Ar vėžį gali sukelti mikroorganizmai?

Mūsų supratimui apie vėžį trūksta esminės nuorodos į žmogaus organizme gyvenančias bakterijas, o tai galėtų būti tikrasis raktas, kaip pasveikti nuo vėžio.

Vis daugiau tyrimų ragina manyti, kad vėžį galbūt sukelia mikroorganizmai. Kai kurių mokslininkų nuomone, tai netgi vienintelė vėžio priežastis. Remiantis teorija, tai nėra bakterija, kurią pasigauname iš oro, kai susergame vėžiu, bet ilgas procesas, kuriame dalyvauja organizme gyvenančios, nekenksmingos bakterijos, pradedančios mirtiną transformacijos ciklą, kurį paskatina įvairūs kancerogeniniai veiksniai: rūkymas, tarša, radiacija. Vėžio mikrobų teoretikai žengia dar vieną žingsnį toliau: jie tvirtina, kad piktybinių bakterijų virsmo ciklą, kuris sukelia vėžį, gali sužadinti farmacijos industrijos gaminami vaistai, ypač penicilinas.

Ši nepaprasta hipotezė atspindi vieną iš pirmųjų vėžio teorijų, kuri buvo atmesta prieš maždaug 100 metų. O jei vis dėlto vėžio mikrobų teorija teisi, ir navikas tikrai prasideda kaip infekcija? Tokiu atveju
medicina visiškai neteisingai mano apie vėžio atsiradimą ir geriausius jo gydymo būdus.

Manoma, kad kai kurie mikroorganizmai gali sukelti vėžį, pvz„ Helicobacter pylori bakterija gali sukelti skrandžio vėžį, o hepatito B virusas yra atsakingas maždaug už pusę visų kepenų navikų. Nepaisydamas šių išimčių, JAV Viskonsino universiteto (The University of Wisconsin) profesorius, gydytojas Henry’is Pitotas mano, jog šiuo metu visuotinai priimti faktai patvirtina, jog nesama jokių įrodymų tam, kad bakterijos, išskyrus H. pylori, gebėtų iš esmės skatinti vėžio formavimąsi žmonėms.(1) Ši nuomonė buvo patvirtinta jau 1919-aisiais, kai amerikiečių patologas Jamesas Ewingas (kuris, ironiška, bet pats mirė nuo vėžio 1943 metais), paneigė tada besiformuojančią teoriją, kad vėžį gali sukelti mikroorganizmai.

Mūsų dienomis onkologai sutinka, kad apie šimtą žinomų navikų sužadina įvairūs veiksniai, pradedant rūkymu, mityba, stresu, gyvenimo būdu, baigiant Saulės spinduliuote, amžiumi ir genetika. Visa tai žaloja mūsų DNR ir paveikia ląstelių natūralų gyvenimo ciklą - ląstelės ne žūva, bet ir toliau dalijasi ir dauginasi, kol sukelia naviką. Chemoterapija, radioterapija ir chirurginė intervencija iki šiol buvo pagrindiniai būdai, kaip kovoti su naviku, sunaikinti ar pašalinti jį.

Pastaruoju metu padaugėjo tyrimų apie tai, kad bakterijos galbūt atlieka svarbiausią vaidmenį formuojantis vėžiui ar net galėtų būti pagrindinė šios ligos priežastis. Publikacijose apie mokslinius tyrimus Amerikos vėžio tyrimų asociacijos (The American Association for Canccr Research) leidinyje Cancer Prevention Research rašoma, kad „mikroorganizmai atlieka svarbų vaidmenį, sukeliant navikus žmonėms, o vėžio biologijos išnagrinėjimas leidžia labiau pagrįsti šį vertinimą“.(2)
Vėžio mikrobų teorija ragina galvoti apie tai, kad šiuo metu moksliniame vėžio modelyje trūksta svarbaus etapo. Mokslininkai iš JAV Šiaurės Karolinos universiteto (University of North Carolina) mano, kad šimtai tūkstančių milijardų bakterijų, gyvenančių mūsų organizme (tiksliau -žarnyne), kurios normaliomis sąlygomis būna palankios, gali tapti patogeniškos, jei maitinamės nevisavertiškai. Iš tikrųjų tai pabrėžiama kaip svarbiausia kolorek-talinio vėžio priežastis.(3) Jei ši hipotezė teisinga, tai ragina manyti, kad bakterijos - visų navikų svarbiausia priežastis, kuri stimuliuojama maistu, medikamentais, gyvenimo būdu ir aplinkos poveikiu. Jei priimamas šis vėžio modelis, tuomet, pvz„ rūkymas nėra laikomas tiesiogine vėžio priežastimi, bet jis sukelia šiaip jau palankių bakterijų virsmą į piktybinius patogenus, kurie skatina uždegimą, žaloja DNR ir pažeidžia ląstelių natūralų gyvenimo ciklą.

