Deja vu - prisiminimai apie dabartį

Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime yra patyręs deja vu - jausmą, kad tai, kas šiuo metu vyksta, kažkada jau buvo įvykę. Kokia šio keisto reiškinio priežastis? Tiksliai atsakyti į šį klausymą niekas negali, tačiau kelios hipotezės egzistuoja.

Deja vu - daugeliui mūsų pažįstamas jausmas. Jeigu tikėti bejausme statistika, tai 97 % sveikų žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę šį pojūtį, o sergantieji epilepsija - žymiai dažniau. Bandymais yra įrodytas ryšys tarp deja vu ir žmogaus išsilavinimo. Ši priklausomybė yra tiesiogiai proporcinga: kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo mažiau jis apsaugotas nuo tokios būsenos. Pats žemiausias deja vu lygis buvo užfiksuotas tarp pradinės mokyklos mokinių (48 %), o pats aukščiausias lygis - tarp mokslų daktarų ir kandidatų į mokslo daktarus (81 %).

Kartais, atsidūrę mums visiškai nepažįstamoje vietoje, mes staiga suprantame, kad kažkada čia jau esame lankęsi. Kada tai vyko, kokiomis aplinkybėmis? Į šiuos klausimus ne kiekvienas gali atsakyti, todėl deja vu atveju žmogus dažnai jaučia nerimą, pasimetimą. Pavyzdžiui, jus pakvietė draugas, neseniai įsikėlęs į naują butą kitame mikrorajone, esantį miesto pakraštyje. Jūs gerą valandą važiuojate visuomeniniu transportu, išlipate reikiamoje stotelėje, apsižvalgote ir suprantate, kad kažkada jau šioje vietoje esate buvęs! Štai banko skyriaus iškaba, kiek toliau matosi nedidelės kavinukės vitrina, o ant pastato galo pakabintas didžiulis tentas, reklamuojantis jums patinkantį automobilį. Tačiau argi mažai dideliame mieste panašių vietų?! Viskas būtų lyg ir aišku, tačiau netoliese sėdinti ir savo pačios sukurtas nedideles gėlių puokšteles pardavinėjanti bobutė - būtent ją kažkada anksčiau matėte!

Deja vu būsena panaši į pakartotinai skaitomą knygą ar žiūrimą filmą - visiškai užmiršote, ką skaitėte ar žiūrėjote anksčiau. Deja vu sukeltas jausmas kartais būna toks stiprus, kad atmintyje išlieka ne vienerius metus. Tačiau kad ir kaip stengiamės, atsiminimų apie įvykius, kurie jau įvyko, atgaivinti nepasiseka.

Iš galvos išgaravo?

Kartais deja vu painiojamas su paprasčiausiu užmaršumu. Gali būti, kad žmogus pateko į jau pažįstamą vietą, tačiau praėjusį kartą neatkreipė dėmesio, tačiau kažkokias detales atmintis vis tik užfiksavo. Gana dažnai tokį užmaršumą galima visiškai paprastai paaiškinti. Pavyzdžiui, įmonės, kurios padaliniai yra keliuose miestuose, darbuotojas su kolegomis atvyko į kaimo sodybą, kur vyksta įmonės šventė. Jo dėmesį patraukė prie kito staliuko sėdėjusi raudonplaukė, kuri išsiskyrė garsiu linksmu juoku. Ir štai, praėjus keliems metams, tas pats darbuotojas užsuka į vieną kavinukę visai kitame mieste papietauti. Netikėtai už nugaros išgirsta pažįstamą juoką. Pasimetęs vyras apsižvalgo ir pastebi, kad kitame salės gale sėdi blondinė ir juokiasi užkrečiamu juoku. Žmogus supranta, ką ją mato pirmą kartą, tačiau vidinis balsas sufleruoja, kad su ja yra pažįstamas. To negali būti! Tačiau yra labai paprastas paaiškinimas - įmonės šventėje matyta raudonplaukė ir kavinėje sėdinti blondinė yra dvynės seserys, tačiau vyras apie tai negali žinoti. Bet deja vu pojūtis jam garantuotas.

