Sergantieji vėžiu neturėtų valgyti pyragaičių

Nevalgykite pyragaičių! Nauji tyrimai rodo, kad dieta, kurioje yra iš esmės mažiau angliavandenių, gali padėti pasveikti nuo vėžio.

Kai kalbama apie vėžį, jo priežastis ir gydymą, atrodo, kad egzistuoja tik du pasauliai. Pirmame esama vien tik chemoterapijos ir radioterapijos, o pyragaičiai ir kiti saldumynai siūlomi tam, kad pacientas po alinančios chemoterapijos atgautų energiją, - dažnai tam, kad nugalėtų gyvybei pavojingą silpnumą ir išvengtų kūno svorio mažėjimo bei išsekimo (kacheksijos).

Antrame pasaulyje pastebėtas glaudus ryšys tarp šios ligos ir cukrų, kurių gauname su angliavandeniais, taip pat pyragaičiais ir krakmolingais produktais, pvz., duona, makaronais ir bulvėmis. Šis ryšys buvo aptiktas jau prieš 150 metų, o vokiečių mokslininkas Ottas Warburgas 1924 metais iškėlė hipotezę, kad cukrus maitina vėžines ląsteles.

Nors ir onkologai pripažįsta, kad „War-burgo efektas“ iš tikrųjų egzistuoja ir jį galima matyti vėžinėse ląstelėse, tradicinė nuomonė vis dėlto nesikeičia: cukrus reikalingas visoms ląstelėms, kad jos galėtų būti gyvos, o vėžiu sergantiesiems nereikalinga speciali dieta, kurioje būtų mažai cukraus, nes ji galinti žaloti sveikas ląsteles. Tai matyti ir patarimuose, kurie duodami vėžiu sergantiems pacientams. Didžiosios Britanijos vėžiu sergančiųjų palaikymo organizacija MacMillan Cancer Support siūlo įvairių saldumynų receptų, pvz., amareto likerio skonio sausainiais įdarytus persikus, iš kurių galima pasigaminti gardėsių, ką pasiimti į ligoninę. Savo ruožtu brošiūrose, kurios skirtos vėžiu sergantiesiems, sakoma, kad kūno svorio netekimui kompensuoti chemoterapijos metu reikia valgyti daugiau pyragaičių. Socialiniame tinkle Facebook net esama grupės Cakes Against Cancer, kuri turi daugiau nei 52 tūkst. sekėjų.

Nepaisant to, kad Vakarų medicina nenoriai pripažino O. Warburgą ir jo teoriją, savo požiūrio į vėžio gydymą ji nepakeitė.

Nors ir onkologai pripažįsta, kad „Warburgo efektas" iš tikrųjų yra, tradicinė nuomonė vis dėlto nesikeičia: cukrus reikalingas visoms ląstelėms, kad jos galėtų būti gyvos, o vėžiu sergantiesiems nereikalinga speciali dieta, kurioje būtų mažai cukraus, nes ji galinti žaloti sveikas ląsteles.

Iš dalies tai yra ir todėl, kad modernioji medicina stengiasi išrasti vaistų nuo kiekvienos ligos. Be to, teorijos tolesnę raidą sustabdė ir atradimas, kad O. Warburgas nebuvo visiškai teisus: skirtingų tipų vėžiai maitinasi skirtingais cukrais, kai kurie navikai iš viso nesusiję su cukrumi, bet visas šis procesas gali būti susijęs su uždegimu, o ne su tuo, kaip vėžinės ląstelės kvėpuoja, kaip įsivaizdavo O. Warburgas.

Dabar, per naują tyrimą, kurį atliko airių mokslininkai iš Trejybės koledžo Dubline (Trinity College Dublin), išėjo sujungti O. Warburgo hipotezes ir kitas teorijas, kurių požiūris šiek tiek skiriasi. Dublino tyrėjų komandai pavyko nustatyti, kad kai kurios ląstelės - kaip tik tos, kurios mūsų organizme atsako už imuninę sistemą, kurios užduotis ir yra kovoti su vėžiu, - suaktyvinamos tada, kai jos nėra gavusios pakankamai cukraus. Tai ragina manyti, kad dieta, kurioje būna iš esmės mažiau angliavandenių (pvz., ketogeninė ar Atkinso dieta), yra efektyvus būdas kovoti su vėžiu. Dabar mokslininkams belieka tuo įtikinti gydytojus.

