Brin-Keli-Di kapavietė - seniausia observatorija

Kalbant apie megalitinius Britų salų paminklus, pirmiausia į galvą, be abejo ateina Stounhendžo pavadinimas.Tačiau Britanijoje yra ir kitų, ne tokių žinomų, tačiau mokslui ne mažiau svarbių objektų: Mišou (Maeshowe) Škotijoje, La Hug Bi (La Hougue Bie) Džersyje, Boskednan Kornvolyje, Moganbi ratas (Maughanby circle) šalia Penrito, Kastlrig (Castlerigg) Kambrijoje, Kits Kouti (Kit’s Coty) Kente, Raund Loufas (Round Loaf) Lankašyre, Stouni Litlton (Stoney Littleton) Somersete, Velnio strėlės (Devil’s Arrows) Jorkšyre. Ir, žinoma, Brin-Keli-Di (Brin-Kelly-Dee) Velse.

Brin-Keli-Di iš valų kalbos verčiama kaip „pylimas šventoje girioje“. Si įžymybė yra Anglesio saloje, kurią nuo Velso skiria siauras sąsiauris. Prieš romėnams užkariaujant salą joje buvo šventa druidų giria. Romėnai salą pavadino Mona ir ėmė aktyviai naikinti druidus. Netrukus jų nebeliko. Krikščionybės laikais, kai Velsas įėjo į Anglijos sudėtį, apie druidus buvo visiškai užmiršta. Tik statiniai iš didelių neapdirbtų akmenų priminė ankstesnius šių vietų šeimininkus. Nieko keisto, kad Brin-Keli-Di laikomas ir druidų rūmais, ir kapu (paranormal.lt).

Iš tikrųjų, Brin-Keli-Di yra kapavietė. Tačiau ji susijusi ne su saloje gyvenusiais druidais, o su neolito laikais. Reikia pasakyti, kad tai geriausiai išlikusi Velse taip vadinama koridorinė kapavietė. Šie statiniai koridoriniais vadinami dėl to, kad į laidojimo kamerą (kameras) veda platus praėjimas, išklotas akmeninėmis plokštėmis. Kartais statinys būdavo uždengiamas akmens stogu, kartais ant jo būdavo supilama žemių kalva. Suprantama, kad geriau išliko žemėmis apipilti statiniai. Brin-Keli-Di būtent toks ir yra.

Senojoje kapavietėje ne kartą lankėsi lobių ieškotojai. Paskutinis toks apsilankymas vos nesibaigė tuo, kad kapavietė būtų visiškai sugriauta. Ir tai įvyko ne tolimais priešistoriniais laikais, o 1699 metais. Iš kapavietės buvo išnešta viskas, ką tik buvo galima išnešti. Išskyrus pačius akmenis.

Praėjo vos vienas amžius ir Brin-Keli-Di kapaviete susidomėjo archeologai. 1796 metais ji buvo įtraukta į Kambrijos archeologinių paminklų sąrašą. 1802 metais kapaviete susidomėjo archeologas mėgėjas Džonas Skineris. Jis parašė knygą „Dešimties dienų kelionė po Angelsio salą“, kurioje kartu su kitais senovės paminklais aprašė ir Brin-Keli-Di kapavietę. Tik gaila, kad ši knyga buvo išleisti tik 1908 metais.

Skineris papasakojo, kaip buvo aptikta kapavietė. Ją atsitiktinai aptiko fermerio senelis, kuriam priklausė ši žemė. Valstietis apylinkėse ieškojo geros statybinės medžiagos (akmenų), tačiau aptiko keistą statinį. Iš pradžių jis galvojo netgi panaudoti akmenines plokštes. Tačiau kai pasiekė požeminės kameros centre pastatytą akmenį, išsigando, nes pagal vietinius prietarus jis galėjo sudrumsti piktųjų dvasių ramybę ir užtraukti bėdą sau ir savo šeimai. Be to, kapavietėje akmenų buvo per mažai numatytoms statyboms.

Tad Brin-Keli-Di labai pasisekė: kapavietė nebuvo išnešiota po akmenį į ūkinių statinių statybas ar nepanaudoti avių aptvarams. Tačiau fermeris pagalvojo, kad sename statinyje gali būti išlikę vertybių. Jis viduje kapavietės ir aplink ją ėmė raustis kaip kurmis. Netgi nukėlė keletą akmenų, kurie buvo visos konstrukcijos atrama. Suprantama, jokio aukso ar sidabro aptikti nepavyko.

Mokslininkai sistemingai tirti kapavietę pradėjo 1928 metų vasarą. Per du archeologinių darbų sezonus kapavietė buvo atidengta, iš laidojimo kameros pašalintos žemės bei „stovintis akmuo“, kuris nuo to laiko yra saugomas Velso nacionaliniame muziejuje. Pats statinys buvo pažeistas, jį reikėjo sustiprinti ir restauruoti. Tuo užsiėmė Velso paminklų apsaugos draugija - Cadw centras.

Muziejų meistrai pagamino „stovinčio akmens“ kopiją ir pastatė ją už galinės kapavietės sienos, netoli tos vietos, kur anksčiau stovėjo originalas. Tam, kad pylimas atsitiktinai neįgriūtų į statinio vidų, specialistai pastatė betonines atramas. Dabartiniu metu kapavietė įtraukta į Velso senovinių archeologijos paminklų sąrašą, joje noriai lankosi turistai.

