Koks yra tikrasis virusų poveikis

Mokslininkai iš naujo peržiūri teoriją, kad už daugumos skydliaukės problemų slepiasi pavojingas virusas.

Norint pasveikti, reikia sureguliuoti imuninės sistemos veiklą.

Būdama paauglė, Amy Meyers sirgo mononukleoze, kuri neretai vadinama „bučiavimosi liga“, nes Epšteino-Baro virusas, kuris ją sukelia, plinta per seiles. Mononukleozė vargindavo mergaitę karščiavimais, patinusiais limfmazgiais ir skaudančiais sąnariais, o pasekmės būdavo kelias savaites trunkantis nuovargis.

Tai buvo gana bjauri infekcija, bet ji pasveiko - bent jau taip ji pati tada manė. Dabar A. Meyers yra gydytoja, dirbanti Ostine, JAV, Teksaso valstijoje. Ji parašė knygą „Autoimuninis sprendimas“ (The Autoimmune Solution, leidykla Harper Collins, 2017) ir yra įsitikinusi, kad, persirgus mononukleoze paauglystėje, jos organizmo kova su Epšteino-Baro virusu dar nesibaigė. Gydytoja mano, jog liga pasidarė svarbus skatinantis veiksnys, kad jai toliau susiformuotų autoimuninė skydliaukės liga.

Esama naujų mokslinių įrodymų, kurie atgaivina seniai pamirštą teoriją, kad svarbiausia priežastis, kodėl žmonės suserga skydliaukės ligomis, gali būti Epšteino-Baro ir kitų virusų infekcijos.

Keletą metų po ligos, kai Amy mokėsi medicinos mokyklos antrame kurse, jai diagnozavo Greivso ligą - būklę, kai imuninė sistema klaidingai atakuoja skydliaukę, o ši savo ruožtu pasidaro hiperaktyvi.

A. Meyers tada buvo 20 metų, ji negalėdavo naktimis miegoti, vartydavosi nuo vieno šono ant kito ir jausdavosi nusikamavusi ir dieną, ir naktį. Mergina sulyso trim drabužių dydžiais, nors ir nesaikingai valgydavo picų ir avižinių dribsnių sausainių. Ii atkreipė dėmesį į tai, kad nuolat po truputį prakaituoja, o širdis gali imti pasiutusiai plakti be jokios priežasties.
Kojos pradėjo linkti, Amy jautėsi labai silpna ir pirmą kartą gyvenime patyrė panikos priepuolius. Jai ėmė drebėti rankos, tai pastebėjo ir kiti, todėl mergina kreipėsi į gydytoją. Deja, kaip tai neretai būna su žmonėmis, kurie turi skydliaukės problemų, jos gydytojui tokie simptomai neatrodė verti dėmesio. Jis siejo juos su mokymosi keliamu stresu, be to, neseniai prieš tai nuo vėžio buvo mirusi A. Meyers motina. Vis dėlto Amy nenusileido, pareikalavo nuodugnesnių tyrimų, ir galų gale paaiškėjo, kad ji serga Greivso liga.

Skydliaukės ligų epidemija

Amerikos klinikinių endokrinologų asociacija (The American Association of Cinkai Endocrinologists) nustatė, kad apie 27 mln. amerikiečių turi nesveiką skydliaukę, o beveik pusei iš jų tai nėra patvirtinta diagnozė. (1)

Moterys būna ypač jautrios skydliaukės veiklos sutrikimams - kas aštuntai per gyvenimą susiformuoja skydliaukės liga.

Iš tikrųjų skydliaukės problemų epidemija auga jau dešimtis metų, ir nėra jokių požymių, kad ji galėtų nebesiplėsti.

Skydliaukės forma dažnai lyginama su drugeliu - ją sudaro dvi skiltys, kurios yra abiejose pusėse nuo gerklų, priekinėje kaklo dalyje, po pat adomo obuoliu. Visos organizmo ląstelės turi skydliaukės hormonų receptorius. Per aktyvi skydliaukė (kaip tai būna sergant Greivso liga) paprastai sukelia simptomus, panašius į tokius, kokius turėjo A. Meyers, - kūno svorio mažėjimą, nerimą, pagreitėjusią širdies veiklą ir drebulį. Dar vienas paplitęs ligos simptomas yra jautrios, sausos akys.

