Iš vaistininkės Eugenijos Šimkūnaitės lobynų skrynios

Tarp daugelio mūsų dar gyvi prisiminimai apie savo gyvenimą vaistiniams augalams pažinti ir liaudies medicinos žinioms išsaugoti paskyrusią vaistininkę, gamtos mokslų daktarę Eugeniją Šimkūnaitę. Jos sukurti ir iki šių dienų išsaugoti gydomieji receptai - didelė vertybė ir turtas, kurį akylai saugo ir juo dalijasi šios garsios vaistininkės vardu pavadintas labdaros ir paramos fondas. Vilniuje, buvusiame E. Šimkūnaitės bute, įkurto muziejaus duris kiekvienam plačiai atveria šio fondo valdybos pirmininkė Birutė Karnickienė.

DOSNIAI DALIJOSI ŽINIOMIS

Dar praėjusį šimtmetį į įtakingiausių 100 asmenybių sąrašą pateko du sveikatos apsaugos sistemai didelę įtaką darę vaistininkai: E. Šimkūnaitė ir Antanas Žukauskas-Vienuolis. Tuo farmacininkų bendruomenė labai didžiuojasi ir šių dviejų iškilių asmenybių nepamiršta. „Praėjus daugybei metų nuo tada, kai E. Šimkūnaitė išėjo į Tauragnų kalnelį, į žydinčio paparčio šalį, vis dar kalbame apie ją, vertiname pamokas ir saugome jos palikimą“, - sako prisiminimais apie žiniuonę mielai su visais besidalijanti B. Karnickienė. Pasak pašnekovės, E. Šimkūnaitė žinias apie lietuvių liaudies mediciną pradėjo kaupti dar vaikystėje, sukiodamasi prie Tauragnuose (Utenos r.) tėvo įkurtos vaistinės lentynų. Šiek tiek ūgtelėjusi būsima gamtos mokslų daktarė dažnai bendravo su rytų Aukštaitijos moterimis, jų pasakojimus apie gydymą dėjosi į galvą, o vėliau vaizdingai perkėlė ant popieriaus ir sukauptą informaciją paliko mums. „E. Šimkūnaitė brangi ir vertinama dėl nesavanaudiškumo, didelio noro dalytis sukauptomis žiniomis su visais kuo įvairiausiomis formomis, - pasakojo B. Karnickienė. - Ji buvo mėgstama lektorė, skaitanti paskaitas vaikams, profesoriams ar mokslų daktarams. Ji negailėjo savo laiko ir visiems aiškino, kaip augalai gali prisidėti prie sveikesnės žmonių būties.“

Labai gerai išmanydama liaudies mediciną, E. Šimkūnaitė lygino ją su kitų tautų medicina, nuolat dalyvaudavo botanikų ekspedicijose, taip pat buvo išvykusi į Kazachstaną, ten domėjosi vaistiniais augalais.

1996 m. mums netekus E. Šimkūnaitės, dalis jos artimiausių bičiulių prisiėmė moralinę atsakomybę išsaugoti jos paveldą, sukauptus rankraščius. E. Šimkūnaitė norėjo, kad jos butas Lazdynuose (Vilniuje) su sukaupta biblioteka ir asmeniniais daiktais atitektų farmacininkų bendruomenei, čia vyktų susirinkimai, susitikimai, pokalbiai ir diskusijos. 1997 m. buvo įkurtas jos vardo labdaros ir paramos fondas, jis iki šiol sėkmingai veikia ir palaiko ryšius su visomis bendruomenėmis, kurios E. Šimkūnaitės gyvenime turėjo didelės svarbos.

Fondui pavyko išleisti visus E. Šimkūnaitės rankraščiuose paliktus kūrinius. Visi jos patarimai yra sudėti į septynias knygas. Viena vertingiausių medicinos darbuotojams ir farmacininkams yra 2015 m. išleistas „Receptų rinkinys“. Šioje knygoje gausu autentiškų E. Šimkūnaitės receptų, kuriuos ji sudarė remdamasi savo patirtimi ir išsilavinimu. „Ne tik vyresnės kartos žmonės, bet ir jaunimas žavisi jos patarimais bei skaitiniais. Tai vertinga ir įdomu", - sako B. Karnickienė, ji sutiko, kad keletas E. Šimkūnaitės receptų būtų išspausdinti ir mūsų leidinyje. Daugiau apie E.Šimkūnaitės gyvenimą ir veiklą skaitykite www.simkunaites-fondas.lt.

E. ŠIMKŪNAITĖ ŠVENTAI LAIKĖSI HIPOKRATO PRINCIPO „SVARBIAUSIA NEPAKENKTI", TODĖL JOS RECEPTAI SUDARYTI ITIN ATSAKINGAI

Pasiryžus sveikatą stiprinti ar gydyti vaistiniais augalais svarbu žinoti, kas yra fitoterapinis receptas. Jis, E. Šimkūnaitės aiškinimu, pirmiausia yra dokumentas, kaip ir paprastas receptas, turintis tam tikrų ypatybių. Jame pirmiausia nurodomos stipresnės, pagrindinės žaliavos, po jų - pagalbinės pirmos eilės, jų kiekis didesnis, ir pagaliau mažiausiai veiklios, sudarančios aktyviąją mišinio masę. Fitoterapiniame recepte rašomi ne daugianariai 4-5 ingredientai. Taip daroma dėl to, kad vienos veikliosios medžiagos stiprina kitų poveikį, kitos, atvirkščiai, jas slopina, paverčia netirpiomis ir pan.