Cukrus, cukrus

Anksčiau buvo įrodyta, kad tuomet, kai įvairios imuninės ląstelės negauna pakankamai gliukozės (cukraus forma kraujyje), jos nepajėgia funkcionuoti. Vis dėlto per šį naują tyrimą Trejybės koledžo Dubline mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad dėl imuninių ląstelių, kurių užduotis yra, gavus pavojaus signalą, reaguoti ir saugoti organizmą, viskas yra visiškai priešingai. Kai šios ląstelės, kurios vadinamos dendritinėmis ląstelėmis, negauna gliukozės, jos suaktyvina specialias ląsteles, T-limfocitus, kurie ir kovoja su liga. (1)

„Nustatėme, kad dendritinės ląstelės iš tikrųjų daug geriau stimuliuoja imuninę reakciją tada, kai jos negauna gliukozės, bet tai nesakytina apie kitas imunines ląsteles, kurios yra ištirtos“, - pasakoja vedantysis tyrėjas Davidas Finlay҆us.

„Atradimas, kad T-ląstelės ir dendritinės ląstelės tarpusavyje varžosi dėl gliukozės, atskleidžia kai ką naujo apie tai, kaip gliukozė gali reguliuoti dendritinių ląstelių veiklą.“

Tiesa, O. Warburgas matė visai kitokį su gliukoze susijusį mechanizmą, kuris buvo tiesiogiai susijęs su vėžinėmis ląstelėmis. Šios ląstelės kvėpuoja kitaip nei sveikos ląstelės - jos fermentuoja gliukozę ir taip gauna energijos.

O. Warburgas savo teoriją plėtojo toliau -1931 metais jis gavo Nobelio medicinos premiją - ir skelbė vis naujus įrodymus.

1966-aisiais, paskaitoje Nobelio premijos laureatams, jis aiškino savo kolegoms mokslininkams: „Svarbiausia vėžio priežastis yra tai, kad, užuot kvėpavus deguonimi, kaip tai normaliai vyksta organizme, vyksta cukraus fermentacijos procesas.“

Taip, bet...

Ne visi tyrėjai sutinka su tuo, ką pasakė O. Warburgas, bent - ne visiškai sutinka. 2009 metais JAV mokslininkai iš Tomo Džefersono universiteto (Thomas Jefferson University) iškėlė hipotezę, kad „Warburgo efektas“ veikia jungiamojo audinio ląstelėse, o ne pačiose vėžinėse ląstelėse. Vėžys iš tikrųjų esą ne gliukozės fermentacijos procesas, bet energijos disbalansas. Vėžys gali augti ir plisti todėl, kad jo ląstelių mitochondrijos, kurios turi padėti konvertuoti energiją ląstelėse, yra patologiškos - jie pavadino tai „atvirkščių Warburgo efektu“. (2)

Kiti tyrėjai bandė įrodyti, kad pagrindinis kaltininkas - fruktozė, vaisių cukrus, kuri esą ypač skatina krūties vėžio augimą. Mokslininkų grupė iš JAV Teksaso universiteto M. D. Andersono vėžio tyrimų centro (The University of Texas M.D. Anderson Cancer Center) per bandymus su laboratorinėmis pelėmis konstatavo, kad fruktozė veikė metabolinį reguliatorių - fermentą, kuris vadinasi 12-LOX (lipoksigenazė), o tai skatino krūties ir plaučių vėžių plitimą organizme.

Pusei pelių, kurioms duodavo papildomo cukraus, susiformavo krūties vėžys, palyginti: kontrolinėje grupėje taip atsitiko su 30 proc. graužikų, be to, buvo tiesioginis ryšys tarp suvartoto cukraus kiekio ir navikų dydžio bei metastazių formavimosi. Nors navikų didėjimą stimuliavo bet koks cukrus, kuris buvo duodamas pelėms, fruktozės sukeltos pasekmės buvo labiau žalojančios nei gliukozės. (3)

Vis dėlto mokslininkai neskuba tvirtinti, kad vaisių valgymas skatina vėžio plitimą. Didžiąją dalį fruktozės žmonės gauna vartodami pramoniniu būdu pagamintą maistą ir gerdami gėrimus, kurie paprastai saldinami didelės fruktozės koncentracijos kukurūzų sirupu (angl. highfructose corn syrup, HFCS). Dėl pramoniniu būdu pagamintų maisto produktų ir gėrimų vartojimo šio sirupo suvartojimas JAV išaugo nuo maždaug 0,22 kg 1970 metais iki 28 kg 1997 metais.