Esama naujų mokslinių įrodymų, kad svarbiausia priežastis, kodėl žmonės suserga skydliaukės ligomis, gali būti Epšteino-Baro ir kitų virusų infekcijos.

Nepakankamai aktyvi skydliaukė (hipotirozė), kai išskiriama mažiau hormonų, taip pat turi daug požymių. Dažniausi iš jų - sulėtėjusi širdies veikla, vidurių užkietėjimas, nuovargis, šalimo pojūtis, kūno svorio padidėjimas, depresija, žmogui būna sunku koncentruotis. Labiausiai paplitusi hipotirozės forma yra Hašimoto liga.

Ir tada, jei skydliaukė veikia sulėtintai, ir tada, jei ji yra hiperaktyvi, dauguma atvejų laikoma, kad tai susiję su netinkama imuninės sistemos veikla, kuri pradeda atakuoti skydliaukę sudarančius komponentus. Priklausomai nuo to, kurį skydliaukės baltymą hiperaktyvi imuninė sistema puola, formuojasi skirtingi simptomai, būna nustatomos skirtingos autoimuninių ligų diagnozės.

Naujausi tyrimai liudija, kad skydliaukės veiklos sutrikimuose dalyvauja citokinai, kurie, galima sakyti, įpila žibalo į uždegimo ugnį. Citokinai yra mažų molekulių baltymai, atliekantys svarbų vaidmenį reguliuojant imuninę sistemą. Vienoje 2015 metais šiuo klausimu atliktoje tyrimų apžvalgoje prieita prie išvados, kad citokinai yra iš esmės svarbūs bendrame skydliaukės ligų paveiksle, bet vis dar nėra išsiaiškinta, būtent kaip citokinai veikia. (2)

Vis dėlto „gaisras“ imuninėje sistemoje galėtų paaiškinti, kodėl skydliaukės ligas dažnai lydi dar ir kiti imuninės sistemos sutrikimai, pvz., vitiligo (3) juvenilinis diabetas (4) ir autoimuniniai sutrikimai žarnyne - celiakija. (5) Tai savo ruožtu aiškiai parodo, kad skydliaukės autoimuninis suardymas yra dalis didesnės, nekontroliuojamos uždegiminės reakcijos, kuri gali paliesti ir kitas organizmo dalis. Skydliaukė nesveika, nes patologiškai pažeista imuninė sistema.

Viruso vaidmuo

Epšteino-Baro virusas, kuris sukelia mononukleozę, yra vienas iš tų bjaurių herpeso virusų, kurių, ko gero, esama visur. Užkrėtęs organizmą jis nežūva ir nepalieka organizmo, bet lieka „šeimininko“ ląstelėse ramybės būsenos visam gyvenimui. Virusas nesidaugina, nėra aktyvus, tačiau po daugelio metų, jei susidaro tokia galimybė, gali iš naujo suaktyvėti.

Jei imuninė sistema patiria stresą ir yra išsekusi, virusas gali vėl pradėti veikti ir daugintis. „Šeimininko“ organizmas to gali nepastebėti, tačiau kiekvieną kartą, kai šis procesas vyksta, imuninė sistema suaktyvinama, ir kiekvienas naujas aktyvinimas didina riziką, kad ateityje ji greičiausiai ims veikti autoimuniškai.

Kiekvieną kartą, kai virusas vėl pradeda veikti, imuninė sistema suaktyvinama, ir kiekvienas naujas aktyvinimas didina riziką, kad ateityje ji greičiausiai ims veikti autoimuniškai.

Autoimuninės atakos metu hiperaktyvi imuninė sistema puola paties organizmo ląsteles, kurios yra genetiškai panašios į atakuojančio viruso dalis.

