Janusas Kvaležekas: „Paprasčiausiai aš moku pereiti kiaurai sieną“

Internete galima rasti dešimtis straipsnių apie žmones, turinčius nepaprastą sugebėjimą pereiti kiaurai sienas. Tačiau visuose šiuose straipsniuose nėra konkrečių duomenų: žmogaus vardo, pavardės, taip pat datų. Šiame straipsnyje papasakosime apie konkretų žmogų - Janušą Kvaležeką. Jo nepaprasti sugebėjimai buvo ne tik užfiksuoti dokumentuose, tačiau ir tiriami mokslinėje laboratorijoje.

Atsitikimas ant geležinkelio

XIX amžiaus pabaiga, Lenkija. Salia geležinkelio esančioje pievoje vaikai žaidžia futbolą. Kažkurio vaiko stipriai paspirtas kamuolys atsidūrė ant bėgių. įsitraukęs į žaidimą 10-metis berniukas puolė prie kamuolio, nekreipdamas dėmesio į besiartinantį traukinį: „Suspėsiu!“ Atsidūręs ant bėgių jis pasilenkė, paėmė kamuolį, išsitiesė - tiesiai į jį artėjo garvežys, skleisdamas dūmų kamuolius. Visa tai mačiusius kitus vaikus apėmė siaubas.

Kai traukinys pravažiavo, jie pamatė savo draugą anapus bėgių su kamuoliu rankose. „Šaunuolis, suspėjai!“, - jie džiugiai plekšnojo savo bičiuliui per nugarą. Janušas tik šypsojosi ir nežinojo, ką atsakyti - jis buvo įsitikinęs, kad kaip tik nesuspėjo.

Dingusios meškerės

Nuo aprašytojo įvykio praėjo porą metų. Namuose pasigirdo senelio balsas: „Janekai, nenaudėli, tu paėmei mano meškeres?!“ Berniukas gynėsi: „Neėmiau seneli, garbės žodis, neėmiau!“ Tačiau senelio tai neįtikino ir jis nepaklusnų anūką uždarė sandėliuke. Berniukas buvo tiesiog apimtas įsiūčio - juk tikrai neėmė tų meškerių! O juk šiandien su visa kompanija ruošėsi eiti maudytis į Vyslą, o Kazimieras žadėjo atnešti ir parodyti naują amerikietišką peiliuką, kurį jam padovanojo tėvas, su keturiomis geležtėmis, yla ir žirklutėmis! Janušas blaškėsi po sandėliuką tarsi tigras. Jis neseniai buvo skaitęs knygą, kaip armėnų stipruolis Mgeras, apimtas įsiūčio, įėjo į uolą. „Dievo Motina!“ - šūktelėjo berniukas ir metėsi į sieną bei... atsidūrė išorėje.

Netrukus tėvai nustojo bausti savo sūnų, užrakindami jį sandėliuke, nes berniukas kiekvieną kartą kažkaip įsigudrindavo iš jo išeiti. Bandė užrakinti pirtyje - rezultatas tas pats. Tėvai numojo ranka ir nustojo taikyti namų areštą kaip bausmę.

Praeinantis kiaurai sieną

1905 metais 25-ių metų amžiaus Janušą Kvaležeką sulaikė policija už dalyvavimą streike ir išsiuntė jį į kalėjimą. Po keturių dienų ant kalėjimo viršininko stalo atsirado dokumentas, kuriame buvo rašoma, kad „areštuotasis Janusas Kvaležekas už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą buvo patalpintas į karcerį, iš kurio nesuprantamu būdu dingo“. Jį sugavo, vėl pasodino į kalėjimą, tačiau jaunuolis vėl „pabėgo“. Kvaležekas įgavo „žmogaus, pereinančio sienas“ reputaciją ir tapo laikraščių herojumi.

1922-ais metais likimą Kvaležeką suvedė su lenkų fiziku-teoretiku Henriku Šokolskiu. Jų susitikimas įvyko kalėjime (kur dar kitur!). Kvaležekas nuolat buvo sulaikomas - tai dėl įtarimų vagyste, tai kaip plėšikas. Janušas juokavo, kad tokiu būdu jis mokėjo už savo dovaną. Universiteto profesorius Šokolskis buvo sulaikytas už dalyvavimą studentų neramumuose.

Mokslininkas susidomėju nepaprastu kameros kaimynu ir, kaip ir visi, uždavė šiam klausimą, kaip jam pavyksta pabėgti iš kalėjimo? Išgirdęs atsakymą „paprasčiausiai aš moku pereiti kiaurai sieną“, profesorius nepradėjo juoktis, o į šiuos žodžius pažiūrėjo rimtai. Būtent tuo jis ir papirko Kvaležeką.

Profesorius Šokolskis savo kolegų tarpe buvo žinomas kaip mokslo keistuolis, nes jį domino reiškiniai, kurių mokslas negalėjo paaiškinti, todėl ir nepripažino: poltergeistas, telekinezė, sielų persikėlimas ir kt. Jis vis klausinėjo ir klausinėjo kameros kaimyną: ką šis jaučia, kai eina per sieną? Ar jis praeina sieną, kai būna tuščiu skrandžiu, ar kai pavalgęs? Ar bet kokiu paros ir metų laiku gali pereiti per sieną? Ar tai priklauso nuo jo nuotaikos? Galiausiai mokslininkas paprašė Janušą pademonstruoti savo sugebėjimus. Tą naktį suimtasis Kvaležekas dingo iš kalėjimo eilinį kartą, o Šokolskis savo akimis pamatė, kad per sieną tikrai galima pereiti.

Kai mokslininkas buvo paleistas iš kalėjimo, jis susirado Kvaležeką ir pakvietė jį į savo laboratoriją teleportacijos fenomenui tirti. Janušas mielai sutiko.

Šokolskio tyrimai

Kvaležekas dešimtis kartų perėjo kiaurai sieną, matant Šokolskiui ir jo laborantui Adamui Stankievičiui. Mokslininkas užfiksavo, kad bandymų metu vyrui pakisdavo kūno temperatūra, širdies ritmas. Pereidamas per sieną jis ant jos palikdavo savo kūno riebalinį atspaudą, kaip žmogus ant daiktų palieka pirštų ar delnų atspaudus. Kvaležekas galėjo pereiti per sieną iš medžio, plytų, betono ir kitų medžiagų, išskyrus stiklą.

Mokslininkas iškėlė teoriją, kad Kvaležekas turi gebėjimą aplink save sukurti tam tikrą lauką, kuriame materija keičia savo savybes. Tačiau nė vienu prietaisu nepavyko užfiksuoti šio „X lauko“, kaip jį pavadino mokslininkas, pasireiškimo.

Šokolskį apėmė entuziazmas, jis planavo visą seriją eksperimentų, tačiau tyrimas nebuvo užbaigtas. Kartą Kvaležekas žengė į sieną, tačiau kitoje pusėje neišėjo. Gali būti, kad vyras įstrigo tarp dviejų pasaulių ir ten liko amžiams.