Inkvizicijos muziejus

Prancūzijoje esančiame Karkasono mieste veikia unikalus Inkvizicijos muziejus. Nelygūs laiptai veda į buvusio baisaus kalėjimo prieblandą. Muziejuje eksponuojamos kankinimo staklės, bausmių vykdymo prietaisai ir XIII amžiuje įvykusios tragedijos pagrindinių veikėjų – eretikų ir jų priešų inkvizitorių  – vaškinės figūros.

Muziejaus eksponatai tiesiog sukrečia lankytojus. Įspūdžiui sustiprinti leidžiami įrašai su siaubą keliančiais kankinamų žmonių riksmais. Šie garsai sklinda ilgais koridoriais, sustiprindami ir be to žiaurius žmonių kūnų žalojimo vaizdus.

Lankytojai pajunta mistinį siaubą vien tik pamatę sudėtingus kankinimo įrankius. Mintyse nejučiomis kyla vaizdai ką kankintojas savo aukai galėjo padaryti su jais, ir nuo šių vaizdų nugara ima tekėti šaltas prakaitas.

Ką, pavyzdžiui, jautė nelaimingasis, ant kurio būdavo uždėta „šventojo Elmo juosta“? Vidinėje plieninės juostos pusėje buvo pritvirtinti metaliniai dygliai. Juosta buvo tvirtai užveržiama ant eretiko juosmens, todėl kankinamasis patirdavo baisias kančias nuo į jo kūną smingančių dyglių.

Vienas iš eksponatų vadinamas „mediniu poniu“. Tai yra siaura medinė plokštė su viršutinėje dalyje pritvirtintais aštriais ašmenimis. Prie apnuoginto eretiko kojų būdavo pririšami svarmenys, pati auka virvėmis pakeliama aukštyn ir nuleidžiama ant ašmenų, kurie po truputį pjovė kūną ir jame esančius vidaus organus. Mirtis ant „medinio ponio“ buvo ilga ir skausminga.

Tarp eksponatų yra ir garsioji „raganos kėdė“. Jos sėdynė, porankiai ir atkaltė prikaišioti aštrių metalinių spyglių. Eretikas būdavo pririšamas prie šios kėdės. Iš pradžių jis bandydavo laikytis toliau nuo dyglių, įtempdamas visas jėgas, tačiau po kiek laiko jėgos apleisdavo ir kankinamasis neišvengiamai krisdavo ant kėdės. Aštrūs spygliai sulįsdavo į kūną. Nelaimingasis siaubingai rėkdavo, bandydavo atsikelti, tačiau vėl krisdavo ir pajusdavo dar vieną skausmo bangą.

Sprendžiant pagal šiuos ir kitus įrankius, inkvizitoriai buvo tikri sadistai. Kaip teigia tų laikų liudininkai, kurie ateinančioms kartoms paliko savo užrašus, bažnyčios teismo tarnai visiškai nealpdavo nuo tokių baisių vaizdų, o priešingai – jausdavo pasitenkinimą.

Tai, kad toks muziejus įkurtas Karkasone, nėra atsitiktinumas. Būtent šiame viduramžių mieste, esančiame Prancūzijos pietuose, katalikų bažnyčia atliko žemių valymą nuo „nekenčiamų katarų“, kuriuos inkvizitoriai laikė fanatiškais eretikais. Karkasone buvo pastatytas liūdnai pagarsėjęs Inkvizicijos bokštas, kuris išliko iki šių dienų.

Kas buvo tie eretikai, į kuriuos savo rūstybę nukreipė katalikų bažnyčia? XII amžiuje Karkasone gyveno katarai, kurie buvo įkūrę daugybę pilių Prancūzijos kalnuose. Sektantai buvo naujo religinio judėjimo, kuris neigė kai kuriuos katalikų bažnyčios principus ir teiginius, atstovai.

Katarai buvo dualistai. Jie tikėjo geruoju Dievu, kuris sukūrė dvasinį pasaulį, žmonių sielas, bei Šėtonu, kuris sukūrė materialųjį pasaulį. Jie neigė Senojo Testamento mokymus ir bažnytines apeigas. Katarai savo apeigas atlikdavo po atviru dangumi, todėl nestatė jokių bažnyčių. Jie taip pat manė, kad bet kuri Dievo sukurta siela yra gera.