2009 metais japonų mokslininkai tyrė, kas darosi su pelių imunine sistema, kai ji pakartotinai stimuliuojama (per imunizaciją) ir išsireguliuoja. Mokslininkai įrodė, kad autoimuninė reakcija kyla kaip normalios imuninės reakcijos natūralios pasekmės, jei imuninė sistema maksimaliai stimuliuojama. (6)

XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Epšteino-Baro viruso infekcija buvo siejama su dviem autoimuninėmis ligomis - išsėtine skleroze ir sistemine raudonąja vilklige. Deja, ši teorija pasidarė nebemadinga, nes dauguma žmonių yra užsikrėtę šiuo virusu (kraujo tyrimai rodo, kad 96 proc. asmenų, vyresnių nei 40-ies metų, turi Epšteino-Baro viruso antikūnų kraujyje), tačiau jiems neišsivysto autoimuninių reakcijų.

Teorija atgimė 1997-aisiais, kai JAV mokslininkai iš Oklahomos paskelbė galingus įrodymus, kad Epšteino-Baro viruso infekcija yra veiksnys, kuris būtinas vilkligei susiformuoti, ir kad visų asmenų organizmuose, kurie sirgo vilklige, šio viruso koncentracija iš tikrųjų buvo daug didesnė nei sveikų žmonių organizme. (7) Nuo to laiko Epšteino-Baro virusas kaip svarbiausias veiksnys tiek pat sėkmingai siejamas ir su kitomis paplitusiomis autoimuninėmis ligomis, tarp jų reumatoidiniu artritu ir autoimuniniu hepatitu. Skydliaukės veiklos sutrikimų turinčių asmenų kraujyje taip pat aptikta didesnė viruso antikūnų koncentracija. (8)

2016 metų literatūros apžvalgoje apie Epšteino-Baro viruso vaidmenį autoimuninio tiroidito (skydliaukės audinių uždegimo) atvejais padaryta išvada, kad „šį virusą galima laikyti stimuliuojančiu veiksniu“, nors konkretus jo vaidmuo dar neaiškus. (9)

Kitos infekcijos, pvz., Mycoplasma pneumonia, taip pat dalyvauja keliant skydliaukės autoimuninius sutrikimus, bet jų poveikis yra gana mažai tyrinėtas. (10)

Pažeistas imunitetas

Klausimas, kodėl vienų žmonių reakcija į Epšteino-Baro viruso infekciją yra daug nuosaikesnė ir virusas lieka ramybės būsenos visą gyvenimą, o kitiems jis vis atgyja, žalodamas imuninę sistemą, dar tebėra atviras. Atsakymo, ko gero, reikia ieškoti kiekvieno žmogaus individualios imuninės sistemos pajėgume nugalėti virusą, bet, visų pirma, tai priklauso nuo žmogaus specifinių, genetiškai silpnų vietų, nuo maisto medžiagų trūkumo ir streso, taip pat nuo kitų infekcijų, nuo imunizacijos laipsnio ir eigos, galinčių užprogramuoti imuninę sistemą veikti autoimuniškai.

Dauguma alternatyviosios medicinos specialistų pataria riboti maisto produktų keliamą riziką, ir paprastai pradedama nuo atsisakymo vartoti glitimą, javus ir ankštinius augalus, kurie būna dažniausi autoimuninių reakcijų sukėlėjai. Be to, minėti specialistai rekomenduoja keisti gyvenimo būdą, kad pacientas išsivaduotų nuo toksinų, kurie trukdo imuninės sistemos ir skydliaukės funkcijoms. Beje, tiek pat svarbu yra šalinti maisto medžiagų trūkumą, nes tai yra viena svarbiausių problemų, dėl to formuojasi skydliaukės veiklos sutrikimai, ir bandyti sunaikinti virusą, kad nesusirgtumėte autoimuninėmis ligomis ar pradėtumėte sveikti nuo jų.

