Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal Pagrindinis » Pasaulio Šeimininkai » 2021 » Kovo » 28

„Pragare Ugnies" Klubai - Demonų Namai

Slaptos draugijos buvo kuriamos tam, kad būtų galima nebaudžiamai pažeidinėti visuomenėje priimtas moralės ir įstatymų normas. Tai dariusieji tikėjo, kad jie tokiu būdu iškyla aukščiau kitų žmonių. Bet galbūt tai buvo ne pakilimas, o kritimas į nuodėmę, o kritimas į nuodėmę, baisus, kaip juodosios satanistų mišios Liudviko XIV rūmuose. Tačiau paslaptis gali būti ne tik siaubinga, bet ir begėdiška.

„Pragaro ugnies“ klubas (angl. „Hellfire“ Club) - taip buvo pavadintos kelios XVIII a. Anglijos ir Airijos aristokratijos liberalių sluoksnių uždaros laisvamanių draugijos, kurios per visą XVIII amžių slapta susirinkdavo įvairiose Didžiosios Britanijos vietose. Šių būrelių šūkis
buvo Rablė frazė „Fais ce que tu voudras“ („Daryk, ką nori“).

Laisvamaniai? Greičiau jau ištvirkėliai.

Slaptos draugijos, istorijos paslaptys, konspirologija

Klubai, kurie susiję su ugnimi, pragaru ir juo labiau velniu, skamba grėsmingai. Galbūt taip ir buvo. Kaip bebūtų keista, juos organizavo aristokratai - tai buvo „džentelmenų“, „kurie norėjo dalyvauti nešvankiose ir amoraliose akcijose“, klubai...

Šių klubų veikla nebuvo afišuojama, todėl jų veikla ir dalyviai yra palanki dirva įvairiausioms spekuliacijoms.

Slapta „Pragaro ugnies“ klubo narių veikla daugiausia apsiribojo banketais prostitučių apsuptyje ir patiekalų egzotiškais pavadinimais - „Velnio nugarinė“, „Veneros krūtinė“, „Šventosios dvasios pyragas“, „Ugninės Gehenos punšas“ - ragavimu. Bet jie ne tik gėrė ir piktžodžiavo - tai tik maža dalis to, ką jie galėjo padaryti.

Vortono Klubas

Pirmąjį „Pragaro ugnies“ klubą 1719 m. Londone įkūrė lordas Filipas Vortonas ir jo artimi draugai.

Pats lordas Vortonas gavo hercogo titulą valdant karaliui Jurgiui I. Jis buvo žymus politikas ir gyveno dvilypį gyvenimą: viena vertus, jis buvo knygų žmogus, rašytojas, kita vertus, maištininkas, mėgęs gerti ir linksmintis. Apie klubo narius taip pat mažai žinoma. „Blackett Ord“ klubo istorijos tyrinėtojas manė, kad prie klubo prisijungė artimiausi Vortono draugai: grafas Hilsboras, grafas Ličfildas (pusbrolis) ir seras Edvardas O’Brajenas.

Tuo metu, kai veikė Londono džentelmenų klubai, kurie tapo įvairių interesų, pavyzdžiui, poezijos, filosofijos ir politikos, diskusijų vieta, Vortono klubas buvo tarsi savotiška parodija ir satyra apie tai, kaip gyveno Anglijos aristokratijos atstovai - klubo nariai išjuokė religiją, kas tuo metu buvo labai populiaru. Viena iš klubo misijų buvo šokiruoti visuomenę, o ne pakenkti religijai ar moralei.

Klubo prezidentu buvo laikomas pats Velnias, nors nariai, matyt, negarbino nei demonų, nei velnio, o velniais vadino patys save. Skirtingai nuo Londono „džentelmenų klubų“, „Pragaro ugnies“ klubas priėmė ir vyrus, ir moteris (na, koks pragaras be moterų?).

Klubo nariai susitikinėjo šeštadieniais įvairiose Londono vietose -Greihaundo smuklėje, narių namuose ir Vortono jojimo klube.