Tuo pačiu jie tikėjo, kad žemiškieji rūpesčiai yra tik laikini, nes visos sielos galų gale išsigelbės. Katarų požiūriu, Kristus nebuvo žmogus ir iš tiesų negalėjo numirti ant kryžiaus, nes tokiu atveju būtų atsidūręs piktojo prado valdžioje.

Katarai iš viso neigė kryžių kaip religinį simbolį, o bet kokį kraujo praliejimą laikė bedievišku poelgiu. Tačiau jie turėjo šalininkų, kurie laikė savo pareiga ginklu apginti taikinguosius katarus.

Katarai pagarsėjo tuo, kad jie išlaisvino moteris iš kaltės jausmo, iš „Ievos nuodėmės“ nes iš principo neigė „pirmapradės nuodėmės“ idėją. Katarų moterys turėjo lygias teises su vyrais. Santuokos institutas pas juos neegzistavo, santykiai tarp lyčių buvo paremti tik abipusiu sutarimu ir noru. Vietoje krikšto katarai atlikdavo taip vadinamas paguodos apeigas, kurias vadino „consolamentum“. Po apeigų žmogus buvo vadinamas „Dievo draugu“ arba „tikruoju krikščionimi“.

Katarai atsisakydavo šeimyninių ir giminystės ryšių, duodavo neturto įžadus, maitinosi tik vegetarišku maistu ir šventai tikėjo sielų persikėlimu. Jiems buvo uždrausta žudyti gyvūnus. Mėsą, sūrį, pieną jie laikė velnio maistu.

Jie savo tikėjimą skleidė aplinkinėse žemėse. Visada vaikščiodavo po du, niekada nelikdavo vienumoje – nei kelionės, nei poilsio, nei maldos metu. Katarais buvo pasitikima, jie buvo gerbiami, jų nesibaiminama, atidžiai išklausoma. Katarams buvo plačiai atveriami feodalų pilių vartai, jie buvo sočiai pavaišinami. Pasiturintys gyventojai jiems noriai atiduodavo drabužius ir avalynę, maisto produktus, nes buvo žinoma – katarai visa tai išdalins vargšams ir ligoniams.

Sektos atstovai buvo bet kokios prievartos priešininkai, jie niekada nemeluodavo ir atsisakydavo kam nors prisiekti. Taip pat jie turėjo sukaupę daug medicinos žinių, gydė žmones žolelių tepalais, žinojo kaip paruošti skausmą malšinantį preparatą ir kaip išgydyti stiprų peršalimą.

Katarai aršiai kritikavo Romos bažnyčią už per didelį pasaulietiškumą, už dvasininkų polinkį į prabangą ir turtus. Suprantama, kad tuose Prancūzijos rajonuose, kuriuose viešpatavo katalikų bažnyčia, katarai dažnai tapdavo persekiojimo objektais. Aukštieji katalikų bažnyčios hierarchai jų tiesiog negalėjo pakęsti. Kai prie katarų judėjimo ėmė jungtis vis naujos Prancūzijos provincijos, katalikų bažnyčia nusprendė jėga užgniaužti nuo sektantų kylantį pavojų, todėl prieš eretikus pasiuntė kryžiuočių būrius.

Ypač kruvinas katarų istorijos laikotarpis buvo 1209-1228-ieji metai, kai vyko ištisa mūšių serija. Ypač įnirtingi mūšiai vyko prie Bezjė, Karkasono, Lavoro ir Miurė. Katarų šalininkų armijai vadovavo Tulūzos grafas, kryžiuočių pulkams vadovavo Simonas de Monforas. Kryžiuočiams pavyko šturmu užimti Karkasoną. Popiežius į šį miestą pasiuntė savo ištikimus agentus eretikams demaskuoti. Taip taikus ir ramus miestas tapo „inkvizicijos tvirtove“. Neatsisakę savo tikėjimo katarai būdavo viešai sudeginami ant laužo. Prisiminimai apie šiuos baisius laikus saugomi žiauriajame Inkvizicijos muziejuje.

Šaltinis Mįslės ir Faktai