Povandeninis laivas-vaiduoklis

Jūreivystės istorija žino nemažai atvejų, kai jūreiviai dėl įvairių, kartais nenustatytų priežasčių, palikdavo savo laivą, ir taip jūroje atsirasdavo dar vienas laivas-vaiduoklis, kuris, tiesiogine to žodžio prasme, buvo valdomas vėjo ir bangų. Tačiau įvykis, apie kurį pasakojama šiame straipsnyje, išeina už šių įvykių ribų ir pasaulyje neturi analogų.

Svečias iš gelmės

Vyko Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918 metai). Vakarų sausumos fronte karas tapo pozicinis, o štai mūšiai jūrose dar tik didino savo apsukas (paranormal.lt).

Vokietija, tikėdamasi paralyžiuoti Didžiosios Britanijos jūrų prekybą, visas savo laivyno galias metė tam, kad būtų susidorota su priešo laivyba. Ypatinga reikšmė šios užduoties sprendime buvo skirta povandeniniams laivams. Tuo metu tai buvo visiškai nauja laivyno rūšis, ir, kaip parodė laikas, gana efektyvi priemonė tokių užduočių sprendimui.

Iki 1915 metų pradžios vokiečių povandeniniai laivai buvo gana nemažai pasiekę. Pakanka prisiminti vien tik vokiečių povandeninio laivo U-9 ataką prieš anglų kreiserius „Aboukir“ , „Hogue“ ir „Cressy“. Visi trys laivai vos per valandą buvo nuskandinti tiesiog reide.

Tad visiškai galima suprasti vietinių gyventojų nuostabą ir siaubą, kai vieną gražią 1915 metų liepos dieną prie rytinės Anglijos pakrantės į paviršių iškilo vokiečių povandeninis laivas ir ėmė lėtai dreifuoti link kranto.

Per keletą valandų bangos ir vėjas padarė savo darbą, povandeninis laivas švelniai užplaukė ant pakrantės seklumos. Atrodė, jog tuoj pat atsidarys tiltelio liukas ir ant denio, tarsi velniai iš tabokinės, pasipils priešo kareiviai, užims savo vietas prie pabūklų ir atidengs mirtį nešančią ugnį į taikius gyventojus.

Laikas ėjo. Povandeninis laivas švelniai siūbavo nedidelėse pakrantės bangose, o denyje vis nebuvo jokių gyvybės požymių. Vietiniai žvejai, atsigavę nuo pirmojo šoko, labai atsargiai priplaukė prie povandeninio laivo, smalsiai jį apžiūrėjo ir, sukaupę drąsą, užlipo ant denio. Viršutinis tiltelio liukas buvo sandariai uždarytas iš vidaus. Povandeninis laivas vis nerodė jokių gyvybės ženklų, saugodamas savo paslaptį.

Numirėlių laivas

Netrukus į įvykio vietą atskubėjo karo jūreiviai. Juk ne juokas - priešo laivas prie paties kranto! Atvykę į įvykio vietą specialistai greitai nustatė, jog povandeninio laivo korpusas neturi jokių pažeidimų. Tačiau sandariai uždarytas liukas kėlė daugybę klausimų. Gal čia koks nors Trojos arklys? O gal spąstai, prikimšti sprogmenų? O gal povandeniniame laive yra balionai su nuodingomis dujomis? O gal dar koks nors kaizerio Vilhelmo paruoštas nemalonus siurprizas? Vienu žodžiu, klausimų buvo kur kas daugiau nei atsakymų.

Pasaulio naujienos kitaip ... su paranormal.lt! (Karo paslaptys) Prisijunk prie paskyros!

Tačiau reikėjo imtis kažkokių veiksmų. Anglai dar kartą atidžiai apžiūrėjo povandeninio laivo korpusą, įvertino situaciją ir nusprendė nutraukti povandeninį laivą nuo seklumos ir nutempti jį į dokus, kad būtų galima ramioje aplinkoje atidaryti liuką ir detaliai apžiūrėti paslaptingą povandeninį laivą.

Kaip buvo nuspręsta, taip ir buvo padaryta. Pastačius laivą doke, specialistai, ėmęsi didžiulių saugumo priemonių, atidarė liuką. Po to, kai buvo gerai išvėdinti skyriai, anglai nusileido į laivą. Prieš jų akis atsivėrė siaubingas vaizdas. Tai buvo tikras numirėlių laivas! Visur buvo vokiečių jūreivių kūnai, daugumą jų mirtis ištiko tiesiog begulinčius savo lovose. Ir visa tai tuo metu, kai nei povandeninis laivas, nei jūreivių palaikai neturėjo jokių matomų pažeidimų. Kokie čia siaubą keliantys stebuklai?

Atsakyti į šį klausimą padėjo gerai išlikusių laivo dokumentų analizė ir jų sulyginimas su anglų žvalgybos duomenimis per atitinkamą laikotarpį. Visa tai leido sudaryti daugiau ar mažiau tikrovišką supratimą apie tai, kas įvyko laive-vaiduoklyje.

