Dingusi sala vaiduoklis

Atlantida, Hiperborėja, Lemūrija - pačios garsiausios mitinės salos ir žemynai, kurie dingo kartą ir visiems laikams. Tačiau egzistuoja duomenys ir apie kitas nuskendusias ir dingusias žemes. Daugelyje Šiaurės Atlanto žemėlapių, nubraižytų tarp 1560-ųjų ir 1660-ųjų metų, galima matyti didelę salą, pavadintą Frislandu. Šia salą matė ir užfiksavo jūrų keliautojai, tačiau vėliau ši sala keistu būdu dingo. Nuo to laiko tyrinėtojai patys sau užduoda klausymą - ar ši sala iš tiesų egzistavo? O gal visa tai tik prasimanymas?

Žuvinga vieta

Puiki žemė su ganyklomis, džiuginančiomis akis ir sielą. Prižiūrėti kaimai, simpatiški, tarsi iš pasakos, namukai, virš smaragdinių laukų ir permatomų upių kylantys malūnai. Tai yra Frislandija - visiškai konkreti sritis Olandijos šiaurėje. Tačiau nepainiokite su Frislandu! Tai - sala-vaiduoklis, pasimetusi šiaurės jūrose, kuri nebuvo tokia svetinga savo gyventojams. Anglų geografas ir rašytojas Piteris Heilinas XVII amžiuje salą aprašė kaip teritoriją, kurioje viešpatauja amžinas įšalas ir šaltis. „Pati ilgiausia diena vasaros viduryje trunka apie 20 valandų, tačiau dirva tokia šalta ir nederlinga, kad joje neauga nei žirniai, nei kitokie augalai, o gyventojai maitinasi daugiausia žuvimi. Žuvis taip pat yra vienintelė prekė, galinti sudominti pirklius. Ji gaudoma prie salos tokiais kiekiais, jog čia nuolat lankosi hanziečiai, škotai, olandai, danai ir anglai. Pastaraisiais metais anglai taip dažnai ėmė lankytis saloje, kad žmonės salą ėmė vadinti Vakarų Anglija. Sala yra truputį didesnė už Islandiją, tačiau dėl atšiauraus klimato ir kitų jau minėtų trūkumų joje mažai gyventojų. Pagrindinis salos miestas yra Frislandas, pavadintas kaip ir pati sala. Jis įkurtas rytiniame krante. Žemėlapyje parodytos ir kitos gyvenvietės, tačiau jos nekelia jokio susidomėjimo", - taip rašė Piteris Heilinas savo veikale „Kosmografija". Jeigu tikėti autoriumi, sala priklausė Norvegijos karūnai ir Norvegijos karaliui.

Ieškant šlovės ir garbės

Prieš tris amžius, 1390-ais metais, Venecijos riteris Nikolas Dzenas iškeliavo jūromis į šiaurę - į Angliją ir Flandriją. Jis svajojo nusipelnyti „šlovę ir garbę". Jo įsakymu buvo pastatytas ir įrengtas laivas, kuriuo keliautojai per Gibraltaro sąsiaurį išplaukė į Atlanto vandenyną ir pasuko į šiaurę. Tačiau kelionė nepasisekė - keliautojai pateko į labai stiprų štormą, nuklydo nuo kurso, laivas sudužo į uolas. Žmonės išlipo nežinomoje saloje. Iš vietinių gyventojų sužinojo, kad pateko į salą, kuri vadinasi Frislandu. Svečiai buvo palydėti pas vietinį valdovą, kuris laisvai kalbėjo lotynų kalba. Dzeno žinios karinėje srityje pravertė, jis buvo paskirtas Frislando laivyno admirolu. Žygiai, kuriems jis vadovavo, buvo lavai sėkmingi, salos gyventojams pavyko išsilaisvinti iš priklausomybės Norvegijos karaliui.

Nikolas Dzenas galiausiai pasiekė tai, ko troško - ir šlovę, ir garbę, ir pagarbą. Tačiau mirtis riterį išsiuntė į kapą anksčiau laiko.