Maisto papildai, galintys padėti sutvarkyti infekcijos pažeistą skydliaukę

Vitaminas C

Vitaminas C būtinas skydliaukės sintetinamiems hormonams transformuoti. Ilgą laiką šis vitaminas buvo populiarus alternatyviosios medicinos preparatas, padedantis stiprinti imunitetą ir greičiau pasveikti, kai sergama peršalimo ligomis, bet pernai buvo įrodyta, kad vitaminas C -galingas, veiksmingas ginklas nuo mirtinos sepsio infekcijos, kasmet nusinešančios milijonus gyvybių visame pasaulyje. (11)

Anot 2017 metų publikacijų apžvalgos, kurioje buvo analizuojamas vitamino C efektyvumas kovojant su įvairiomis infekcijomis, 148 bandymai su gyvūnais turėjo teigiamų rezultatų, pradedant bakterijomis, baigiant vienaląsčiais ir virusais. (12)

Regis, Epšteino-Baro virusas nėra išimtis. Per vieną tyrimą konstatuota, kad tarp žmonių, kuriems į veną švirkšdavo vitamino C ir kurių kraujyje jo koncentracija buvo didesnė, Epšteino-Baro viruso koncentracija kraujyje buvo mažesnė. Mokslininkai priėjo prie išvados, kad vitaminas C didelėmis dozėmis daro teigiamą poveikį ir ligos trukmei, ir viruso antikūnų koncentracijai.(13)

Jei negalite gauti vitamino C į veną, galima gerti tokio vitamino, kuris yra liposomose, nes jis daug lengviau absorbuojasi ir mažiau dirgina virškinimo trakto gleivinę, vartojant jį reguliariai didelėmis dozėmis.

Siūloma paros dozė. Per tyrimą pacientai per dieną gaudavo po 7,5-50 g vitamino C. Kai kurie gydytojai pataria liposominio vitamino C vartoti po 6 g per dieną, tačiau dozę reikia priderinti prie žarnyno toleravimo (kiek daug vitamino C organizmas pajėgus priimti, kol prasideda viduriavimas). Norėdami nustatyti individualią dozę, bendradarbiaukite su savo gydytoju.

Vitaminas D

Per dešimtis tyrimų atskleistas ryšys tarp vitamino D (vadinamojo „saulės vitamino") trūkumo ir autoimuninių skydliaukės ligų. (14) Amerikiečių institucijos Vitamin D Council nuomone, jei kraujo tyrimuose šio vitamino rodmenys mažesni nei 40 ng/ml, vitamino D gaunama nepakankamai.

Siūloma paros dozė. Vitamin D Council rekomenduoja suaugusiesiems gauti po 5000 TV vitamino D per dieną. Tai galima padaryti dvejopai - leidžiant tiesioginiams saulės spinduliams kurį laiką veikti neapsaugotą odą arba vartojant maisto papildą su vitaminu D3.

Jodas

Skydliaukės sintetinami hormonai - tai jodo ir aminorūgšties tirozino derinys. Jei trūksta jodo, skydliaukė negali formuoti savo natūralių hormonų.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pripažino, kad jodo nepakankamumas yra globalinė problema. Naujausi tyrimai Didžiojoje Britanijoje parodė, kad daugeliui reprodukcinio amžiaus moterų ir nėščiųjų trūksta jodo. (15) Pagal jodo deficitą ši šalis užima 7-tą vietą pasaulyje. (16) Tai kelia didelį nerimą, nes jodas būtinas tam, kad vaikui embriono stadijoje vystytųsi smegenys. Jodo trūkumas yra svarbiausia priežastis, kodėl vaikų protiniai gebėjimai būna sumažėję.

Kai kurie produktai, pvz., šviežios ropės, kopūstai, sojų pupelės ir žemės riešutai, trukdo absorbuoti ir panaudoti jodą organizme, bet holistinis gydytojas Davidas Brovvnsteinas, knygos Jodas: kodėl jums jo reikia, kodėl negalite be jo gyventi" (lodine: Why You Need lt, Why You Can't Live Without lt, leidykla Medical Alternatives Press, 2009) autorius, mano, kad daug labiau tikėtina priežastis, kodėl tokiam didžiuliam skaičiui žmonių pasaulyje stinga jodo, yra tai, kad mus vis labiau veikia toksinių halogenų cheminės medžiagos.