Nepaisant visoje sostinėje pasklidusių šokiruojančių gandų, nerasta įrodymų, kad klubo nariai iš tikrųjų garbino tamsiąsias jėgas. Pasak daugelio šaltinių, jų susibūrimuose buvo pajuokiamai naudojamos religinės apeigos. Yra žinoma, kad klubo banketuose buvo patiekiami tokie patiekalai kaip „Velnio nugarinė“ ir tokie gėrimai kaip „Pragaro ugnies“ punšas - tik tiek, kad jie pašiepė religiją, daug gėrė ir linksminosi.

Išlikusi memuarinė informacija leidžia istorikams daryti prielaidą, kad klubo nariai visai nebuvo satanizmo šalininkai, jie veikiau diskutavo politiniais klausimais ir pašiepė religinius ritualus Voltero ir Didro maniera.

Nepaisant to, pranešimai apie šio klubo amoralumą sukėlė nerimą ministrui pirmininkui Volpolui, kuris 1721 m. pasiekė, kad klubas būtų uždarytas. Tada hercogas Vortonas papildė masonų gretas ir jau kitais metais vadovavo Didžiajai Anglijos ložei.

Nepaisant to, kad buvo uždarytas pirmasis klubas, jo veikla buvo pratęsta... ir šį kartą Dublino kalnuose.

Slaptos draugijos, istorijos paslaptys, konspirologija

Monpeljė kalvos klubas

1725 m. Airijos parlamento pirmininkas Viljamas Konolis, vienas turtingiausių Airijos žmonių, pastatė medžioklės namelį ant Monpeljė kalno, kur kažkada buvo druidų šventovė. Nenuostabu - iš šios vietos atsiveria gražus vaizdas į visą Dubliną.

Yra pasakojama, kad šio namo statybai buvo naudojami akmenys iš šventovės, galbūt iš senovės kapų, kas, be abejo, turėjo atkreipti Velnio dėmesį. Bent jau vietos gyventojai buvo tuo tvirtai įsitikinę.

Dar vykstant statyboms daugelis ėmė manyti, kad namas yra prakeiktas. Nors didžioji namo statybinių medžiagų dalis buvo atvežta iš karjerų, kasant pastato pamatus buvo aptiktas radinys, kuris, pasak legendos, padėjo pagrindą prakeiksmui.

Kai darbininkai iškasė duobę, į kurią turėjo būti įstatytas namelio atraminis stulpas, jie aptiko senovinį praėjimą, atvedusį juos į piramidę.

Tai buvo senovės laidojimo vieta, kuri paprastai nebūdavo liečiama, tačiau Viljamas Konolis nusprendė pažeisti šią taisyklę. Statydamas namą jis panaudojo piramidės akmenis. Senovinė plokštė, kuri rodė, kad ši vieta yra šventa, buvo įmontuota į didelio židinio sąramą.

Daugelis mano, kad būtent tuo metu medžioklės namelis buvo prakeiktas.

Praėjus kelioms dienoms po statybų pabaigos prasidėjo audra, kurios metu stiprus vėjas visiškai nuplėšė šiferio stogą. Konolis pakeitė stogo dangą akmenimis, naudodamas akmenis iš piramidės. Tada daugelis manė, kad visa tai yra velnio machinacijos.

Viljamas Konolis mirė 1729 m. Po šešerių metų, 1735 m., Konolių šeima išnuomojo medžioklės namelį Airijos „Pragaro ugnies“ klubui.

Tai, kas gąsdino vietinius gyventojus ir namo savininką, tas priviliojo aštrių pojūčių mėgėjus.

Medžioklės namelį pamėgo aristokratai - „Pragaro ugnies“ klubo nariai. Ką jie ten veikė, nežinoma, tačiau apie juos sklandė blogi gandai.

Buvo pasakojama, kad jie ten aukojo gyvūnus, laikė juodas mišias, nepadoriai gėrė ir žaidė kortomis, kanopomis, kurias turėjo vietoje kojų, bildėdami po stalu.

Su šia vieta siejama daugybė legendų. Vienose pasakojama, kad ji buvo naudojama kaip visagalybės ir palaidumo lizdas. Kitose - kad ji buvo skirta bendrauti su velniu, ir, matyt, jis ten tikrai pasirodydavo, ypač jei „tris kartus atbulas apibėgi namą“.

Bet kokiu atveju Airijos vaiduoklių medžiotojai vis dar bando ten rasti tamsiąją jėgą ir surengti kažką panašaus į mokslines ekspedicijas į Monpeljė kalvos medžioklės namelį, Dublino grafystėje, Airijoje. Tai baisu, bet įdomu!