Vietą, kuri atrodo iki skausmo pažįstama, galėjote matyti ankstyvoje vaikystėje, nuotraukose, per televizorių arba kažkas detaliai pasakojo apie ją. Prieš keletą metų interneto bloguose ir spaudoje buvo nagrinėjamas įdomus nutikimas. Vienas amerikietis su šeima išvyko į ekskursiją į Laramio fortą (Vajomingo valstija). Nuo 1938-ųjų metų fortas priklauso nacionaliniam parkui, o Pilietinio karo tarp Pietų ir Siaurės metu jis buvo svarbus strateginis punktas. Būtent šiame forte buvo pasirašyta taikos sutartis su indėnais. Ši vieta yra mėgiama turistų, tačiau minėtasis amerikietis forte lankėsi pirmą kartą. Tačiau visą laiką, kai jis su šeima vaikščiojo nuo vieno turistinio objekto prie kito, jo neapleido deja vu jausmas. Jis žinojo forto patalpų išsidėstymą kaip savo penkis pirštus. Gidas nespėdavo išsižioti, o vyras savo šeimai jau paskelbdavo vieno ar kito kambario paskirtį. Paslaptis paaiškėjo suvenyrų parduotuvėje: vyras ten pamatė Roberto MakKomano knygą „Bedlamo karalienė", kurią skaitė taip seniai, kad apie ją buvo pamiršęs. Rašytojas gerokai pasistengė, aprašydamas forto vidų ir aplinką, o skaitytojas, panašu, pasižymėjo puikia vaizduote ir atmintimi.

Pasąmonės žaidimai

Terminą „deja vu“ sugalvojo prancūzų psichologas Emilis Buarakas XIX amžiaus pabaigoje, panaudodamas jį savo knygoje „Ateities psichologija". Išvertus iš prancūzų kalbos jis reiškia „jau matyta". Psichologas mokėsi paskutiniame universiteto kurse ir tyrė ne tik deja vu, bet ir kitus panašius pojūčius: „deja ve-cu“ (jau pergyventa), „deja entendu“ (jau girdėta) ir „jamais vu“ (niekada nematyta). Buarakas rėmėsi seniai žinomais faktais, nes deja vu efektą aprašė dar Antikos autoriai. Pavyzdžiui, Aristotelis pirmasis deja vu fenomeną susiejo su psichine negalia. Kiek vėliau apie šį reiškinį rašė tokie garsūs žmonės, kaip Šatobrianas, Čarlzas Dikensas, Marselis Prustas, Artūras Konan Doilis, Džekas Londonas, Klifordas Saimakas, Levas Tolstojus. Iš pradžių mokslininkai neatkreipė dėmesio į Buarako darbą, tačiau daugybę deja vu atvejų priskirti vien tik psichiniam negalavimui nebuvo galima, pagaliau įsitvirtino oficialus fenomeno pavadinimas.