Įrodymų vis daugėja

Mokslininkai aptiko navikų, kuriuos sukelia bakterijos arba jos atlieka svarbų vaidmenį vėžio raidoje. Tyrėjai iš JAV Džonso Hopkinso universiteto Balti-morėje (The Johns Hopkins University in Baltimore) konstatavo, kad žmogaus žarnyne dažnai gyvenančios bakterijų rūšys - Bacteroides fragilis - sukelia storosios žarnos vėžį. Per bandymą su laboratorinėmis pelėmis mokslininkai nustatė, kad bakterijos skatina lėtinį uždegimą, o tai savo ruožtu pažeidžia storosios žarnos genetinę medžiagą, skatinant ląsteles nekontroliuojamai augti ir virsti navikais.(4)

Beveik 35 proc. suaugusiųjų ir vaikų žarnyne aptikta šių bakterijų, 40 proc. atvejų jų rasta asmenims, kurie serga storosios žarnos vėžiu.

Jei hipotezė teisinga, tai ragina manyti, kad bakterijos - visų navikų svarbiausia priežastis, kuri stimuliuojama maistu, medikamentais, gyvenimo būdu ir aplinkos poveikiu. Pvz., rūkymas nėra laikomas tiesiogine vėžio priežastimi, bet jis sukelia šiaip jau palankių bakterijų virsmą į piktybinius patogenus.

Mokslininkų komanda iš JAV Jutos universiteto (The University of Utah) nustatė, kokį vaidmenį formuojantis

vėžinėms ląstelėms atlieka uždegimas, kurį iš dalies sukelia mikroorganizmai, tačiau tyrėjai mato tai kaip vieną iš trijų etapų, į kuriuos taip pat įeina hormonai, kuriuos mokslininkai aprašo kaip su energija susijusius veiksnius.

Tyrėjai iš Didžiosios Britanijos Lesterio universiteto (The University of Leicester) taip pat aprašė uždegimo vaidmenį formuojantis vėžiui. Tai procesas, prasidedantis nuo infekcijos, ir, ko gero, sukeliantis imuninės sistemos perteklinę reakciją.(6) Šiuos atradimus patvirtino mokslininkai iš Korko vėžio tyrimų centre Airijoje (The Cork Cancer Research Centre in Ireland). Jie nustatė, kad kai kurios bakterijos tikrai atlieka pagrindinį vaidmenį formuojantis vėžiui.

Tyrimo, kuris buvo pristatytas 101-ame metiniame Amerikos vėžio tyrimų asociacijos (The American Association for Cancer Research - AACR) susirinkime Vašingtone, rezultatai pabrėžė ryšį tarp infekcijos ir vėžio. Tyrėjai aptiko naujo tipo limfomą tarp AIDS sergančiųjų. Mokslininkai iš Kalifornijos universiteto San Fransiske (The University of California at San Francisco) pripažino, kad tokią su AIDS susijusią limfomą turėjo daugiau nei pusė sergančiųjų AIDS, o šis navikas nesusijęs su infekcija.