Chloras ir jo dariniai (geriamajame vandenyje), bromas (kuriuo papildoma duona, kad tešla būtų tampresnė, taip pat jo esama pesticiduose ir plastike) ir fluoridas (vandenyje ir dantų pastoje) - visi jie jungiasi prie skydliaukės receptorių, kurie skirti jodui, ir trukdo sintetinti skydliaukės hormonus. (17)

Daugelis medicinos ir visuomenės sveikatos specialistų paprastai nepriima idėjos, kad skydliaukės veiklos sutrikimų turintys asmenys turėtų papildomai vartoti jodo maisto papildus, nes tai galėtų pabloginti autoimuninių ligų būklę. Tačiau D. Brownsteinas mano priešingai: „Galiu patvirtinti, kad neįmanoma gydyti žmonių, kurie serga skydliaukės ligomis, jei jodo koncentracija organizme netinkama, ir tai taip pat sakytina apie skydliaukės autoimunines ligas."

Siūloma paros dozė. JAV rekomenduojama paros dozė yra 150 µg jodo suaugusiesiems ir 220 nėščiosioms, tačiau alternatyviosios medicinos gydytojai pataria per parą gauti bent 325 µg jodo. Jei vartojami maisto papildai su dumbliais, tai gali būti net iki 12,5 mg jodo (125 000 µg). Japonų moterys per parą vidutiniškai gauna apie 13,5 mg jodo.

Jei nusprendžiate vartoti maisto papildus, patartina bendradarbiauti su gydytoju, kad būtų galima stebėti skydliaukės rodmenis, taip pat reikia vengti vartoti jodą prieš miegą.

Selenas

Selenas ypač svarbus tam, kad skydliaukė galėtų normaliai funkcionuoti. Atskiri tyrimai rodo, kad seleno maisto papildai gali sumažinti kraujyje tų antikūnų koncentraciją, kurie atakuoja skydliaukės baltymus, bet vis dar nežinoma, ar šie antikūnų koncentracijos pokyčiai iš esmės pagerina ir klinikinius simptomus. (18)

Vis dėlto gali būti, kad apžvelgti seleną atskirai yra neteisinga, nes jis gaunamas vienu metu su kitomis mineralinėmis medžiagomis, įskaitant jodą, kuris stimuliuoja skydliaukės hormonų susibalansavimą.

Asmenims, kurie turi problemų dėl skydliaukės, dalis gydytojų reguliariai skiria seleno maisto papildus. (19) Vis dėlto reikia būti atsargiems, nes per daug seleno gali sukelti tokius simptomus kaip nuovargis ir skrandžio-žarnyno sutrikimai, taip pat gali išslinkti plaukai ir atsirasti baltų dėmių ant nagų. (20)

Siūloma paros dozė. Standartinė paros dozė yra 200 µg (400 µg laikoma maksimaliu leistinu seleno kiekiu), bet, jei pasirinksite natūralius šaltinius, dvi bertoletijos per dieną garantuoja tokį patį efektą, kokį galima pasiekti, vartojant 100 µg seleno maisto papildų pavidalu.

Tiaminas

Tiaminas (vitaminas B1) yra būtinas tam, kad angliavandeniai pavirstų energija ir būtų suvirškinami baltymai bei riebalai. Per vieną įdomų tyrimą 3 žmonės, kurie sirgo Hašimoto autoimuniniu tiroiditu, jausdavo, kad tuo laiku, kol jie gaudavo tiamino didelėmis dozėmis (600 mg per dieną geriamu pavidalu ar 100 mg injekcijos kas 4 dienas), jiems iš dalies ar net visiškai išnykdavo nuovargio požymiai. (22)

Asmenims, kurie serga autoimuninėmis (tarp jų ir skydliaukės) ligomis, dažnai trūksta šio vitamino, deja, nedidelio tiamino stygiaus standartiniai tyrimai neparodo. Per minėtą tyrimą moterims taip pat nebuvo pripažintas tiamino trūkumas.

Siūloma paros dozė. Standartiniuose maisto papilduose paprastai būna 1-2 mg tiamino. Kadangi šis vitaminas tirpsta vandenyje, jis nesikaupia organizme toksine koncentracija, vis dėlto, prieš pradėdami vartoti / naudoti jo didelėmis dozėmis, pasitarkite su gydytoju.

