Ar galima paveldėti likimą?

Psichologijoje yra keletas krypčių, tiriančių giminės įtaką vėlesnių kartų likimams. Vienos iš tokių krypčių - psichogenealogijos - pagrindiniai teoretikai Bertas Helingeris (Bert Hellinger), Ana Šiucenberger (Anne Schuetzenberger) ir sutuoktiniai Čampionas ir Džoel Toičai (Champion & Joel Teutsch) pirmieji iškėlė hipotezę, kad be išvaizdos, charakterio bruožų ir polinkio į tam tikras ligas iš savo protėvių paveldime ir likimą.

Psichogenealogija kaip mokslas Europoje atsirado XX a. 8-9 deš. Jos esminis postulatas yra toks: protėvių likimai sudaro būsimųjų palikuonių likimų vadinamąją matricą. Mūsų įpročiai, laimėjimai ir nesėkmės, ligos ir net partneriai, kuriuos išsirenkame, dažnai būna tiesiogiai susiję su mūsų gimine. Tik trečdalis žmogaus gyvenimo problemų - jo paties „užgyventos“. Visa kita jis gavo iš protėvių.

Tačiau, atradus problemų šaknis, pasąmonę galima perprogramuoti ir atsikratyti giminės primesto neigiamo elgsenos modelio. Čia ir yra genetinės psichologijos uždavinys. Iš pirmo žvilgsnio teorija skamba kaip fantastika. Bet daugelis garsių psichologų ją sėkmingai taiko praktiškai.

Psichologijos specialistai Miurėjus Bouvenas (Murray Bowen) ir Džonas Boulbis (John Bowlby) šį fenomeną aiškina tuo, kad tarp tėvų (ypač mamos) ir vaiko iki trejų metų egzistuoja ypatingas, labai glaudus ryšys - ne tik fizinis, bet ir emocinis, todėl mama pasąmoningai perduoda mažyliui ne tik savo nuotaikas, įpročius, santykius, bet ir programas, kurias perėmė iš savo tėvų, o šie - iš savo.

Dar kitaip psichogenealogija yra grindžiama vadinamąja sistemų teorija, pagal kurią giminė yra vienovė, tam tikra sistema, kurios visi elementai yra glaudžiai susiję. Jei viena šios sistemos grandis nukrypsta nuo bendros linijos, sutrikimas neišvengiamai atsiliepia visai sistemai, programa perduodama kitoms kartoms. Pagal šią teoriją tokios programos paprastai visiškai atsinaujina per keturias kartas.

Baimė būti laimingesniems už tėvus

Lėtinės ligos ir nesėkmės išryškėja po vienos ar dviejų kartų. Tačiau tai nereiškia, kad nieko nepaveldime iš savo tėvų. Jų likimas dažnai daro nemažą įtaką mūsiškiam. Psichologas Vensanas de Golžakas (Vincent de Gaulejac) tyrė iš pirmo žvilgsnio kvailas protingų ir darbščių vaikų nesėkmes per egzaminus: vėlavimai, kažkodėl neatliktos užduotys, netikėtos atminties „duobės“ atsakinėjant gerai žinoma tema... Mokslininkas nustatė, kad visų tų keistų reiškinių priežastis slypėjo tėvų biografijoje: tų studentų tėvas arba mama (arba abu) kadaise nesugebėjo įgyti diplomo. Tai išprovokavo jų vaikų vidinį konfliktą. Viena vertus - noras padaryti tai, ko nesugebėjo tėtis arba mama, t.y. pagerinti savo socialinę ir kultūrinę padėtį. Kita vertus - pasąmoninga baimė būti atstumtiems tėvų už laimėjimus, kurių nepatyrė jie. Tokioje dviprasmiškoje situacijoje vaikas gali neišlaikyti egzamino, kad nepažeistų „tvarkos“ šeimoje, nekeistų scenarijaus. Dukra pasąmoningai gali bijoti laimės santuokoje, jeigu jos mama buvo nelaiminga arba vieniša. O sūnus - praturtėti, jeigu jo tėvas visą gyvenimą gyveno vargingai.

Nereikalingas „palikimas“

Žinoma, tikrai ne dėl visų problemų, su kuriomis susiduriame gyvenime, yra „kalti“ mūsų protėviai. O kaip suprasti, kada ligų arba nesėkmių priežasties verta paieškoti giminės istorijoje? Jeigu vaikų darželyje kilo gripo epidemija, būtų kvaila manyti, kad vaikas susirgo dėl kažkokios kitos („paveldėtos“) priežasties. Jei žmogus drybso ant sofos ir atsisako bet kokio darbo, nėra būtinybės giliai knaisiotis giminės istorijoje, norint suprasti, kodėl jam amžinai trūksta pinigų. Bet jei kartojasi vis tos pačios ligos ir nemalonumai ir jų neįmanoma logiškai paaiškinti, nėra akivaizdžios priežasties - tai ženklas, kad jie galbūt žmogui atiteko „kaip palikimas“. Tarkime, mažylis dažnai serga, bet gydytojai neranda priežasties (tyrimų rezultatai geri, imunitetas nenusilpęs ir t.t.). Dirbant su psichologu išaiškėja, kad vaiko ligas išprovokavo neigiama programa, kurią jam nesąmoningai perdavė mama, savo ruožtu paveldėjusi ją iš tėvų. Tokia neigiama programa gali būti, pavyzdžiui, kieno nors iš mamos giminaičių pasidarytas abortas arba ankstyva arba smurtinė vieno iš protėvių mirtis. Kadangi giminė - vieninga sistema, vienai jos sudedamajai daliai atsitikus kas nors tragiško, tai atsiliepia kitiems. Vaikas nesąmoningai siekia atkurti giminės prarastą pusiausvyrą - „pakeisti“ negimusį arba žuvusį giminaitį, atlikdamas jo vaidmenį ir prisiimdamas jo problemas.

