Maža Mergaitė Senutės Namuose. Policininko Pasakojimas

Ši istorija buvo papasakota paranormalaus saito „Expanded Perspectives“  tinklalapyje.

Mano vardas Maiklas. Jau kelerius metus dirbu policijoje viename mieste JAV šiaurės rytuose. Kartą naktį vykau pagal iškvietimą į privatų namą miesto pakraštyje. Skambino pagyvenusi moteris, kuri tvirtino, kad jos name yra keista maža mergaitė, nežinia, kas ji ir iš kur atsirado. Buvo maždaug pirma valanda nakties, todėl pagalvojau, kad tai labai neįprastas laikas mažiems vaikams vaikštinėti vieniems ir užeiti į svetimus namus (paranormal.lt).

Nuvykau pagal adresą, pabeldžiau į duris, bet žaliuzės ant durų stiklo prasivėrė tik po kelių minučių, pagyvenusi moteris pažiūrėjo, kas čia beldžiasi, tada ji atidarė duris. Įėjęs vidun, iškart pastebėjau, kad moteris sunkiai vaikšto. Matyt, todėl taip ilgai ir neatidarė.

Moteris, pavadinkime ją Rouz, ėmė pasakoti, kad buvo savo miegamajame, kai ją kažkas pažadino.

Prabudusi prie lovos ji pamatė mažą mergaitę. Vaikas tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į Rouz, paskui kažkur nubėgo ir pasislėpė name.

Išklausiau tą pasakojimą ir pradėjau įtarinėti, kad greičiausiai jokios mažos mergaitės name nėra ir nebuvo, o moteriškė tiesiog serga kokia nors psichikos liga. Šiaip ar taip, turėjau patikrinti namą ir įsitikinti, kad jokio vaiko čia nėra.

Beje, Rouz namo vidus buvo iškaltas medinėmis plokštėmis, nudažytomis tamsia spalva, ir atrodė gana niūriai. Apėjau visus kambarius, apžiūrėjau spintas, nusileidau į rūsį - vaiko nebuvo niekur.

Išėjęs iš rūsio, pasakiau Rouz, kad ten mergaitės taip pat nėra ir kad galbūt ji tiesiog susapnavo baugų sapną, kuris ir išgąsdino. Kadangi mergaitės name nebuvo, grįžau toliau patruliuoti.

Bet maždaug po 15 minučių Rouz vėl paskambino. Šį kartą moteris tvirtino, kad jos svetainėje pilna visokių žmonių. Ji taip atkakliai apie tai kalbėjo, kad aš vėl nuvykau prie to namo. Vėl laukiau kelias minutes, kol moteris prieis prie durų, pažiūrės pro žaliuzes ir paskui atidarys man.

Kai įėjau vidun, Rouz vėl puolė pasakoti, kad ta maža mergaitė sugrįžo, kartu atėjo seneliukas, grojantis nematytu muzikos instrumentu, ir dar vienas vaikas, su kuriuo maža mergaitė šoko svetainėje.

Aš, žinoma, ir vėl nieko neradau, mano įtarimai dėl Rouz psichinės sveikatos tik sustiprėjo. Pakviečiau senutę prisėsti ant sofos svetainėje ir pasikalbėti.

Rouz sutiko, bet atrodė labai išsigandusi, ir ėmė pasakoti, kad tie žmonės name trukdo jai miegoti. Paklausiau, ar ji dabar mato kurį nors iš jų. Moteris krūptelėjo ir pasakė, kad maža mergaitė dabar sėdi šalia jos ant sofos. Kadangi šalia nieko nebuvo, supratau, kad senutė tikrai mato haliucinacijas. Bet kai pasakiau, kad jai, ko gero, reikėtų kreiptis į ligoninę, moteris griežtai atsisakė, o jėga jos ten nugabenti neturiu teisės. Tada paprašiau duoti kokių nors artimųjų kontaktus, senutė davė sūnaus telefono numerį. Paskambinau jam, bet niekas neatsakė. Gali būti, kad žmogus miegojo.

Dar paskambinau į specialią socialinę tarnybą, bet ten pasakė, kad reikia palaukti dienos, naktį nėra kam atvažiuoti. Paskui ėmiau kalbėti su Rouz, norėjau ją nuraminti ir man pavyko.

Pats jaučiausi gana prastai. Ši dama bijojo būti nuosavame name, o aš šiuo metu nieko negalėjau padaryti, kad jai padėčiau.

Nuvedžiau Rouz į miegamąjį, įkalbėjau atsigulti ir pabandyti užmigti. Pats grįžau patruliuoti. Jūs tikriausiai supratote, kas vėl paskambino po 20 minučių. Tai vėl buvo Rouz ir ji vėl kalbėjo apie mažą mergaitę.

Ilgai dirbant policijoje, atsiranda kažkoks “šeštas jausmas”, kai supranti, kad čia kažkas ne taip, net jei viskas atrodo įprastai.

Vėl grįžau į Rouz namą, paskambinau ir ėmiau laukti, kol senutė prieis po kelių minučių, pažiūrės pro žaliuzes ir atidarys duris.

Bet šį kartą viskas buvo visai kitaip. Praėjus vos kelioms sekundėms nuo mano skambučio į duris, žaliuzės ant durų stiklo prasiskleidė ir akimirką pamačiau vaikišką rankytę. Ir žaliuzės prasivėrė žemiau, negu tai darydavo Rouz. Atrodė, kad už durų iš tikrųjų buvo ne suaugusi moteris, o mažas vaikas.

Vaiko rankutės pasirodymas buvo toks netikėtas, kad net žengiau žingsnį atgal nuo durų.

Per savo karjerą kelis kartus buvau patekęs į pavojingas situacijas, bet dar niekada nebuvau taip išsigandęs, sąžiningai pripažįstu.

Po minutės duris atidarė pati Rouz, ir aš įėjau į namą. Vėl patikrinau visus kambarius, rūsį ir palėpę, bet vėl, žinoma, niekur nieko nebuvo. Tada vėl sėdau pasikalbėti su Rouz, bet šį kartą jau nebuvau dėl nieko tikras.

Nepasakiau senutei, kad mačiau vaiko rankytę prie žaliuzių, bet bandžiau su senute kalbėtis, ir netrukus ji vėl nusiramino. Tada išėjau iš namo ir pasakiau nuovadoje, kad, jei tą naktį vėl bus iškvietimas šiuo adresu, siųstų ką nors kitą.

Daugiau niekad nemačiau Rouz, nežinau, kas jai nutiko. Po kelerių metų atsitiktinai važiavau pro šalį, pamačiau tą namą, jis buvo apleistas, šalia kabojo lentelė “Nuomojama”. Dažnai prisimenu tą nelemtą naktį ir tikriausiai neužmiršiu šios istorijos niekada”.