Magnis

Magnis yra būtinas jodui absorbuoti. 2017 metais Kanadoje buvo atliktas tyrimas, per kurį mokslininkai konstatavo, kad beveik šeštadalio suaugusiųjų ir paauglių magnio koncentracija kraujyje yra mažesnė net už tą, kuri laikoma sunkios formos magnio trūkumu (mažiau nei 0,75 mmol/l). (23) Magnis yra glaudžiai susijęs su kalciu, ir net nedidelė kalcio persvara paaštrina magnio trūkumą, (24) todėl reikėtų vengti vartoti kalcio maisto papildų, jei norite padidinti magnio koncentraciją.

Siūloma paros dozė. Jei dažnai turite vidurių užkietėjimą, patartina kasdien vartoti iki 600 mg magnio citrato (padalytomis dozėmis), bet, jei turite polinkį į viduriavimą, geriau gerti po 600 mg magnio glicinato. Magnis greitai numalšina nerimą ir drebulius, taip pat vidurių užkietėjimą, nemigą ir traukulius, o ilgainiui jis pagerins skydliaukės būklę.

Celeste McGovern

Nuorodos:

1. J Am Acad Nurse Pract, 2004; 16:422-5
2. Int J Clin Exp Med, 2015; 8:6677-81
3. Front Endocrinol (Lausanne), 2017; 8:290
4. Eur Thyroid J, 2017; 6:298-306
5. Eur J Endocrinol, 1994; 130:137-40
6. PLoS One, 2009; 4:e8382
7. J Clin Invest, 1997; 100:3019-26
8. Exp Clin Endocrinol Diabetes, 1996; 104:89-92
9. Centr Eur J Immunol, 2016; 41:297-301
10. J Endocrinol Invest, 1989; 12:77-86
11. Chest, 2017; 151:1229-38
12. Nutrients, 2017; 9.pii:E339
13. Med Sci Monit, 2014; 20:725-32
14. Hormones (Athens), 2016; 15:385-93; Int J Mol Sci, 2017; 18.pii:E1949
15. Lancet, 2011; 377:2007-12; Proc Nutr Soc, 2008; 67:E399
16. J Nutr, 2012 m. balandis; 142(4):744-50. doi:10.3945/jn.111.149393)
17. Neurotoxicology, 2012; 33:842-52; Biol Trace Elem Res, 2016; 170:382-9
18. Thyroid, 2016; 26:1681-92
19. Eur Thyroid J, 2016; 5:164-70
20. Regul Toxicol Pharmacol, 2003; 38:232-42
21. Am J Clin Nutr, 2008; 87:379-84
22. J Altern Complement Med, 2014; 20:208-11
23. Nutrients, 2017; 9:296
24. Magnes Res, 2014; 27:35-47

Nuo per daug iki per mažai

Terapija, kurioje naudojamas radioaktyvusis jodas, pasaulyje plačiai taikoma nuo hipertirozės, o didesnėmis dozėmis juo gydomi skydliaukės vėžiu sergantieji. Dauguma gydytojų laiko, kad ši terapija saugi, tačiau daugelio asmenų, kurie buvo gydyti radioaktyviuoju jodu, skydliaukė po to pasidarė nepakankamai aktyvi, taip pat kildavo kitokių problemų, ir jie visą gyvenimą turi vartoti skydliaukės hormonų pakaitinę terapiją. J Clin Endocrinol Metab, 2002; 87:1073-7

Tyrimai, tyrimai

Būdas, kaip visame pasaulyje daroma skydliaukės standartinė patikra, nepasikeitė jau nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Jis neretai kritikuojamas, kartais rezultatai formuoja plačias varpo pavidalo kreives, bet, kol laboratoriniai skaičiai nepatenka į „neteisingą" pusę, ignoruojami aiškūs klinikiniai simptomai, pvz., akivaizdūs fiziniai simptomai, liudijantys apie skydliaukės veiklos sutrikimus (sutinęs liežuvis, plaukelių išslinkimas antakių išorinėje dalyje, nusiskundimai dėl nuovargio ir rūko smegenyse ir t.t.), būna siejami su kitomis ligomis ar tam tikromis aplinkybėmis palaikyti „normaliais" požymiais. Be to, dažniausiai taikomi tyrimai - skydliaukę stimuliuojančio hormono (TSH) ir tiroksino, - bet nenustatoma daug aktyvesnio trijodtironino koncentracija, kuri perdaroma iš T4.