Kita situacija: suaugęs žmogus pluša negailėdamas jėgų, kad aprūpintų šeimą, bet uždirbti niekaip nesiseka. Kodėl? Ištyrinėjęs giminės istoriją, jis, ko gera, rastų viską paaiškinantį epizodą. Tarkime, prosenelio biografijoje: jis gyveno turtingai ir laimingai, bet iš jo viskas buvo atimta - didelis turtas išprovokavo nelaimę, todėl jo palikuonys sau „uždraudė“ materialinę gerovę.

Blogas scenarijus „užprogramuotas“?

Laimė, ne. Giminės programas žmogus „priima“ pasirinktinai. Viena vertus, nebūtinai paveldėsime visa, kas atsitiko mūsų protėviams (ne kiekvienas nėštumo nutraukimas neigiamai atsilieps kitoms kartoms). Kita vertus - tragiški įvykiai šeimoje, kai kuriais atvejais, palikuonims gali tapti nuolatine paskata judėti pirmyn (prosenelio turto praradimas gali būti stimulas kaupti savo kapitalą ir kompensuoti seną giminės praradimą). Tai yra, giminės programos gali būti ne tik negatyvios, bet ir pozityvios. Deja, atsakymo į klausimą, kodėl žmogus gauna (arba negauna) giminės programą, ir kodėl būtent tokią, kol kas neturime.

Psichologai skiria penkis neefektyvius šeimos elgsenos modelius, kurie dažnai perduodami iš kartos į kartą:

1. Išėjimas, gelbstintis nuo psichologinio spaudimo šeimoje. Šis elgsenos modelis gali pasireikšti įvairiai - nuo alkoholizmo arba darboholizmo iki savižudybės.

2. Išėjimą dažnai išprovokuoja antrasis elgsenos modelis - slopinimas. Jis taip pat gali pasireikšti įvairiai. Pagrindinis slopinimo požymis yra tas, kad kam nors iš šeimos narių (žmonai, vyrui, vaikui) neleidžiama galvoti ir elgtis taip, kaip jam norisi, kai kada -
net tiesiog išsakyti savo nuomonę.

3. Konkuravimas kaip šeimos elgsenos modelis reiškia nuolatinę ir įtemptą sutuoktinių kovą dėl „valdžios“, lyginimą, kas yra talentingesnis, kas sėkmingiau daro karjerą ar net kurį labiau myli vaikai.

4. Atstūmimo modelyje moteris atsitolina nuo vyro, visą dėmesį ir laiką skirdama vaikui. Šeimos psichologijoje net yra terminas „periferinis tėvas“: tokio tėvo uždavinys yra tik uždirbti pinigų. Būtent „periferiniai tėvai“ sudaro 40 proc. vyrų, vidutiniame amžiuje mirštančių nuo infarktų. Kai kuriose šeimose „periferinė“ gali būti ir mama.

5. Pasyviausias tarpusavio santykių šeimoje variantas - aukojimasis - aprėpia begalinę kantrybę ir gyvenimą išimtinai dėl kito žmogaus ar žmonių. Pavyzdžių yra daug: moterys, atsisakiusios karjeros, kad augintų vaikus ir šeimininkautų namuose, alkoholikų žmonos, laisva valia besiaukojančios, kad „išgelbėtų“ vyrus nuo pražūtingos priklausomybės (net tada, kai tai yra visiškai neįmanoma). Nepaisant menamo didvyriškumo, toks žmogus daro nepataisomą žalą ir sau, ir tam, dėl kurio atsisako savų interesų.

Daugybė mokslinių tyrinėjimų sieja žmogaus ypatybes su vienu ar kitu genu. Pavyzdžiui, negebėjimą mesti rūkyti lemia tam tikro geno turėjimas, o ne silpna valia. Tačiau mokslas kol kas nesugeba manipuliuoti tokiais genais, todėl ir negali padėti išspręsti priklausomybės nuo rūkymo problemos.

Genetikos specialistai teigia, kad absoliučiai visi žmogaus elgsenos aspektai yra susiję su tam tikrais genais. Taigi galima daryti išvadą, kad asocialus elgesys nėra susijęs su išsilavinimu arba auklėjimu. Veikiau tai yra individo genetinis polinkis. Todėl daugelis mokslininkų mano, kad žmogaus likimas yra įrašytas jo genuose. Tačiau daug kas žmogaus gyvenime priklauso tik nuo jo, nes išorės veiksniai taip pat turi nemažos reikšmės. Galbūt mokslui toliau vystantis mokslininkai atskleis konkretesnes žmogaus charakerio, DNR ir jo likimo sąsajas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“