Keisti akmenys

Nors ir buvo atlikta restauracija, Brin-Keli-Di laikomas labiausiai autentišku neolito laikų paminklu Velse. Tai gana didelis archeologinis objektas. Koridoriaus, vedančio į laidojimo kamerą, ilgis - 8,4 metro. Beje, pirmieji trys metrai buvo atkasti tik restauracijos metu, nes atraminiai akmenys buvo nukritę ir palaidoti po žemėmis. Sienos sudėtos iš labai nestabilių plokščių, kurias tarpusavyje jungia akmeniniai tilteliai.

Pylimas, kuris anksčiau patikimai saugojo kapavietę nuo žmonių akių, dabar yra žymiai žemesnis: galinė jo dalis visiškai nukasta, kad būtų galima pamatyti, kaip atrodo akmeninė konstrukcija. Be to, tai leidžia patekti šviesai į tamsią patalpą. Suprantama, tikroji paminklo išvaizda buvo barbariškai sugadinta. Tačiau tai labai padeda turizmui - taip žiūrėti žymiai įdomiau.

Kapavietės viduje yra visiškai lygi maždaug 2 m aukščio kolona. Ji yra apvali, o tai labai retai sutinkama tokiuose statiniuose. Archeologus taip apstulbino kolonos išvaizda, jog jie padarė prielaidą, kad tai yra suakmenėjęs medis, kurį naudojo statytojai. Tačiau vėliau padarė išvadą, kad tai tiesiog neįprastos formos akmuo, kurį vis tik apdirbo žmogaus rankos.

Stovintis akmuo, pastatytas kapavietės gale, buvo aptiktas po suvirtusiomis pylimo žemėmis. Yra manoma, kad anksčiau jis stovėjo akmeninio hendžo žiede, esančiame į pietryčius nuo kapavietės. Akmuo papuoštas dviejų susipynusių gyvačių atvaizdu. Pačioje kapavietėje yra dar vienas
akmuo su panašiu spiraliniu piešiniu. Nuo hendžo, kuris anksčiau buvo visiškai padengtas pylimu, liko keletas akmenų, prisišliejančių prie galinės kapavietės sienos. Ir dar keletas luitų, orientuotų iš vakarų į rytus. Kažkada šie akmenys sudarė taisyklingą apskritimą. Savo dydžiu iki Stounhendžo, žinoma, labai toli, tačiau šis statinys irgi labai įdomus ir darantis įspūdį. Labai seniai hendžas, kapavietė, netoliese esanti uola su piktogramomis ir lauke stovintis vienišas akmuo sudarė vieningą megalitinį kompleksą.

Planet Today News dokumentika. Mirties piramidės. Pyramids of Death

Neolito laikų observatorija

Radioaktyviosios anglies analizė parodė, kad anglis, aptikta dviejose duobėse paminklo teritorijoje, susidarė maždaug IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Tai vėlyvojo mezolito epocha. Žmogus tais laikais jau mokėjo apdoroti akmenį, jį šlifuoti, naudojosi lanku ir strėlėmis, harpūnais gaudė žuvis, skobė valtis ir rišo plaustus. Tačiau tuo metu dar nemokėjo degti puodų. Yra manoma, kad būtent tuo metu prasidėjo šiaurinių Britanijos žemių įsisavinimas. Dar po tūkstančio metų, jau neolito epochoje, žmonės pastatė akmenų apskritimą, o kiek vėliau - Brin-Keli-Di kori-dorinę kapavietę. Tačiau pasakyti, kokia gentis pastatė šiuos statinius, yra visiškai neįmanoma. Tuo metu tautybių, kaip mes jas suprantame dabar, nebuvo.

Hendžo skersmuo buvo apie 21 metras, jį sudarė 17 akmenų. Jis buvo pastatytas ne kaip apskritimas, o kaip ovalas. Daugelis akmenų stovėjo poromis, tikėtina, kad tai kažkada buvo trilitai („vartai“), kurie vėliau neteko viršutinių akmeninių pertvarų. Hendžo centre buvo įrengta aukojimo vieta. Salia kelių akmenų aptikti sudeginti žmonių palaikai. Šioje vietoje arba buvo deginami mirusieji, arba buvo aukojamos aukos genties dievui. Buvo aptiktas nedidelis žmogaus kaulas, kuris identifikuotas kaip ausies kaulas.

Pačios kapavietės paskirtis taip pat nėra tokia aiški. Savaime suprantama, ten senovėje buvo laidojimo vieta, tačiau ką nors daugiau apie ją pasakyti yra labai sudėtinga, nes iš jos praktiškai nieko neliko. Tačiau britų archeologai mano, kad Brin-Keli-Di buvo ne tik kapavietė, bet ir astronominė observatorija. Tik skirtingai nuo daugelio kitų megalitų statytojų (pavyzdžiui, Mišou Škotijoje arba Niugreindžas (Newgrandge) Airijoje), Brin-Keli-Di statytojai orientavosi ne į žiemos, o į vasaros saulėgrįžą.

Pirmą kartą apie tai užsiminė archeologas Normanas Lokjeras 1906 metais, taip moksliniuose sluoksniuose sukeldamas garsų juoką. Tačiau šiandien Velso nacionalinio muziejaus darbuotojas, neolito archeologijos specialistas Stivas Berou yra įsitikinęs, kad Brin-Keli-Di statinį žmonės naudojo stebėti dangaus šviesulių judėjimą ir pagal juos sudaryti žemės ūkio darbų kalendorių.