Apie vėžio bakterijų teorijos istoriją

Iki pat 1920-ųjų medicina buvo palanki teorijai, kad vėžį galėtų sukelti bakterijos. Jau 1772 metais gydytojai padarė prielaidą (nors ir paaiškėjo, kad tai netiesa), kad bakterinis patogenas Mycobacterium tuberculosis, kuris sukelia tuberkuliozę, gali sukelti ir vėžį. Iki 1890 metų medicina neturėjo jokių įrodymų, kurie palaikytų vėžio bakterijų teoriją. Tais metais moksliniame susirinkime juos pateikė gydytojas iš Edinburgo, Royal Infirmary ligoninės patologas WiIliamas Russellas (1852-1940). Mikroskopu tyrinėdamas vėžiu sergančių pacientų audinių ėminius, jis aptiko „vėžiui būdingą organizmą".

Iš tikrųjų W. Russellas konstatavo tą patį fenomeną, apie kurį mokslininkai kalba dabar: jo „organizmai" buvo parazitai, kurių buvo galima matyti ir ląstelių viduje, ir ne jose. „Organizmų" dydis varijavo nuo vos matomų iki tokių, kurie užėmė beveik pusę eritrocito. Didžiausi „organizmai" vertė galvoti apie į grybelius ar į mieles panašius parazitus.

Nors ir W. Russello teorija buvo pasitikta skeptiškai, 1901-aisiais ją patvirtino amerikiečių mokslininkas Harvey'is Caylordas iš Niujorko valstijos patologijų laboratorijos, kuris aptiko Russello kūnelių kiekviename savo tirtame vėžio ėminyje.(1) Deja, kitas amerikiečių patologas Jamesas Ewingas nukreipė mediciną kita linkme. 1919 metais jis ironiškai rašė, kad „kai kurie kompetentingi stebėtojai mano, jog tai galimas vėžio paaiškinimas".(2) Pats J. Ewingas netikėjo, kad vėžys formuojasi kaip infekcija, kuria žmogus gali užsikrėsti. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad tiesiog kaip kirviu nukirto vėžio bakterijų teoriją.

Nuorodos:

1. Am J Med Sci, 1901; 121:501-39
2. Ewing J. Neoplastic Diseases. Filadelfija, PA: WB Saunders Co, 1919