Giotco fon Berlichingeno geležinė ranka

Gotfrydas (Giotcas) fon Berlichingenas (1480-1563) - švabų riteris, Valstiečių karo Vokietijoje dalyvis. Jis išdavė valstiečius prieš lemiamą mūšį 1525 metais. Buvo žinomas pravarde Geležinė Ranka, nes viename mūšyje neteko savo rankos, todėl jos vietoje nešiojo metalinį protezą. Už šio trumpo aprašymo slypi nepaprasta istorija žmogaus, kurio gyvenime magija tampriai susijusi su realybe.

Ilgą laiką Berlichingeno likimas niekuo nesiskyrė nuo kitų riterių likimo. Būdamas dar jaunuolis jis ėmė tarnauti armijoje, pereidamas iš vieno kunigaikščio pas kitą, mėgo palėbauti ir neatsisakydavo apiplėšti pirklius.

1504 metais Pietų Vokietijoje esančio Landsguto miesto apsiausties metu kariaudamas Bavarijos hercogo Alberto IV pusėje, 23-jų metų amžiaus Berlichingenas buvo sužeistas patrankos sviedinio. Yra įvairių pasakojimų, kaip viskas nutiko, tačiau sužalojimas buvo labai sunkus. Vieni pasakojo, kad patrankos sviedinys pataikė į Berlichingeno kalaviją, todėl jis netyčia juo nusipjovė savo paties dešinės rankos plaštaką.

Pagal kitą versiją - pats patrankos sviedinys nutraukė Berlichingenui ranką, kurioje laikė kalaviją. Nagingas meistras pagamino riteriui geležinę ranką su penkiais spyruoklėmis valdomais pirštais, todėl Berlichingenas galėjo kalaviją valdyti taip pat meistriškai, kaip ir anksčiau.

Berlichingenas tapo žinomas 1524-1525 metais vykusio Valstiečių karo metu, kai jis, sužavėtas sukilusių valstiečių narsos, prisišliejo prie sukilėlių ir ėmė vadovauti dideliam būriui. Jam sumaniai vadovaujant valstiečių būriai, anksčiau nieko neišmanę apie karo meną, tapo tikra armija ir sėkmingai kovėsi su imperijos armija. Karo grobį Giotcas gabendavo į savo pilį, kur jį užkasdavo slaptose vietose.

Legendoje pasakojama, kad būtent tuo metu riteris sudarė sandorį su nelabąja jėga. Tai padaryti jam padėjo kažkokia „juodoji moteris“, kuri buvo jo būryje. Ji užkalbėdavo sukilėlius
nuo iečių, kulkų ir kalavijų. Savo apeigose burtininkė naudojo nužudytų priešų taukus. Dažniausiai tai buvo dvarininkai, kuriems moteris perpjaudavo pilvą ir pasiimdavo taukus.

Berlichingenas jos palapinėje praleisdavo daug laiko ir, kas žino, gal būtent ten jo ranka įgavo siaubingą jėgą. Giotco amžininkai manė, kad tai buvo ne tik meistriškai pagamintas protezas, o gyva būtybė, apdovanota magiška jėga ir savo šeimininką ginanti geriau už bet kokį asmens sargybinį. Šėtono dovanos nebuvo įmanoma pamesti, ji visada grįždavo pas savo šeimininką.

Dvejus metus Vokietijoje vyko kruvini mūšiai, kol 1525 metų pavasarį ėmė ryškėti vyriausybinės armijos persvara. Tai pamatęs Berlichingenas slapta susiderėjo su imperijos armijos vadu ir išsiderėjo sau amnestiją mainais už išdavystę. Netrukus po šio slapto susitarimo vykusiame mūšyje valstiečiai, likę be savo vado, patyrė žiaurų pralaimėjimą, o Giotcas ramiai išvyko namo ir užsiėmė savo mėgstama veikla - plėšikavimu.

Berlichingenas nugyveno gyvenimą, kuriame buvo daug nuotykių ir pavojų, tačiau apie jį seniai visi būtų užmiršę, jei ne paslaptingoji geležinė ranka. Apie Berlichingeno turėtą pirštinę iš pragaro sudėta daug kraupių legendų. Štai viena jų.