Savaime suprantama, kad garsusis psichologas Zigmundas Froidas negalėjo neatkreipti savo dėmesio į deja vu reiškinį. Jo manymu, tai ne kas kita, o nugrimzdę į pasąmonę prisiminimai apie realų, tačiau sukėlusį traumą patyrimą, kuris galėjo būti praeityje. Savo knygoje „Kasdienio gyvenimo psichopatologija" garsusis mokslininkas savo deja vu sampratą aprašė, pasinaudodamas mergaitės, kuri atvyko pas draugę į kaimą, kuri turi sergantį brolį, pavyzdžiu. Atvykusi mergaitė jaučia, kad ji jau yra čia buvusi. Tačiau paprasta analizė parodo, kad mergaitė atsimeną ne tą vietą, o savo sergantį brolį, prisiminimus apie kurį pasistengė paslėpti kuo tolimesnėse savo pasąmonės kertelėse. Froidas nebūtų Froidu, jeigu deja vu fenomeną nesusietų su instinktais ir draudimais. Štai ištrauka iš jo knygos: „Jausmas, kad tai „jau pergyventa" - tai tik priminimas apie slaptas žmogaus fantazijas. Signalas apie tai, kad mes liečiamės prie kažko trokštamo, tačiau tuo pačiu metu draudžiamo". Reikia pažymėti, kad Froido mokinys ir oponentas Gustavas Jungas deja vu laikė sielos persikėlimo ir žmogaus anksčiau gyventų gyvenimų įrodymu. Šis teiginys - tiesiog balzamas sielai tiems, kurie tiki reinkarnacijos idėja! Beje, panašaus požiūrio laikėsi ir senovės graikai. Pitagoras tvirtino, kad gali prisiminti savo ankstesnių gyvenimų fragmentus. Jam antrino Platonas, kurio sukurta anamnezės teorija - ne kas kita, kaip „atsiminimo teorija", nes sieloje išlieka prisiminimai apie ankstesnius įsikūnijimus.

Prancūzų filosofas ir Nobelio premijos laureatas Anri Bergsonas deja vu pavadino „prisiminimais apie dabartį“. Jo matymu, tuo metu realybės suvokimas staiga susidvejina ir dalinai tarsi perneša į praeitį.

Programos klaida

Kaip į deja vu žiūri šiuolaikiniai mokslininkai? Yra sukurtos kelios hipotezės, bandančios paaiškinti šį fenomeną.

Deja vu atsiranda, kai sutrinka dviejų atskirų, tačiau tarpusavyje susietų informacijos suvokimo ir apdorojimo procesų - įsiminimo ir prisiminimo - normalus funkcionavimas. Kai viskas yra gerai, šie procesai veikia suderintai, tačiau kartais įvyksta klaida, tuomet vienas procesas gali aktyvizuotis, nesant antrojo. Jeigu smegenys savo „kartotekoje“ neranda įspūdžių, analogiškų esantiems, tai jos išduoda melagingą pojūtį, naują dalyką pateikdamos kaip jau žinomą.

Labai įdomius tyrimus šioje srityje atliko Masačiusetso technologijos universiteto mokslininkai. Jie padarė išvadą, kad deja vu užgimsta seniausioje ir giliausiai nugrimzdusioje į galvos smegenų vidų smegenų žievės dalyje - hipokampe. Ši smegenų dalis ieško analogijų atmintyje ir randa skirtumus tarp sudėtingų vaizdinių. Hipokampo dėka mes galime atskirti praeitį nuo dabarties, tai, kas matyta anksčiau - nuo matomo dabar. Tačiau jeigu šios smegenų dalies veikloje įvyksta koks nors trikdis, per mažytę sekundės dalį matomas atvaizdas patenka į atminties centrą, o po to ten pat patenka ir užklausa iš hipokampo: ar atmintyje saugoma kažkas panašaus? Smegenys iš karto išduoda dar neatvėsusius atsiminimus, kurie ir suvokiami kaip kažkas iš neapibrėžtos praeities. Kitais žodžiais tariant, mes net nepastebime, kad kažką matome pirmą kartą net du kartus vietoje vieno karto, nes neįsimename pirmojo seanso. Hipokampo veikla gali sutrikti dėl streso, nuovargio, nepalankių aplinkos sąlygų (karštis, šaltis, atmosferos slėgis), taip pat esant depresijos būsenoje dėl įvairių susirgimų.

Psichiatrai pastebėjo, kad sergantieji epilepsija dažnai prieš priepuolį pasakoja, kad jie patiria deja vu. Mokslininkų manymu, panašius pojūčius gali išgyventi ir žmonės, sergantys centrinės nervų sistemos ligomis, tačiau žymiai mažesniu lygiu nei epileptikai. Šiuo atveju deja vu gali tapti artėjančio sunkaus susirgimo simptomu. Tačiau tai kol kas tik teorija, todėl, patyrę deja vu, neskubėkite laikyti save sergančiu žmogumi.