Diversantai iš kosmoso

Pastaruoju metu mokslininkai vis dažniau kalba apie tai, kad tolimoje praeityje tarp ateivių ne kartą vyko karai. Ateiviais laikomi žmonės, kurie seniai gyvenamo mūsų planetoje. Karai buvo tiek branduoliniai, tiek nebranduoliniai, jie vyko ne tik žemėje, bet ir ore ar net kosmose.

Atsižvelgiant į tai, kad seniausieji žmonės gyveno net prieš 600 milijonų metų (kai kuriais duomenimis), tai galima teigti, kad ir branduoliniai karai kildavo bei mūsų planeta buvo užkrėsta radioaktyviomis medžiagomis tuo pačiu metu. Žinoma, įvairios augalų ir gyvūnų rūšys galėjo išmirti ne vien tik dėl branduolinio karo. Jeigu mokslininkai yra teisūs, prieš daugelį tūkstantmečių tarp senųjų Žemės gyventojų ir ateivių įvyko branduolinis karas, kuris baigėsi klimato pasikeitimu planetoje, sukėlusiu ekologinę katastrofą.

Šie mokslininkų pareiškimai nėra be pagrindo. Yra ne vienas šios hipotezės įrodymas. Mūsų planetoje buvo aptikta nemažai vietų, kurios buvo paveiktos radiacijos. Žmonės ir gyvūnai patiria mutacijas, sukeliančias ciklopizmą. Įvairių tautų legendose yra užsimenama apie ciklopus, kurie kariavo prieš Žemės gyventojus.

Be to, radiacijos poveikis sukelia taip vadinamą poliplodiją, t. y. dvigubai padidėja chromosomų ir dėl to atsiranda gigantizmas bei dvigubai daugiau vidaus organų. Kartas nuo karto mokslininkams pavyksta mūsų planetoje aptikti gigantiškų būtybių skeletus su dvigubomis dantų eilėmis.

Be to, radioaktyvioji mutagenezė tapo ir mongoloidizmo priežastimi. Nors ši rasė mūsų planetoje atstovaujama gana plačiai, anksčiau šios rasės gyventojų buvo žymiai daugiau, jie buvo sutinkami ne tik Azijoje ir Europoje, bet ir Egipte, Šumerijoje ir Centrinėje Afrikoje.

Radioaktyviosios mutagenezės įrodymu yra vaikai, turintys įvairius apsigimimus. Galima paminėti vaikus su šešiais rankos pirštais (dažniausiai jų gimsta Japonijoje, kuri patyrė amerikiečių branduolinį bombardavimą, ir tarp vaikų, gimu-sių po Černobylio katastrofos).

Žemėje yra aptikta daugiau kaip šimtas įdubų, kurių skersmuo yra 2-3 km. Yra kelios labai didelės įdubos: Pietų Afrikoje (120 km) ir Pietų Amerikoje (40 km). Mokslininkai teigia, jeigu šios įdubos būtų atsiradusios paleozojaus eroje (maždaug prieš 350 milijonų metų), tai jų nebebūtų likę, nes viršutinis žemės sluoksnis kas šimtą metų paaukštėja vienu metru. O įdubos iki šiol yra sveikos. Galima daryti išvadą, kad šių įdubų amžius yra ne daugiau kaip 25-35 tūkstančiai metų.

Visa tai įrodo, kad branduolinis karas tikrai vyko. Anot majų civilizacijos „Rio kodeksą", ugnis liepsnojo tris dienas ir tris naktis, ir ji tapo radioaktyvaus lietaus priežastimi. Žmonės pabandė nuo pražūties pasislėpti požeminėse gyvenvietėse, tačiau žemės drebėjimai ir liūtys sugriovė namus ir slėptuves bei privertė žmones vėl išlipti į paviršių. Anksčiau mokslininkai buvo įsitikinę, kad požeminiai tuneliai, vedantys nuo urvų link žemės paviršiaus yra natūralios kilmės.

Iš tiesų šie tuneliai padaryti lazeriniu ginklu, kad būtų galima „išrūkyti" žmones. Šie tuneliai buvo taisyklingos apskritimo formos, kas nėra būdinga natūralios kilmės tuneliams. Tampa akivaizdu, kad visoje planetoje yra daugybė požeminių tunelių (Altajus, Uralas, Kaukazas, Tian Šanis, Gobio ir Sacharos dykumos, Pietų ir Siaurės Amerika), kurių ilgis siekia tūkstančius kilometrų.