Tiems, kurie serga AIDS, būna ir 100 kartų didesnė tikimybė susirgti ne Hodžkino limfoma. Mokslininkai iš JAV nacionalinio vėžio instituto (The US National Cancer
Institute) spėja, kad riziką padidina didesnė citokinų koncentracija. Šie baltymai siejami su infekcija ir uždegimu.

Žmonėms, turintiems padėjusią C reaktyvaus baltymo koncentraciją kraujyje (tai sisteminio uždegimo žymuo), kyla didesnė storosios žarnos vėžio rizika. Šio baltymo koncentracija padidėja, organizme atsiradus uždegimui. JAV Vanderbilto universiteto Našvilyje (Vanderbilt University in Nashville) asoc. prof. Gongas Yangas per vieną tyrimą nustatė, kad iš 338 kolorektaliniu vėžiu sergančių asmenų 209 turėjo padidėjusią C reaktyvaus baltymo koncentraciją, o tai rodė 2,5 karto didesnę riziką.

Peržiūrėdamas visus iki šiol atliktus tyrimus, JAV Džonso Hopkinso universiteto Sidnio Kimmelio valstybinio vėžio centro (The Sidney Kimmel Comprehensive Cancer Center at Johns Hopkins University) prof. dr. Williamas G. Nelsonas priėjo prie išvados, kad lėtinis uždegimas ar kartotinės uždegimo būsenos, ko gero, dalyvauja formuojantis įvairiems navikams. Sprendžiant šią problemą laiku, būtų galima iš esmės pagerinti profilaktiką.(8)

Dabar jūs tai matote...

Pirmą kartą su AIDS (įgytu imunodeficito sindromu) kaip potencialia epidemija buvo susidurta 1981 metais, kai jauniems homoseksualiems vyrams pradėjo formuotis Kapoši sarkoma, kurią sukelia virusas. Kapoši sarkoma - dažniausiai pasitaikantis navikas tarp AIDS sergančiųjų. Jis toks tipiškas, kad neretai suvokiamas kaip teigiamas žymuo, nustatant AIDS diagnozę.

Bakterijos kinta įvairiomis gyvybės formomis, o tai leidžia joms persijungti iš virusų į bakterijas ir grybelius. Vadinasi, jie būna nematomi kaip virusai, o pasidaro matomi tik tada, kai pasiekia bakterines ir grybelines stadijas.

101 -ame metiniame AACR susirinkime mokslininkai koncentravosi į ryšį tarp vėžio ir AIDS. Tyrėjai stengėsi suprasti, kodėl abi ligos tariamai eina ranka rankon. Pensionuotas dermatologas Alanas Cantwellas konstatavo panašumą tarp virusų, sukeliančių tuberkuliozę ir vėžį, ir iškėlė prieštaringai vertinamą idėją, kad abi ligos galėtų būti susiformavusios dėl pakitusių bakterinių procesų.(9) Pasak jo, tą patį būtų galima taikyti ir vėžiui bei AIDS sergantiesiems. Vis dėlto tam, kad ši hipotezė būtų teisinga, bakterijos turėtų sugebėti keistis - tai fenomenas, kurį biologai vadina pleomorfizmu, - tačiau visuotinai priimta nuomonė biologijoje yra tokia, kad bakterijos monomorfiškos. Šios teorijos pagrindas - mintis, kad bakterijų ląstelės, išskyrus nedideles variacijas, nekeičia savo požymių, o pagal dydį bei formą jos nesiskiria nuo ląstelių, iš kurių iš pradžių susiformavo. Tiesa, kaip nurodo mikrobiologas Miltonas Wainwrightas iš Didžiosios Britanijos Šefildo universiteto (Sheffield University), ši nuomonė nuolatos stebina, kai iš navikų išskiriama bakterinė medžiaga. Aptiktos bakterijos itin pleomorfiškos, - sako M. Wainwrightas. Jos pereina sudėtingą gyvenimo ciklą, virsdamos iš mikrokokų, bacilų ir grybelių kažkuo kitu, galbūt ir virusais.(10) Kitaip tariant, bakterijos kinta įvairiomis gyvybės formomis, o tai leidžia joms persijungti iš virusų į bakterijas ir grybelius. Per šią stebėtiną metamorfozę mikroorganizmai taip pat keičia dydį ir formą. Vadinasi, jie būna nematomi kaip virusai, o pasidaro matomi tik tada, kai pasiekia bakterines ir grybelines stadijas.