Pati populiariausia legenda apie šią vietą: „Už lango griaudėjo perkūnas ir kaukė vėjas. 

Lietus barbeno stogą, o kambarį, kuriame buvo susirinkę žaidėjai, tarpais apšviesdavo žaibai. Visai netikėtai, esant tokiam blogam orui, kažkas pasibeldė į duris. Tarpduryje stovėjo nepažįstamas žmogus.

Gerbiamiems lordams, baronams ir kitiems aukštuomenės atstovams nekviestas svečias nebuvo toks nepageidaujamas, nes kuo daugiau žaidėjų bus prie stalo, tuo įdomesnis bus pats žaidimas. Nepažįstamasis, įsisupęs į apsiaustą, buvo pakviestas žaisti ir atsisėdo į tuščią kėdę, kuri buvo skirta garbingiausiems svečiams.

Kortos buvo išdalintos, žaidimas atnaujintas, visi žaidėjai mėgavosi šia veikla. Nepažįstamasis pasirodė besąs nelabai kalbus, tačiau susirinkusiems buvo įdomus pats buvimo prie stalo faktas: jis naudojo naują žaidimo stilių, prie kurio reikėjo prisitaikyti.

Vienas šio elito klubo narių numetė kortą ant grindų. Jis pasilenkė jos pasiimti ir žvilgtelėjo po stalu į tą vietą, kur sėdėjo nepažįstamasis. Jį apėmė siaubas, kai pamatė, kad po stalu visai ne žmogaus kojos, o tai, kas primena gyvūno kanopas. Drebančia ranka vyras pakėlė kortą ir atsisėdo į savo vietą. Nepažįstamasis suprato, kad jo paslaptis buvo atskleista, ir su liepsnos blyksniu dingo ore, palikdamas tik siaubingą dvoką.

Nekviestu svečiu tą vakarą pasirodė besąs velnias, tačiau daugelis tą vakarą su juo kortavusių didikų apgailestavo tik dėl to, kad jis juos taip greitai paliko“...

Teigiama, kad šėtono garbinimas baigėsi tuo, kad daug kas tapo nekontroliuojama: vieną dieną, kai
klubo nariai pasinėrė į girtuoklystę ir orgijas, namą vos nesunaikino kilęs gaisras.

Kažkoks Ričardas Veilis, kuris nekentė religijos ir sekmadieniais užsiėmė katalikų koplyčių deginimu, taip pat padegė šiuos namus. Kartą, kai atsivertęs dvasininkas laikė juodąsias mišias viename iš dviejų viršutinių Monpeljė namų kambarių, vakaras, kaip įprasta, baigėsi girtuokliavimu. Vienas liokajus bandė pasiekti išėjimą, laviruodamas tarp girtų kūnų, gulinčių ant grindų, ir netyčia Veilį apipylė alkoholiu. Pastarasis akimirksniu sureagavo, apipylė liokajų brendžiu ir jį padegė. Liokajus puolė žemyn laiptais, bandydamas užgesinti ugnį. Liepsnos persimetė į gobeleną, kuriuo buvo uždengtos sienos, o po kelių minučių liepsnojo visas namas.

Pagal kitą versiją, dažnai girtas klubo „narys“ lordas Sentris namelyje užmušė ligotą ir prie lovos prikaustytą tarną, padegdamas jį gyvą ir taip sukeldamas tikrą pragarą „Pragaro ugnies“ klube. Teigiama, kad nelaimingosios aukos kūnas buvo rastas beveik po 250 metų, XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje. Ir net tariamai jis buvo palaidotas su velnio statula.

Klubo veikla Monpeljė name baigėsi, tačiau pats klubas gyvavo toliau. Jis tiesiog persikėlė kiek toliau, į kitą namą.

Pastatas niekada nebuvo atstatytas. Jis sunyko ir Konolių šeima pardavė žemę Vaitų šeimai, tada ji buvo parduota Meisių šeimai. Šiuo metu žemė, ant kurios stovi namas, priklauso valstybei.