Po jo liko garsusis žemėlapis, kurį jo pasekėjai 1405-ais metais išsiuntė į Veneciją jaunesniajam broliui Karlui. Ten giminės namuose žemėlapis išgulėjo daugiau nei 100 metų, kol jį aptiko Nikolas Dzenas - garsios Venecijos giminės palikuonis ir savo šaunaus protėvio bendravardis. Tačiau Nikolas dar buvo per mažas, kad suprastų, koks vertingas šis radinys. Berniukas žaidė su senoviniais rankraščiais, kol suplėšė juos į skutelius. Tik suaugęs jis suprato, ką padarė. Jis nusprendė ištaisyti savo paties klaidą. Surinko visas skiautes ir perdavė Morkoliniui. Šis atkūrė žemėlapį ir jūrų keliautojo dienoraščius. Taip 1558-ais metais visuomenė sužinojo apie Venecijos riterio kelionę j šiaurę ir jo atrastą Frislando salą. Nuo to laiko ginčai dėl salos nenurimsta.

Matė ne kartą

1375-1377-ais metais žydų kartografas Avramas Kreskesas sudarė garsųjį Katalonijos atlasą, kuriame pasistengė pavaizduoti viską, ką tuo metu buvo atradę jūrų keliautojai. 1459-ais metais Portugalijos karaliaus Alfonso V iniciatyva Venecijos vienuolis Fra Mauras padarė pakeitimus Katalonijos atlase. Nuo to meto legendinė sala buvo vaizduojama kiekviename pasaulio žemėlapyje, sudarytame nuo 1558-ųjų iki 1660-ųjų metų. Frislando dydis ir kontūrai keitėsi, sala buvo vaizduojama tai į pietus nuo Islandijos, tai į pietvakarius nuo jos. Staiga XVII amžiaus pabaigoje Frislandas dingo iš pasaulio žemėlapių, išskyrus tuos, kuriuos sudarinėjo užkietėję pedantai. Po Piterio Heilino, palikusio detalų salos aprašymą, mirties istorikai, kartografai ir geografai ėmė kelti klausimą: ar buvo sala? Netgi pakartotiniame „Kosmologijos" leidime jau tiesiogiai teigiama: „Daug ginčijamasi dėl to, ar tokia sala egzistuoja pasaulyje, ir daugelis tai ryžtingai neigia".

Tačiau ir be Nikolo Dzeno dar buvo žmonių, kurie teigė, kad matė salą! Vienas jų - seras Martynas Frobišeris, anglų jūrų keliautojas ir kaperis, dalyvavęs trijose ekspedicijose link Siaurės Amerikos krantų. 1578-ais metais trečioji ekspedicija, kurioje dalyvavo 15 laivų, vadovaujama Frobišerio išplaukė iš Harvičio uosto. Ekspedicijos nariai turėjo ambicingų planų naujojoje žemėje įkurti nuolatinę gyvenvietę. Tačiau tų metų birželio mėnesį ekspedicija, pasiekusi Grenlandijos pakrantės vandenis, susidūrė su ledkalniais. Vienas laivas buvo stipriai apgadintas ir nuskendo, kitas pasuko link Anglijos ir paprasčiausiai dezertyravo, kiti taip pat norėjo grįžti atgal. Frobišeriui teko paklusti ir išlipti į krantą Anglijoje žemai nuleista galva. Tačiau svarbus kitas dalykas - vėliau jis ne kartą teigė, kad egzistuoja Frislandas. Atseit, matė savo akimis! Tačiau mokslininkai mano, kad Frobišeris Frislandu palaikė Grenlandiją, o Grenlandija - Bafino žemę.

Jam antrino Džeimsas Holas -anglų jūrų keliautojas, išmaišęs šiaurines jūras skersai ir išilgai. 1745-ųjų metų olandų navigaciniame žemėlapyje pavaizduota nuskendusi Buso sala - dar viena mistinė sala, kurios egzistavimas irgi kėlė aštrius ginčus. Vienu metu buvo manoma, kad Frislandas ir Busas - tai vienas ir tas pats žemės lopinėlis. Abiejų salų egzistavimą galutinai paneigė anglų keliautojas Džonas Rosas savo pirmosios Arkties ekspedicijos 1818-ais metais metu, kurioje plaukė „Izabelės" laivu. Nurodytoje salos buvimo vietoje nebuvo aptikta jokios sausumos.

Džonas Rosas 1818-ais metais, kaip ir kapitonas Ričardas Pikersdžilas 1776-ais metais, atliko jūrų gylio matavimus. Keliautojai aptiko stiprų dugno nusileidimą. O tai reiškia, kad sala iš tiesų galėjo nugrimzti po vandeniu! Jeigu tai tiesa, belieka tik spėlioti, kokia buvo šios gamtos katastrofos priežastis.