Į pleomorfinę vėžio bakterijų teoriją mokslas dažniausiai neatsižvelgia, laikant tai netinkamai apdorotais ar klaidingai interpretuotais laboratoriniais ėminiais, ant kurių greičiausiai pateko kitų mikroorganizmų. Vis dėlto nereikėtų šios teorijos taip lengvai išsižadėti. Biologai reguliariai izoliuoja specifinius pleomorfiškus mikroorganizmus ir iš žmonių, ir gyvūnų vėžinių ląstelių ir aprašo juos kaip neklasifikuojamą misteriją,(11) nors ir vėžys, kurį sukelia Rous sarkomos virusas, galėtų būti tik mikroorganizmo vieno gyvenimo ciklo manifestacija (pasireiškimas).(12)

Garsi amerikiečių biochemike Florence’ė Seibert (1897-1991), viena iš daugiausia apdovanojimų pelniusių mokslininkių pasaulyje (beje, ir mūsų laikais vis dar taikomo odos testo tuberkuliozei nustatyti išradėja), prieš daug metų pademonstravo, kad bakterijos vėžinėse ląstelėse atsiranda ne iš laboratorinės taršos.

Per įvairias eksperimentų serijas mokslininkei pavyko izoliuoti bakterijas iš visų vėžinių ėminių ir visų kraujo ėminių, paimtų iš ūmine leukemija sergančių asmenų, kuriuos ji tyrė.(13) Deja, po šių atradimų F. Seibert buvo priversta baigti tyrimus, nes išseko rėmėjų finansavimas.

Idėja apie ateivius primenančius mikroorganizmus neapsiriboja tik vėžiu ir kitomis lėtinėmis ligomis. Mokslininkai konstatavo, kad žarnyno parazitas Giardia lamblia, kuris kasmet būna kaltas dėl milijonų viduriavimo atvejų, turi kelis baltyminius apvalkalus, kuriuos jis gali akimirksniu pakeisti, kad sugriautų organizmo imuninių ląstelių veiklą.

L formos siejamos su įvairiomis lėtinėmis ligomis, įskaitant ir vėžį, o jų skirtingas gyvenimo ciklas esą veikiamas iš išorės. Jei taip yra, tuomet palankios bakterijos gali pasidaryti piktybinės po išorinio agento poveikio, pvz., dėl vartojamo maisto, rūkymo, medikamentų.

Prof. dr. Hugas Danielas Lujanas iš Katalikiškojo universiteto Kordoboje (Universidad Catolica de Cordoba), Argentinoje, keletą metų tyrinėjo parazitus ir nustatė, kad per procesą, kuris vadinamas RNR interferencija, šie pakeičia apie 200 skirtingų baltymų apvalkalų.(14)

Vaizdas po mikroskopu

Esama dar vieno posūkio pleomorfinių vėžio bakterijų teorijoje. Transformacijos procese bakterijos netenka savo apvalkalų, pavirsdamos vadinamąja L forma, arba beapvalkaline forma (angl. CWD -cell-wall deficient). Per pastarąjį šimtmetį mokslininkai identifikavo daugiau nei 50 įvairių bakterijų rūšių, kurios gali įgyti L formą. Didžiosios Britanijos mokslininkai iš Karališkosios Bromptono ligoninės (The Royal Brompton Hospital) Londone pareiškė, kad L formos susijusios su įvairiomis lėtinėmis ligomis, įskaitant vėžį, ir kad jų skirtingas gyvenimo ciklas būna veikiamas iš išorės, pvz., antibiotikais.(15) Jei taip yra, tada šis teiginys palaiko vėžio mikrobų teoriją (palankios bakterijos gali pasidaryti piktybinės po išorinio agento poveikio, pvz., dėl vartojamo maisto, rūkymo, medikamentų).

