Kaip renkamės partnerius?

Kaip išsirenkame žmogų, kuris bus "tas vienintelis" arba "ta vienintelė" mums? Kada "įsijungia" meilė konkrečiam žmogui?

Pirmiausia partneryje ieškome kažko, ko mums trūksta, ko mums reikia. Pavyzdžiui, tėvų šeimoje mums trūko mūsų svarbos, reikšmingumo, reikalingumo patvirtinimo, ir tada ieškosime partnerio, kuris suteiktų mums šį reikalingumo, reikšmingumo jausmą

Antra, ieškome to, prie ko esame pripratę. Jei tėvai mumis rūpinosi, tenkino mūsų poreikius, globojo, bet ir kontroliavo, to paties tikėsimės ir iš partnerio. Ir tada, jei tos kontrolės ir globos nebus, mums atrodys, kad partneris mūsų nemyli.

Dabar pažvelkime, kaip šis ryšys susiformuoja ir kaip jį atpažinti.

Dažnai dirbdami su poros santykių problema rašome "meilės formulę". Kas tai yra?

Vaikystėje viskas, kas vyksta aplink mus, mums nutinka pirmą kartą. Vaikas dar neturi savo patirties, kad galėtų palyginti savo tėvų šeimos patirtį su kieno nors kitu, palyginimas įvyksta tik paauglystėje. Vaikas viską suvokia nekritiškai. Ir viskas, kas ateina iš mamos ir tėčio, susiejama su "meilės" sąvoka. Santykiuose su partneriu taip pat ieškome tos atmosferos, kuri mus supo vaikystėje, t. y. meilės ir saugumo mums.

Šeimoje turi būti patenkinti mūsų pagrindiniai poreikiai:

• fizinio saugumo: kai yra stogas ir maistas, tėvai yra blaivūs ir nuspėjami, nėra muštynių.
• psichologinio saugumo: kai jaučiame, kad esame mylimi ir priimami, dažniau pritaria mūsų veiksmams, mintims, padeda susitvarkyti jausmus, gailisi.
• globos, rūpinimosi poreikis.
• džiaugsmo, dovanų, komplimentų poreikis.
• fizinio kontakto, prisilietimo, glostymo poreikis.

Šeima gali patenkinti tik kai kuriuos iš šių poreikių. Pavyzdžiui, vaikas buvo retai glostomas, liečiamas, tada jam tai nebus taip svarbu santykiuose.

O mes ieškome partnerio, kuris patenkintų mums svarbius poreikius, suteiktų tuos pačius pojūčius, kurie vaikystėje buvo persipynę su meile ir saugumu.

Pavyzdys iš praktikos: vyras gyveno su girtuokliu tėvu, kuris bet kurią akimirką galėjo pradėti laužyti baldus ir pakelti ranką prieš motiną. O mama jį mylėjo, priėmė, rūpinosi, dažnai apkabindavo. Mamos apkabinimas jam yra stabilumo sala bendroje nerimo atmosferoje. Ženklas, kad mama gyva, kad viskas gerai. Ir per ginčus su žmona jam taip pat reikia, kad ji jį apkabintų, kad parodytų, jog viskas gerai ir kontroliuojama. Ir laikotarpiu be ginčų apkabinimai jam yra svarbūs, nes jie yra bendravimo kalba. Tačiau žmona jį apkabina retai... Dėl to jis jaučiasi neramus ir nesaugus dėl jos jausmų.

Dažnai per kivirčus sutuoktinių viduje rėkia būtent šie nepatenkinti poreikiai. Maži vaikai, kurie tiesiog nori, kad juos apkabintų arba kažką pasakytų meilės kalba, prie kurios jie įpratę. Tačiau kitas partneris jų negirdi, nes viduje esantis vaikas galvoja, kad tai yra jo būdas, ir taip pat pradeda šaukti savo skausmą.

Bendro šeimos konsultavimo metu galima atrasti šiuos poreikius, perteikti juos vienas kitam ir rasti kompromisinius sprendimus.