Taip pat, kaip krūties vėžiui, ko gero, ir kitiems navikams reikia daugiau cukraus nei paprastoms ląstelėms, pvz., plokščialąsteliniam plaučių vėžiui augti reikia sacharozės. Plokščialąstelinių vėžių ląstelėse yra labai daug baltymo, kuris vadinamas gliukozės transporteriu 1 (GLUT1) ir, kaip rodo jo pavadinimas, atsako už gliukozės transportavimą iš kraujo į ląsteles, kur ši naudojama kaip energijos šaltinis. Palyginti: kitas plaučių vėžio tipas - adenokarcinoma -sintetina 10 kartų mažiau GLUT1 baltymo nei plokščialąstelinio plaučių vėžio ląstelės, tad ir cukrus adenokarcinomai formuotis nėra taip labai reikalingas. (4)

1885 metais gydytojas Ernstas Freundas konstatavo, kad visi jo 70 pacientų, kurie sirgo vėžiu, turėjo ir hiperglikemiją. Nuo to laiko gydytojai sutinka, kad tarp vėžiu sergančiųjų yra sutrikdytas gliukozės toleravimas ir jautrumas insulinui.

Tema, kad cukrus maitina vėžį, nėra nauja. 1885 metais gydytojas Ernstas Freundas konstatavo, kad visi jo 70 pacientų, kurie sirgo vėžiu, turėjo ir hiperglikemiją (padidėjusią cukraus koncentraciją kraujyje).

Nuo to laiko gydytojai sutinka, kad tarp vėžiu sergančiųjų yra sutrikdytas gliukozės toleravimas ir jautrumas insulinui, lygiai taip pat, kaip tai yra tarp cukriniu diabetu sergančių asmenų.

1924 metais du mokslininkai - Marcelis Handelis ir Kenjis Tadenuma - per bandymus su gyvūnais demonstravo, kad insulinas skatina vėžinių ląstelių augimą, todėl ir jo koncentracijos sumažinimas, ribojant angliavandenių vartojimą, galėtų sulėtinti ar net sustabdyti naviko didėjimą.

O tada pasirodė O. Warburgo atradimai, atnešę jam Nobelio premiją, bet paradoksaliai mažai pripažinimo tarp medikų.

Kiekvienais metais sužinome apie kokią nors naują teoriją, kuri papildo O. Warburgo atradimus. Kad ir kaip ten būtų, nesigilinant į detales, geriau vis dėlto atsisakyti pyragaičių.

Autorius: Bryanas Hubbardas

Nuorodos:

1. Nature Communications, 2017; 8:15620
2. Cell Cycle, 2009; 8:3984-4001
3. Cancer Research, 2017; doi :10.1158/0008-5472. CAN-14-3432
4. Nature Communications, 2017; 8:15503

Pažinkite cukrus!

Kad žmogaus organizmas būtų gyvas, jam reikalingi cukrus, o juos jis gauna iš angliavandenių, kurie dar vadinami sacharidais - cukrus ir krakmolas. Produktai, kuriuose esama krakmolo, yra duona, makaronai, pupelės, bulvės, sėlenos, ryžiai ir grūdiniai augalai. Paprastieji cukrūs (monosacharidai) yra šie:

Gliukozė. Tai svarbiausias monosacharidas, nes organizmas naudoja jį kaip energijos šaltinį. Kiti maiste esantys cukrūs ir angliavandeniai paverčiami gliukoze, kuri patenka į kraują ir vadinama tiesiog kraujyje esančiu cukrumi. Cukraus koncentracijos padidėjimas verčia kasą sintetinti daugiau insulino. Viena iš išimčių yra fruktoze, kurios metabolizmas vyksta kepenyse, todėl tai vienintelė cukraus forma, kurią toleruoja cukriniu diabetu sergantieji.

Fruktozė. Tai cukrus, kurio esama vaisiuose ir daržovėse, ir juo papildomi įvairūs nealkoholiniai gėrimai bei limonadai. Jo turi taip pat HFCS, kuriuo dažnai papildomi pramoniniu būdu gaminami maisto produktai.  perdirbama kepenyse, todėl jai virškinti nereikia insulino - ji veikia labiau kaip riebalai ir sukelia kitų sveikatos problemų.

Sacharozė. Dar žinoma kaip rafinuotasis cukrus, kuris gaunamas iš cukranendrių ir cukrinių runkelių. Vaisiuose ir daržovėse taip pat esama sacharozės.

Laktozė. Tai pieno cukrus.

Žinokite savo produktų glikeminį indeksą

Kai kurios dietos rekomenduoja visiškai atsisakyti angliavandenių, kitose juos reikia tik apriboti, bet svarbiausia yra žinoti, kiek daug cukraus esama konkrečiuose angliavandeniuose. Kalbant apie cukraus koncentraciją kraujyje, ne visi angliavandeniai yra vienodi: vieni stipriai veikia cukraus koncentraciją, kiti - labai mažai. Tai galima įvertinti pagal glikeminį indeksą (GI).