Gydytojas L. Dienesas nustatė, kad sveikos bakterijos virsta L formomis tada, kai jas paveikia antibiotikai, taip pat esant didelėms aminorūgščių, ličio, kalcio ir gyvsidabrio druskų koncentracijoms. J ateivius panašios L formos gali labai stipriai pasikeisti ir virsti dideliais, apvaliais kūnais.

L formos bakterijų rasta nusikaltimo vietoje daugeliu vėžio atvejų. Praeito amžiaus devintąjį dešimtmetį JAV Niujorko Kolumbijos universiteto (Columbia University in New York) klinikinis oftalmologas Emilis Wirost-ko aptiko L formas vėžiu sergančių asmenų leukocituose.(16)

JAV Masačusetso universiteto (The University of Massachusetts) vyresnioji bakteriologe dr. Lida Holmes Mattman (1912-2008), dirbusi laboratorijoje, kurioje būdavo vertinami gydytojų atsiųsti ląstelių mėginiai, pakėlė L formų tyrimus į kitą pakopą. L. H. Mattman ne tik patvirtino Louiso Dieneso atradimus, kad L formos gali keisti dydį ir formą, bet ir nustatė, kad 85 proc. tuberkulioze sergančių pacientų kraujyje buvo įvykusi L formų proliferacija.(17)

Liudininkas ar kaltininkas?

L formų aptikta daugelio lėtinių ligų atvejais, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad jos sukėlė konkrečią ligą. Tiesa, faktas, kad L formos yra patogeninės, jau pagal definiciją reiškia, kad jos sukelia ligas, o tai buvo pademonstruota jau praeito amžiaus trečiąjį dešimtmetį, vadovaujant patologui Johnui Nuzamui JAV Ilinojaus universiteto Medicinos koledže (The University of Illinois College of Medicine).

J. Nuzamas izoliavo bakterijas iš grupės, kurią vadino Micrococcus. Bakterijų ėminiai buvo imami iš krūties vėžio audinių, ir su jais buvo daroma daug pavojingų eksperimentų. Patologas injekavo šiuos mikroorganizmus į 70-metės moters koją, ir po 62 injekcijų jai pradėjo formuotis odos vėžys.(18) Maždaug 30 metų po J. Nuzamo eksperimentų, Irenė Diller iš Vėžio tyrimų instituto Foks Čeise, Filadelfijoje (The Institute for Cancer Research at Fox Chase in Philadelphia), JAV, nepriklausomai aptiko į grybelius panašių mikrobų vėžinėse ląstelėse. Ji sušvirkštė šių ląstelių laboratorinėms pelėms ir padarė išvadą, kad graužikai, gavę tokių injekcijų, sirgo vėžiu dukart daugiau nei pelės, kurios jų negavo.(19)

Gana neseniai gydytojas Andy’is Wrigh-tas iš Complete Hormone klinikos Boltone, Didžiojoje Britanijoje, išsiaiškino, kad L formos yra atsakingos už lėtinio nuovargio sindromą (LNS). Naudodamasis specialiu mikroskopu ir ypatingais imuniniais ėminiais, A. Wrightas sugebėjo izoliuoti ir pamatyti L formas kiekviename iš 600 LNS atvejų, kuriuos jis tyrė. Gydytojas net nufilmavo, kaip L formos keičia ląstelės formą, judėdamos tarp kitų ląstelių. Tuo metu, kai ląstelės pasidaro stačiakampės,

L formos patenka į ląstelę ir pradeda augti. A. Wrighto nuomone, LNS, arba mialginis encefalomielitas, - tai bakterinė liga, kurią sukelia L formos.