Netgi, atlikus visus įmanomus tyrimus, nė vienas iš jų nepateikia aiškaus skydliaukės funkcijos vaizdo, o daugelis laboratorinių tyrimų neparodo tam tikrų skydliaukės ligų.

Geriausia patikra, leidžianti aptikti skydliaukės disfunkciją, vis dar yra natūropatijos metodas - bazinės kūno temperatūros matavimas. Tik ką nubudę, 10-čiai minučių įsidėkite į pažastį termometrą. Normalus rezultatas yra 36,6-36,8 °C. Žemesnė temperatūra gali liudyti skydliaukės nepakankamą aktyvumą, o aukštesnė - rodyti, kad skydliaukė hiperaktyvi.

Moterims, kurių amžius premenopauzinis, tiksliausias matavimas bus menstruacinio ciklo antrą ar trečią dieną. Kaip tik prieš ovuliaciją ir iškart po jos bazinė temperatūra gali truputį padidėti ar sumažėti, todėl nematuokite temperatūros šiuo laiku.

Dar vienas diagnostikos metodas, galintis anksti aptikti skydliaukės problemas, taip pat kontroliuoti rezultatus gydymo metu, yra infraraudonoji termografija, matuojanti temperatūrą kaip infraraudonąją spinduliuotę. Jei skydliaukėje esama uždegimo, termografija lengvai tai parodo.

Ne geresnis už cukraus tabletę

Skydliaukė išskiria j kraują du hormonus - tiroksiną (T4) ir trijodtironiną (T3), - kurie reguliuoja medžiagų apykaitą, kūno temperatūrą ir keletą kitų esminių funkcijų.

Asmenims, kurių skydliaukė nepakankamai aktyvi (hipotirozė), išrašomas levotiroksinas. Jo taikymas tokiais atvejais yra taip plačiai paplitęs, kad JAV per pastaruosius 5 metus tai yra daugiausia išrašomas receptinis vaistas. Iš tikrųjų jis neveikia. Per daugelį tyrimų apžvelgti „likutiniai simptomai". Vienoje apžvalgoje, kuri publikuota 2015-aisiais, pripažinta, kad „prieinami klinikiniai tyrimai ragina manyti, jog į levotiroksino monoterapiją negalima žiūrėti kaip į universaliai tinkamą skydliaukės funkcijos pakaitalą". (1)

2017 metais žurnale New England Journal of Medicine publikuotas tyrimas, kuris parode, kad senjorams, sergantiems subklinikinės formos hipotiroze (be akivaizdžių simptomų), levotiroksinas nebuvo veiksmingesnis už placebą, t. y. cukraus tabletę. Kai tyrėjai patikrino levotiroksino poveikį su 737 pacientais, kurių vidutinis amžius buvo 74 metai ir kuriems buvo diagnozuota subklinikinė hipotirozė, Škotijos Clazgo universiteto (University of Clasgow) geriatrijos profesorius Davidas Stottas, kuris vadovavo šiam tyrimui, apibūdino vaistą kaip „pinigų ir laiko švaistymą", nes tyrėjai priėjo prie išvados, kad iš jo nėra juntamos naudos. Visi simptomai - raumenų silpnumas, mąstymo greitis, kūno svorio didėjimas ir kraujotakos problemos - buvo tokie patys, nesvarbu, ar pacientas vartodavo vaistą, ar placebą, nors ir kraujo tyrimų rezultatai liudijo, kad vaistas veikiantis, nes buvo vaizduojamos normalios skydliaukės funkcijos.

Nuorodos: 1. Lancet Diabetes Endocrinol, 2015; 3:756-8 2. N EngI J Med, 2017; 376:2534-44