Fizinę sveikatos būklę lemia dvasinis stabilumas!

...Gyvena vienas šalia kito žydas ir lietuvis. Kaimynai puikiai sutaria, gražiai bendrauja, o ir gana pasiturintys abu (žinoma, žydelis turtingesnis, gal net laimingesnis: jo žmona gražesnė, vaikai gabesni…). Susitinka kartą jiedu, šnekteli apie orą, šeimyną, kainas… Žydelis susiraukęs – vėl jo didžiausias priešas Joškė per kelią kaip juoda katė perbėgo… Lietuvis bando guosti kaimyną, kai šis netikėtai prabyla: „Oi, tu, Joške Joške… Kad duotų Dievas tau gyvenimą per šimtą metų, kad sveikas visuomet būtum, kad turėtum daug puikių sūnų, kad tavo turtai skaičiaus nežinotų, kad tavo žmona visada būtų jauna, graži ir tau ištikima…“ Lietuvis apstulbęs: „Tu šitaip linki savo didžiausiam priešui?!“ „O kas belieka? – atsako žydelis. – Jei aš nuoširdžiai jam linkėsiu gera, man viskas sugrįš triguba jėga (ir turtai, ir sveikata, ir laimė). Kai draugui linki gera, gauni gera mažiau, o kai priešui – daug daugiau.“

Šiame anekdote, ko gero, daugiau išminties nei humoro. Žydelio pozicija, anot bionergetikės iš Suvalkijos (moteris panoro likti nežinoma), atskleidžia patį svarbiausią gyvenimo principą, nuo kurio priklauso ne tik sveikata, bet ir gyvenimo kokybė. Visi norime būti sveiki, laimingi, norime mylėti ir būti mylimi – atrodo, tai nėra labai daug, tačiau būtent to labiausiai ir trūksta… Pasinėrę  į nesibaigiančių problemų verpetą jau nė nesusimąstome, kur glūdi tokio sūkurio šaknys. „Žmogus nesusitvarko su savo „ego“, – sako bionergetikė (pavadinkime ją Lidija), – štai iš čia ir kyla visos problemos.“ Taigi skaitytojams siūlome pažintį su moterimi, kuri ne tik gydo žmones bionergetinėmis srovėmis, bet ir padeda susivokti savyje – kad gyvenimo kokybė tikrai būtų geresnė, kad žmogus iš tiesų pasijustų esąs savo laimės kalvis.

Ypatingą jautrumą paveldėjo iš senelės

Ponia Lidija bionergetinėmis srovėmis žmones gydo daugiau nei dešimt metų, nors ypatingas jautrumas ją lydėjo nuo pat vaikystės. Tuomet jai, dar vaikui, buvo natūralu, jog ji jaučia nuo žmogaus sklindančią gerą ar blogą energiją, netgi mato aurą, netgi atrodė, jog visi žmonės taip sugeba, tačiau vėliau suvokė – ji esanti kitokia nei visi… Šis suvokimas lėmė būtinybę ilgą laiką slėpti savo „kitoniškumą“, netgi mamai nieko nepasakoti: Lidijos mama, protinga, racionali moteris, prieštaravo dukters „matymams“, „jautimams“… Tik neseniai bionergetikė sužinojo tokio priešiško motinos nusistatymo priežastį. Pasirodo, Lidijos senelė, kuri mirė, kai Lidijos mamai tebuvo 14 metų, buvo garsi žolininkė, taip pat žmones gydžiusi malda, žegnojimu. Žiniuonės dukra pyko, kad mama skiria daug dėmesio ne jai, o su pagalbos šauksmu atėjusiems žmonėms, matyt, nuoskaudą jautė, kai ji mirė našlaite palikdama ją tuomet, kai motinos šiluma dar labai reikalinga. Štai kodėl, kai patyrė, jog ir jos dukra paveldėjusi iš močiutės tą pačią dovaną, atvirai tai neigė (vaikystės nuoskaudos kalbėjo…).