Tačiau šios makabriškos istorijos niekada netrukdė archeologams, kurie vykdo kasinėjimus visoje Airijoje, tirdami airių paveldą. Vertingas Monpeljė akmuo su paslaptingais ženklais ir ugnies pėdsakais yra net tiriamas Airijos nacionaliniame muziejuje.

Slaptos draugijos, istorijos paslaptys, konspirologija

Monpelje kalvos legendos ir vaiduokliai

Legendą apie keistąjį svečią jau perskaitėte, tačiau yra ir kitų, ne mažiau šiurpių istorijų, susijusių su šiuo namu.

Vienoje legendoje pasakojama, kad į namą vieną dieną atklydo kunigas ir tapo liudininku, kaip klubo nariai paaukojo velniui juodą katę. Kunigas sugriebė katę ir sukalbėjo egzorcizmo maldą, išvarydamas demoną iš negyvos katės.

Šiose vietose taip pat sutinkamas juodos katės vaiduoklis. Manoma, kad tai ta pati katė, iš kurios kunigas išvarė velnią.

Istorijų apie juodąsias mišias ir gyvūnų aukas tiesiog sunku suskaičiuoti, tačiau viena jų pasakoja, kad buvo paaukotas nykštukas.

Kita istorija pasakoja apie klubo narį Simoną Latrelą, Irnhemo lordą, kuris vėliau tapo Saramptono grafu, jis taip pat kurį laiką buvo ir Dublino šerifas. Latrelas turėjo ne vieną pravardę ir titulą, įskaitant „Pragaro karalių“.

Legenda byloja, kad Latrelas su velniu sudarė sandėrį, kad po septynerių metų atiduos jam savo sielą mainais už situacijos, susijusios su jo skolomis, išsprendimą. Tačiau kai velnias atėjo į Monpeljė namus pasiimti atlygį, Latrelas sugebėjo nukreipti velnio dėmesį ir pabėgti.

Taip pat yra pasakojimai apie kažkokią vargšę Rouzę, kurią tie patys „Pragaro ugnies“ klubo nariai įkišo į statinę ir savo malonumui padegė, bei kitus džentelmenus vaiduoklius.

Iki šiol manoma, kad Monpeljė kalvoje yra labai stipri neigiama energija, o okultizmo mėgėjai vis dar kyla į kalvą, kur praktikuoja savo tamsiuosius ritualus.

O vaiduoklių medžiotojams šis namas yra tikras lobis - jame sutinkamos nauji ir seni vaiduokliai, prisiliečiama prie paslapčių, kurios vis dar gyvuoja tarp šių sienų.

Daugelis tų, kurie mūsų dienomis lankėsi pastate, patyrė nemalonių antgamtinių išgyvenimų. Klaidžiodami po griuvėsius, daugelis pajuto, kad kažkas griebia juos už kaklo ar riešų. Kartais jiems nematoma ranka trenkia į veidą.

Daugelis taip pat pažymėjo, kad lankydamiesi pastate jaučia sunkumą, tarsi būtų įstrigę tarp šių sienų. Tarsi juos spaudžia kažkokia jėga. Galbūt ši jėga kyla iš senovės piramidės akmenų, kurie buvo įmūryti į pastatą.

Sero Frensio Dešvudo klubas

Vakarų Vykombo parkas (angl. West Wycombe Park) yra užmiesčio namas netoli Vakarų Vykombo kaimo Bakingemšyre, Anglijoje. Pastatytas XVIII a. viduryje kaip sero Frensio Dešvudo, garsiojo lordo kanclerio ir garsiausio „Pragaro ugnies“ klubo įkūrėjo, rezidencija.

Slaptos draugijos, istorijos paslaptys, konspirologija

Vakarų Vykombo sodybą 1698 m. įsigijo baronetas Frensis Dešvudas ir jo brolis Samuelis. Baronetas nugriovė tuo metu egzistavusius dvaro rūmus ir netoliese aukštesnėje vietoje pastatė naujus.

Frensio Dešvudo klubas niekada nebuvo oficialiai vadinamas „Pragaro ugnies“ klubu - šis vardas jam prigijo daug vėliau. Klubas naudojo kitus vardus, tokius kaip Šv. Pranciškaus Vykombo draugija, Vakarų Vykombo riterių ordinas, Šv. Pranciškaus Vykombiečio elgetaujančių brolių ordinas, o vėliau, kai susitikimai pradėjo vykti Medmenemo abatijoje, jie tapo Medmenemo „brolija“.