KAIP PASIGAMINTI UŽPILŲ IR NUOVIRŲ

UŽPILAI gaminami iš aromatinių, gleivinių žaliavų, sultingų vaisių, žiedų, lapų, žolių. Visi receptai sudaryti suaugusiesiems, todėl, atsižvelgiant į vaikų amžių, normos turi būti atitinkamai mažinamos. Tai daryti galima mažiau užplikant arba gautų užpilų duodant gerti ne vienų, o 2-3 dienas. Paruoštas užpilas laikomas šaldytuve. Į tam skirtų dalį įpilama truputį karšto vandens. Ilgiau kaip tris dienas vartoti to paties užpilo nerekomenduojama.

Receptai sudaryti taip, kad suaugusiojo paros dozė būtų 1 valgomasis šaukštas mišinio, jis užpilamas stikline (250 ml) verdančio vandens.

NUOVIRAI gaminami iš augalų kietų dalių (žievių, šakniastiebių, sausų vaisių, pavyzdžiui, alksnių kankorėžių). Namų sųlygomis ruošiant nuovirus reikalingas vaistažolių kiekis užpilamas šaltu virintu vandeniu, jo imama kiek daugiau - 1 valgomąjį šaukštą ir 1,25 stiklinės (apie 300 ml) vandens. Užpiltas mišinys paliekamas kelioms valandoms (3-4) pastovėti, kad geriau subrinktų, tada užvirinamas ir viskas perpilama į termosų, kaip užpilas.

ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ SISTEMAI NAUDINGI RECEPTAI

Mišinys širdies darbui gerinti

Melisų lapų, apynių spurgų, šantrų žolės (po 15 g), gudobelių žiedų (20 g), sukatžolių žolės (30 g).

Valgomųjų šaukštų mišinio užpilti 1 stikline verdančio vandens, 2 val. pakaitinti vandens vonioje. Perkošti. Vartoti mėnesį po 1 arbatinį šaukštelį tris kartus per dienų.

Esant širdies neurozei

Pūslėtųjų guveinių, valerijonų šaknų, sukatžolių žolės (lygiomis dalimis).

Valgomųjų šaukštų užpilti 1 stikline verdančio vandens, leisti prisitraukti. Nukoštą skystį išgerti per dienų.

Kraujagysles plečiančios arbatos

Erškėčių vaisių, gudobelių vaisių, sukatžolių žolės, pūslėtųjų guveinių, paprastųjų takažolių žolės (lygiomis dalimis).

Valgomųjų šaukštų užpilti 1 stikline verdančio vandens, palikti, kad prisitrauktų. Nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės 3 kartus dienoje. (Esant vainikinių kraujagyslių sklerozei).

Krapų vaisių, kmynų vaisių, kalendrų vaisių, šventagaršvių žolės ir šaknų, vaistinių ramunių žiedų (po 25 g). Iš šių sudedamųjų dalių paruošti užpilų.

Krienų šaknys (10 g)

Valgomąjį šaukštų sutrintų krienų šaknų sumaišyti su 1 l vandens, palaikyti 5-10 min. ir dėti kompresus. Krienų sultys, gerai suplaktos su aliejumi, gali pakeisti trauklapius ar terpentino tepalų: vaikams iki 2 mėn. maišoma 1:9, iki pusės metų -1:5; vyresniems - lygiomis dalimis.

Pastaba: pradžioje išbandykite su mažesniu kiekiu ir įsitikinkite, ar nesate alergiški.

Nuo širdies sklerozės, padidėjus kraujospūdžiui

Gudobelių vaisių, valerijonų šaknų, trikerčių žvaginių žolės, perluočių / pūkelių žolės, rūgčių žolės.

Šaukštas vaistažolių mišinio beriamas į stiklinę verdančio vandens. Palaikyti termose 10 val. Gerti po pusę stiklinės 2-3 kartus dienoje.

Rūtų žolės, sukatžolių žolės, kiečių žolės, paprastųjų rykštenių žolės (po 10 g).

Šaukštų mišinio įberti į stiklinę verdančio vandens. Palaikyti termose 10 val. ir gerti po pusę stiklinės 2-3 kartus dienoje.

Gudobelių žiedų (20 g), asiūklių žolės, trikerčių žvaginių žolės (po 5 g), rūgčių žolės (10 g), amalų žievės. (5 g).

Valgomųjų šaukštų užpilti 1 stikline vandens, 30 min. palaikyti. Gerti po 1/2 stiklinės 2 kartus dienoje.

Kraujospūdžiui didinti

Žąsinių sidabražolių žolės, miškinių sidabražolių žolės, miškinių sidabražolių šaknų, jonažolių žolės, raudonėlių žolės (lygiomis dalimis).

Šaukštų mišinio pilti į stiklinę verdančio vandens. Palaikyti termose 10 val. Gerti po pusę stiklinės 2-3 kartus dienoje.

Kaip nuolat kartodavo habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė: „Vaistas - tai ne ratai ir ne batai. Tiek juos gaminant, tiek vartojant, reikia didelės atsakomybės.“ Taigi, vadovaudamiesi tuo priesaku, patariame savigydos nesiimti, netaupykite laiko ir pasitarkite su kvalifikuotu specialistu - gydytoju arba vaistininku.

Leidinys "Žolelių paslaptys" Meilė TARAŠKEVIČIENĖ