Kartą Berlichingenas tarnybos reikalais nukeliavo j Gentą (Belgija), kuris XVI amžiuje įėjo į Romos Šventosios imperijos sudėtį. Vieną vakarą Giotcas užsuko į smuklę. Gėrimų buvo išgerta, tikriausiai, visa jūra, nes riteris pametė savo mėgstamą protezą.

Kitą rytą, šiek tiek prasiblaivęs, Berlichingenas buvo labai niūrus ir išsigandęs. Jis išvarė visus tarnus ir užsirakino vienas pats kambaryje. Sargybiniai ir tarnai vėliau pasakojo, kad ilgai iš Giotco kambario buvo girdimi keisti garsai, balsai, o pro plyšį po durimis matėsi numirėliškai melsvas švytėjimas.

Giotcas iš kambario išėjo visas išblyškęs ir išsekęs. Jis pasikvietė miesto sargybos vadą ir pasakė jam vieno namo adresą bei liepė pasiųsti sargybinius surasti jo pamestą geležinę ranką. Kareiviai rado riterio ranką ramiai gulinčią ant stalo, o šalia jo gulėjo negyvi pagyvenę sutuoktiniai, šio namo savininkai. Abiejų kakluose buvo matyti žymės, aiškiai rodančios, kad žmonės buvo pasmaugti.

Buvo pasakojama, kad kartą per mėnesį, stojus mėnulio pilnačiai, geležinė ranka išvykdavo iš Berlichingeno namų ir grįždavo tik anksti ryte. Riteris pats to nė karto nematė, nes tuo metu kietai miegodavo. Tiesa, kartais Giotcui tekdavo plauti nuo protezo iš kažkur atsiradusį ir jau sukrešėjusį kraują.

Iki šiol yra pasakojama, kad Berlichingenas, keliaudamas po Vokietiją, ieškodavo pagonių šventyklų, jas kasinėdavo ir atlikdavo keistas mistiškas apeigas. Tačiau laikas ėjo, gyvenimo rūpesčiai ir nenumaldomai artėjanti senatvė priminė apie save. Berlichingenas užsidarė savo Hornbergo pilyje netoli Bairoito, kur ir baigė savo gyvenimą, būdamas 82-jų metų amžiaus.

Po šeimininko mirties „pragaro pirštinė“ dingo, niekas iš garbėtroškų riterių ar juodųjų magų nesugebėjo jos surasti, kol ją XIX amžiaus 8-ame dešimtmetyje Failosdorfo (Vokietija) vienuolyno griuvėsiuose aptiko archeologai. Pirštinė buvo būtent tokia, kaip apie ją buvo pasakojama legendose.

Puikiai pagamintas žmogaus rankos geležinis protezas buvo tikras tų laikų mechanikos šedevras. Į kablį panašus protezo nykštys buvo nejudrus, o kiti keturi pirštai galėjo judėti poromis.

Kiekviena pirštų pora (bevardis ir mažylis, smilius ir vidurinysis) gali būti užfiksuojama vienoje iš keturių galimų padėčių, kas šį protezą nešiojančiam žmogui suteikia galimybę puikiai valdyti įrankius. Pirštai fiksuojami svirtele, esančia ant riešo. Dabartiniu metu geležinė riterio ranka saugoma Eisfeldo miesto muziejuje.

Istorija apie geležinę Berlichingeno ranką ne kartą buvo panaudota įvairiuose literatūros kūriniuose. Johanas Volfgangas Getė parašė dramą „Giotcas fon Berlichingenas su geležine ranka“, netgi Karlas Marksas šią istoriją paminėjo savo veikale „Valstiečių karas Vokietijoje“.

Tačiau, ko gero, pats žinomiausias įvykis, kuriame dalyvavo Berlichingenas realiame gyvenime, įvyko tuo metu, kai jis buvo apsiaustoje Jahsthauzeno pilyje. Gavęs įsakymą pasiduoti, riteris atsakė: „Er aber, sag’s ihm, er kann mich im Arsche lecken“, kas reiškia: „Pasakykite jam, kad jis gali pabučiuoti man į užpakalį“. Ši frazė dabartiniu metu Vokietijoje vadinama „švabų pasisveikinimu“.

Šie žodžiai iškalti memorialinėje lentoje su Berlichingeno bareljefu, esančioje Vaizenhaime. Bareljefe Berlichingenas pavaizduotas prie širdies priglaudęs savo geležinę ranką ir mąstantis, iš ko atimti daugiau pinigų, tačiau neišeikvoti tam daug jėgų.