Tragiška klaida

1915 metų sausio 13 d. ryte iš Vilhelmshafeno uosto išplaukė trys vokiečių povandeniniai laivai ir pasuko link Didžiosios Britanijos krantų, turėdami užduotį nurodytuose rajonuose skandinti visus priešininko laivus. Povandeniniams laivams vadovavo: U-22 - leitenantas Hopė, U-31 - leitenantas Vašendorfas ir U-32 - leitenantas Špigelis.

Vokiečių povandeninis laivas U-31

Jūreiviai, praktiškai kasdien susiduriantys su pavojingais sunkumais, yra labai prietaringa liaudis. Kaip galima netikėti dalykais, kai vis gauti nepaneigiamus įrodymus, kad šie dalykai iš tiesų vyksta. Žinant, kaip klostėsi tolimesni įvykiai, netgi nenorom galima patikėti pikta magiška jėga.

Praėjus devynioms dienoms po patruliavimo pradžios į bazę grįžo leitenanto Špigelio vadovaujamas U-32. Dar po penkių dienų Vilhelmshafeno uosto prieplaukoje prisišvartavo U-22, iš žygio grįžęs su pergale. Tačiau kokia! Povandeninio laivo vadui ši sėkmė tapo viso gyvenimo tragedija.

Likus nedaug laiko iki grįžimo į bazę, U-22 patruliavimo rajone aptiko nežinomą povandeninį laivą. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vokiečių povandeninis laivas U-7, kuriam vadovavo geriausias Hopės draugas Žoržas Kenigas. Dėl kažkokios priežasties, gal dėl vokiečiams nebūdingo apsileidimo, vadovybė neinformavo U-22 vado apie tai, jog šalia patruliuoja dar vienas savas povandeninis laivas. Aptikus nežinomą povandeninį laivą ir į akis šviečiančios tekančios saulės spinduliuose nepavykus jo atpažinti, Hopė nusprendė, kad tai yra priešininko laivas, todėl nusprendė jį atakuoti.

Vokiečių povandeninis laivas U-22

U-22 skubiai panėrė po vandeniu ir surengė torpedų ataką, kuri, deja, buvo sėkminga. Nežinomas povandeninis laivas buvo sėkmingai sunaikintas, o iš vandens pavyko ištraukti tik vieną išlikusį gyvą signalizuotoją. Sužinojęs, kad nuskandino U-7 povandeninį laivą, Hopė iš karto suprato viso to, kas įvyko, siaubą.

Mįslės įminimas

Tačiau grįžkime prie povandeninio laivo, priplaukusio prie Anglijos kranto.

Tai buvo vokiečių U-31. Tam, kad galima būtų susidaryti nors kažkokį įspūdį apie šį povandeninį laivą, pateiksime jo techninius duomenis.

Vokiečių povandeninis laivas U-31

Tai buvo kreiserinis dviejų korpusų povandeninis laivas. Vokiečiai iš viso pastatė 18 šio tipo laivų. Savo
laiku tai buvo labai pažangūs laivai.

U-31 vandentalpa buvo 878 tonos, ilgis - 64,7 m, plotis - 6,32 m, grimzlė - 3,56 m. Vandens paviršiumi povandeninis laivas išvystydavo iki 16,7 mazgų (31 km/h) greitį, o panėręs - 10,3 mazgo (19 km/h) greitį. Laivo ekipažą sudarė 35 žmonės, jis buvo apginkluotas keturiais 500 mm kalibro torpediniais aparatais ir vienu 88 mm kalibro artilerijos pabūklu.

Įrašai U-31 budėjimo žurnale nutrūko 1915 metų sausio antroje pusėje. Pagal juos pavyko nustatyti, kad povandeninis laivas keletą dienų patruliavo prie rytinės Anglijos pakrantės, nesutikdamas jokių priešo laivų. Dienomis laivas buvo panėręs po vandeniu, dažnai nusileisdavo ant dugno, o naktimis iškildavo į paviršių tam, kad galėtų pakrauti akumuliatorius ir aktyviai ieškoti priešininko laivų.

Tą lemtingą dieną po varginančios naktinės medžioklės U-31 nusileido ant dugno, o komanda įsitaisė poilsio. Paliko budėti tik keli ekipažo nariai. Didelė anglies monoksido dujų koncentracija amžiams užmigdė viso povandeninio laivo ekipažą. Reikia pasakyti kad tais laikais povandeniniuose laivuose anglies monoksido išsiskyrimas nebuvo retas atvejis. Bandydami atsakyti į klausimą, kodėl povandeninis laivas iškilo į paviršių, Didžiosios Britanijos Admiraliteto ekspertai padarė vieningą išvadą. Balionuose esantis suspaustas oras po kiek laiko, nusilpus uždarymo vožtuvams, ėmė skverbtis į balasto cisternas ir iš jų išstūmė vandenį. Povandeninis laivas, netekęs balasto, išplaukė į paviršių, o bangos, vėjas ir srovė numirėlių laivą priplukdė prie kranto.