių įvairiuose pasaulio kampeliuose. Žinovai tvirtina, kad išmokti esperanto kalbos pagrindus galima per 150 valandų.

Esperanto kalbos pagrindą sudaro iš įvairių Europos kalbų pasiskolinti žodžiai: lotynų, prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, lenkų ir graikų. Esperanto kalbos abėcėlė sukurta lotynų kalbos pagrindu, ją sudaro 28 raidės. Šioje kalboje nėra giminių, žodžių tvarka sakinyje gali būti bet kokia. Tai leidžia kitų kalbų atstovams sudaryti sakinius esperanto kalba taip, kaip jie įpratę savo kalboje, ir kartu kalbėti taisyklinga esperanto kalba.

Kritikai randa nemažai šios kalbos trūkumų, pvz., ji skamba nepakankamai gražiai, skiriasi įvairių šalių mokomoji medžiaga, yra nerašytų taisyklių, kurias reikia nuolat prisiminti bendraujant žodžiu ir susirašinėjant. Tačiau viso pasaulio esperantininkai nuolat kalba apie didelę naudą kalbos, kuri leidžia susirasti draugų įvairiose pasaulio šalyse. Jie yra įsitikinę: 130 metų - gana menkas laikotarpis kalbos paplitimui. Ateis laikas, kai esperanto užkariaus visą pasaulį.