1752 m. Valpurgijos naktį įvyko pirmasis „Šv. Pranciškaus Vykombiečio brolijos“ susirinkimas, kuriam pirmininkavo busimasis lordo kancleris Frensis Dešvudas.

Klubo nariai čia susitikdavo periodiškai maždaug nuo 1749 m. iki 1760 m., o galbūt iki 1766 m. Narių skaičius buvo ribojamas iki 12. Vėliau klubas išsiplėtė, tikėtina, kad jame taip pat buvo praktikuojamas laisvas dalyvavimas, o ne tik privaloma narystė. Dešvudo klubo nariai nėra žinomi, tačiau jo nariais istorikai atsargiai įvardija Viljamą Hogartą, kuris nebuvo džentelmenas, tačiau buvo priimtas į klubą kai nutapė Dešvudą kaip elgetaujantį pranciškonų vienuolį, ir Džoną Vilksą, kuris vėliau prisijungė prie klubo Džono Oilesburio pseudonimu, taip pat Robertą Vansitartą, Tomą Poterį, Frensį Dafieldą, Edvardą Tompsoną, Polą Vaithedą ir Džoną Montadą, 4-ąjį Sendvičo grafą (garsų sumuštinio išradėją), taip pat Babą Dodingtoną, labai nutukusį 60-ies metų vyrą.

Slaptos draugijos, istorijos paslaptys, konspirologija

Kai kuriuose šaltiniuose skelbiama, kad Benjaminas Franklinas, gyvendamas Anglijoje, 1758 m. dalyvavo klubo susirinkimuose, tačiau ne kaip narys, o kaip šnipas - bent taip mano kai kurie tyrinėtojai.

Klubo nariai vienas kitą vadino broliu, o klubo vadovą abatu. Per susirinkimus jie, tikriausiai, dėvėjo ritualinius drabužius: baltas kelnes, švarkus ir kepures, o „abatas“ (pats Frensis Dešvudas) vilkėjo to paties stiliaus raudonus drabužius.

Apie Dešvudo klubo susirinkimus, kaip ir apie Vortono klubą, sklido gandai, kad juose laikomos juodosios mišios, vyksta orgijos, garbinamas šėtonas ar demonai. Kiti klubai, ypač Airijos ir Škotijos, buvo apkaltinti dar blogesniais dalykais. Sklido gandai apie klubo nares moteris, kad jos visos yra prostitutės, o klubo nariai jas vadino vienuolėmis. Dešvudo klube erotiniai elementai buvo naudojami religiniuose ritualuose, taip pat jame buvo daug geriama, mylimasi su lengvo elgesio moterimis ir rengiamos puotos.
Nors buvo paplitusi nuomonė, kad „džentelmenai“ susitikimų metu mėgaujasi orgijomis, laiko juodąsias mišias ir varžosi šventvagystėse, daugiau žinių turintys autoriai (pavyzdžiui, Horasas Volpolas) atkreipė dėmesį į ateistinį susitikimų pobūdį.

Pasak klubo istorijos tyrinėtojo Horaso Volpolo, nariai buvo pagonybės išpažintojai: jie garbino Bakchą ir Venerą, jiems viešai aukojo, taip pat garbino nimfas, kurių figūros stovėjo prie įėjimo į abatiją. Buvo ir statinės, skirtos Bakchui.

Slaptos draugijos, istorijos paslaptys, konspirologija

Slaptos draugijos, istorijos paslaptys, konspirologija

„Pragaro ugnies“ urvai

Bekingemšyre yra tunelių tinklas, kuriuose XVIII amžiaus aristokratai rengdavo pagoniškus ritualus ir orgijas.

„Pragaro ugnies“ urvai arba Vakarų Vykombo urvai (Anglija) - tai 500 m ilgio tunelių tinklas.

Slaptos draugijos, istorijos paslaptys, konspirologija

Šie urvai buvo iškasti tarp 1748 m. ir 1752 m. ir skirti liūdnai pagarsėjusiam Frensio Dešvudo „Pragaro ugnies“ klubui.

Urvus puošė įvairūs mitiniai vaizdai, falo simboliai ir kiti seksualinio pobūdžio daiktai. Baisu vien įsivaizduoti, kokios audringos orgijos vyko tarp šių niūrių požemio sienų.