Kita mokslininkų komanda, vadovaujama Australijos biomedicinos prof. dr. Trevoro Marshallo, nepriklausomai patvirtino A. Wrighto atradimus ir pademonstravo, kaip L formų bakterijos sugeba destabilizuoti sveiką imuninės sistemos funkcionavimą ir išlikti organizme.(20)

Toksiškas mąstymas

Per paskutinius šimtą metų kiekvienas mokslininkas, kuris pasisakė už vėžio mikroorganizmų teoriją, buvo ignoruojamas, šmeižiamas ar jam nutrauktas finansavimas, o Wilhelmą Reichą, kuris savaip darbavosi bakterijų ir vėžio srityje, net areštavo.

Amerikiečių biochemike F. Seibert savo autobiografijoje rašė, kad labai sunku suprasti susidomėjimo trūkumą ten, kur turėtų kilti didelis entuziazmas. „Kontrastas tarp progreso tuberkuliozės srityje, kurioje žinome priežastį, turime gerų diagnostikos testų, vakcinų ir efektyvią antibiotikų kontrolės terapiją, ir vėžio srities, į kurią investuoti milijonai, tikrai kelia nerimą. Juk turi būti tokių mokslininkų, kurie matytų tai kaip atlygį - patvirtinti ar paneigti šiuos skausmingus ir daug laiko reikalaujančius eksperimentus, - siekiant nustatyti pirmą reikalingą žingsnį vėžio etiologijos problemoje“, - rašė ji.(21)

Nors ir vėžio mikroorganizmų teorija vis dar iš esmės ignoruojama, medicina turi mažai atsakymų apie navikus. Sergamumas vėžiu ir toliau didėja, o taikomos terapijos veikia nepakankamai.

Užuot koncentravusis į naviką, kuris iš tikrųjų yra proceso išraiška (manifestacija), vėžio bakterijų teorija kviečia ieškoti naujo gydymo būdo, sustabdysiančio proceso raidą, kuris prasideda nuo infekcijos, tęsiasi kaip uždegimas, o galiausiai keičia ląsteles. Atgauti ląstelių pusiausvyrą būtų naujos vėžio terapijos svarbiausia užduotis.

Taip pat skaitykite šios temos tęsinius:

1. Nauja vėžio terapija;
2. Apie bakterijas, virusus ir parazitus;
3. Apie vėžio bakterijų teorijos istoriją.

By Bryanas Hubbardas

Nuorodos:

1. J Natl Cancer Inst, 2000; 92:1713
2. Cancer Prev Res, 2008; 1:15-20
3. Cancer Prev Res, 2008; 1 [7 priedas]: CN15-02; doi:10.1158/1940-6207. PREV-08-CN15-02
4. Nat Med, 2009; 15:1016-22
5. Cancer Prev Res, 2009; 2:922-30; doi:10.1158/1940-6207.CAPR-08-0191
6. Br J Cancer, 2001; 85:473-83
7. Mol Ther, 2010-04-13; doi:10.1038/ mt.2010.59
8. 101-ojo metinio Amerikos vėžio tyrimų asociacijos susirinkimo protokolai, Vašingtonas, DC, 2010-04-20
9. Cantwell A. R. Jr. The Cancer Microbe: The Hidden Killer in Cancer, AIDS, and Other Immune
10. Diseases. Los Andželas, CA: Aries Rising Press, 1990
11. Perspect Biol Med, 1997; 40:407-14
12. Ann NY Acad Sci, 1970; 174:636-54
13. Med Hypoth, 1990; 32:1-9
14. Trans NY Acad Sci, 1972; 34:504-33
15. Nat Med, 2010; 16:551-7; doi:10.1038/nm.2141
16. J lnt Med Res, 2005; 33:1-20
17. Br J Ophthalmol, 1989; 73:865-70
18. Mattman L. H. Cell Wall Deficient Forms: Stealth Pathogens, 3-as leid. Boka Ratonas, FL: CRC Press, 2001
19. Surg Gynecol Obstet, 1921; 33:167-75
20. Growth, 1962; 26:181-209
21. Autoimmun Rev, 2009; 8:677-81; doi:10.1016/j.autrev.2009.02.016
22. Seibert F. Pebbles On the Hill of a Scientist. Sent Pitersbergas, FL: publikuota privačiai, 1968