Pirmieji pacientai – šeimos nariai

Savo galias Lidija „išskleidė“ visiškai netikėtai. Mamos įpratinta slėpti savo potyrius, gyveno įprastą gyvenimą. Sukūrė šeimą, augino vaikus, dirbo… Nekreipė dėmesio, kad vaikai, susirgę peršalimo ligomis, greičiau pasveiksta, kai ji rankomis juos liečia, kad vyras vis prašo suskaudus galvai „nuimti skausmą“ – pridėti ranką prie skaudamos vietos. Pirmas rimtas įvykis, leidęs visa jėga išsiveržti įgimtoms galioms, buvo jau vaikams užaugus, sulaukus anūkų. Anūkėlis gimė su neišsivysčiusiais sąnariukais. Kūdikis visiškai neaugo, tad tėvai su kelių mėnesių vaikeliu kreipėsi į medikus. Ilgos gydymo procedūros rezultato nedavė. Tėvams buvo aiškiai pasakyta, jog teks susitaikyti su vaiko negalia. Štai tuomet anūkėliu ėmė rūpintis Lidija. Intuityviai (speciali literatūra, susitikimai su panašiomis dovanomis apdovanotais žmonėmis buvo jau vėliau) visą mėnesį darė kūdikiui procedūras, kurios turėjusios be jautros likusius vaiko sąnariukus sužadinti. Ir – tikrai. Kai kūdikio tėvai medikams vaiką parodė, buvusios negalios nebuvo likę nė ženklo!

Lidijos pagalbos prireikė ir jos motinai, susirgusiai vėžiu. Kai nebegalėjo pagelbėti tradicinė medicina, pagelbėjo jautrios dukters rankos. Nors Lidijos mama ir priešinosi, be dukters pagalbos neišsivertė ir vėliau: šįkart teko įveikti insulto padarinius…

Vėliau Lidijos pagalbos ėmę prašyti vaikų draugai, o paskui – vieni per kitus – ir nepažįstami žmonės. Šiandien jau moteris nesuskaičiuotų, kiek žmonių yra pas ją apsilankę, jos pagalbos sulaukę…

Ligos kartosis, jei žmogus rūpinsis tik kūnu, pamiršdamas sielą

Gydydama Lidija paciento rankomis neliečia – per atstumą tekančios srovės pirmiausia išvalo energetiškai užterštą organizmą, o vėliau jau ir ima gydyti pačią ligą. Anot Lidijos, ji energetiškai suaktyvina ląsteles, o toliau jau pats organizmas susidoroja su liga. Šitokiu būdu sėkmingai gydomos netgi onkologinės ligos. „Deja, – įspėja bioenergetikė, – apie stebuklus aš nekalbu – juos gali tik pats žmogus daryti savo valios pastangomis. Kiekvieną kartą žmogų informuoju, jog tolesnė jo sveikatos būklė priklauso tik nuo jo paties gyvenimo būdo. Jei žmogus ir toliau nesirūpins sielos reikalais, vėl užterš, išbalansuos savo energetiką, liga sugrįš. Pavydas, žiaurumas, neapykanta –  didžiausi sielos (paskui – ir kūno) „ėdikai“. Tad ir kasdieniniame gyvenime žmogus turėtų vadovautis labai paprasta taisykle: visiems (net ir priešams) linkėti gera – šie linkėjimai grįžta triguba jėga. Na, o padėti sau pasiekti tai, ko trokštame, galime taip pat labai paprastai. Tarkime, mums trūksta meilės. Linkėkime jos visiems, ir ji aplankys mus. Tie patys dėsniai veikia ir linkint kitų dalykų, kurių taip trūksta gyvenime. Na, o jei jau linki bloga, jei esi pavydus, keiki kitą – visi šie neigiami dalykai didžiule jėga būtent tave patį užgriūva.“

Nuoširdžiai tikinti Lidija gyvenime stengiasi vadovautis viena fraze, iki skausmo, ko gero, pažįstama kiekvienam bent retsykiais užsukančiam bažnyčion. „Atleisk, Viešpatie, nusidėjau mintimis, žodžiais ir darbais“, – sako ši frazė. „Visi šie dalykai: mintys, žodžiai ir veiksmai, – sako Lidija, – yra lygiaverčiai. Tad nieko vertas yra laikymasis vieno iš šių trijų, pažeidžiant kitus.  Tarkime, nieko nereiškia, jei bloga nedarai, tačiau esi kupinas piktų minčių, švaistaisi bjauriais žodžiais: gėris pats tave nesugrįžta…“  Bionergetikė teigia matanti netgi neigiamas jėgas, kurios maitinasi žmogaus neigiamomis emocijomis, tad žmogus, apniktas tokių jėgų, ne tik dvasiškai kenčia, bet ir fiziškai palūžta, sunkiai suserga. O tas jėgas išveja… badas, tai yra mokėjimas pozityviai mąstyti, kalbėti ir daryti gera. Tik tiek ar net tiek?

Parengė: Laima Grigaitytė, savaitinis žurnalas mususavaite.lt.