Po to, kai 1781 m. mirė seras Dešvudas ir „Pragaro ugnies“ klubas baigė savo veiklą, urvai buvo apleisti. Praėjusio amžiaus penktame ir šeštame dešimtmečiais urvai buvo restauruoti ir atidaryti visuomenei.

Straipsnio autoriaus nuomone gali nesutapti su svetaines administracijos nuomone, o taipogi ir su skaitytojo nuomone.

paranormal.lt

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais. Prisjungus galite komentuoti anonimiškai, po komentaro apačioje paspaudę Anonimas.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
19.04.2021 laikas 19:43 Jei vargina plaukų ir galvos odos ligos, rekomenduoju
Nuo pleiskanų ir riebios galvos odos įtrinti mišinį iš 10 dalių spiritinės medetkų trauktinės ir 1 dalies ricinos aliejaus. Nuo sausos galvos odos medetkų trauktinės ir ricinos aliejaus imti vienodomis dalimis.

Skaityti daugiau

19.04.2021 laikas 19:25 Lauro lapų paslaptis ir panaudojimo būdai
Lauriuko laukia vienas kelias: į sriubą arba į antrą patiekalą; taip galvoja daugelis iš mūsų. Tačiau taip manome dėl nežinojimo. Lauro lapai turi daug magiškų ir gydomųjų savybių, žinomų nuo seniausių laikų.

Skaityti daugiau

19.04.2021 laikas 19:09 Drebulės žievė nuo vyriškų negalavimų
Dažnai prisimenu, kaip kartą pavasarį ėjome su tėčiu į drebulyną. Ką tik buvo nutirpęs sniegas, pradėjo tekėti medžių sula. O tėtis nuo jaunų drebulės šakelių lupo žievę. Prieina prie medžio, nusilenkia jam, atsiprašo ir lupa....

Skaityti daugiau

19.04.2021 laikas 13:45 Nerimo ženklai: paaiškėjo, kad Grenlandijoje kadaise nebuvo ledo
Pasaulio trijų didžiųjų ledo dangų stabilumas yra vienas svarbiausių klimato mokslininkų klausimų. Bet kuriam iš jų ištirpus, šimtai milijonai žmonių, gyvenančių žemai esančiose vietovėse, turėtų palikti savo namus....

Skaityti daugiau

18.04.2021 laikas 22:34 Didžiažiedė Tūbė Ir Lipikai Nuo Baisių Negalavimų

Kaip puiku, kad mes, žmonės, draugiškai sugyvename su didingais medžiais ir gydomosiomis kvapniosiomis žolelėmis. Juk ir pats žmogus - gamtos dalis. Tai reiškia, kad turime sumaniai ir protingai naudoti dosnias gamtos dovanas savo sveikatos labui.

...

Skaityti daugiau

19.04.2021 laikas 17:34 Ėriuko kumpis orkaitėje

Ėriuko kumpis iškeptas orkaitėje tikrai gali būti ne tik eiliniai, bet ir prabangios šventės pietūs. Mėsa nerealiai skani. Turiu pripažinti, kad ėriuko kumpį su kaulu aš gaminau pirmą kartą, bet sakyčiau, kad pasiskaičius daug receptų internete išsirinkau tinkamą ir pavyko viskas labai gerai. Tad...

Skaityti daugiau

18.04.2021 laikas 07:36 Naminis veganiškas baltasis šokoladas be glitimo
Veganiškas baltasis šokoladas vis dar ganėtinai sunkiai randamas įvairiuose prekybos centruose, o ir suradus - kaina ganėtinai didelė. Todėl sugalvojau gerą išeitį - iš įvairių internete rastų receptų susidėliojau savąjį ir pasigaminau baltąjį šokoladą savo virtuvėje. Niekada pati nebuvau gaminusi b...

Skaityti daugiau

18.04.2021 laikas 05:59 Sočios virtų kiaušinių salotos su rūkyta šonine
Sočios, maistingos ir mūsų šeimai labai patinkančios salotos su virtais kiaušiniais. O jeigu yra kiaušinis, privalo būti ir avokadas. Dar pridėkime rūkytos šoninės ir turime nuostabų rezultatą.

Skaityti daugiau