Negalima atmesti teiginio, kad lazeriai buvo naudojami ne vien tik žmonėms „išrūkyti", bet ir kitais tikslais. Kai tik lazerio spindulys pasiekdavo požeminį išsilydžiusį sluoksnį, išsiverždavo magma. Taip atsirado dirbtinės kilmės ugnikalniai.

Žmonės, kurie pasiliko požemyje, palaipsniui pradėjo prarasti regėjimą, o jų palikuonys buvo vis mažesni ir mažesni. Taip atsirado nykštukai, apie kuriuos šiandien pasakojama daug legendų. Šios būtybės išgyveno iki dabartinių laikų, o jų oda gali būti ne tik juodos, bet ir baltos spalvos. Kaip pavyzdį galima nurodyti menechetus Gvinėjoje bei chama ir dopa tautas, gyvenančias Tibete.

Baškirijoje yra kelios kopos iš mineralų. Mokslininkai neatmeta prielaidos, kad šios kopos yra senovėje gyvenusių žmonių - asurų -palaidojimo vieta. Tokių kapaviečių visoje Žemėje yra labai daug. Taip pat yra duomenų, kad kai kurie asurai išgyveno iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje anomalių reiškinių komisija gavo pranešimų apie susitikimus su milžiniškomis būtybėmis, kurių aukštis siekė 40-ies aukštų pastato aukštį. Kai šie milžinai ėjo, jų žingsnius lydėjo stiprus gaudimas, o kojos giliai smigo į žemę.

Kalbant apie požeminio gyvenimo tikimybę, tai mokslininkams pavyko įrodyti, kad toks gyvenimas
yra įmanomas. Geologai teigia, kad Žemės gelmėse vandens yra daugiau nei visame Pasauliniame vandenyne, taip pat buvo aptikti požeminiai vandens telkiniai. Mokslininkai teigia, kad tarp Žemės paviršiuje esančio vandens ir požeminio vandens nuolat vyksta apykaita, todėl vyksta pasikeitimas ne tik vandeniu, bet ir biologinėmis rūšimis. Norint, kad požeminė biosfera taptų savarankiška, reikia, kad ten būtų augalų, galinčių išskirti deguonį. Pasirodo, esant tam tikroms sąlygoms fotosintezė gali vykti visiškoje tamsoje. Tai reiškia, kad po žeme gali egzistuoti ne tik vienaląsčiai, bet ir daugialąsčiai augalai.

Mokslininkų manymu, dinozaurų pasirodymas mūsų planetoje kaip tik liudija apie tai, kad požeminės būtybės kartais išeina į paviršių. O pranešimai apie dinozaurus, pasirodančius vandenynuose, ežeruose ir jūrose (pavyzdžiui, Loch Neso pabaisa), šį teiginį tik patvirtina.

Jei tikėti Vedomis, tai asurai, nežiūrint į jų dydį ir jėgą, buvo labai patiklūs ir naivūs. Dievai apgavystėmis senovės žmones suvarė po žeme. Įvairiose pasaulio vietose išlikusios piramidės liudija tai, kad senovės žmonės turėjo vieną kultūrą, nebuvo priežasties karui tarp jų kilti. O dievai atvyko iš dangaus, todėl, tikriausiai, branduolinis konfliktas buvo kosminės kilmės.

Visiškai tikėtina, kad tokia informacija atsirado ne tuščioje vietoje. Netgi dabartiniais laikais yra užfiksuoti keli tarpplanetiniai karai.

Pavyzdžiui, dar 1355-ais metais danguje virš Anglijos raudonieji rutuliai nugalėjo mėlynuosius rutulius. 1561-ųjų metų balandžio mėnesį daugybė skraidančių kryžių ir plytų, mėlynų, raudonų ir juodų diskų ir

sferų, taip pat keletas cilindrų su iš jų išskrendančiais rutuliais, surengė danguje tikrą mūšį ir taip įvarė labai daug baimės vietiniams gyventojams. Mūšis truko visą valandą, po to objektai ėmė kristi, tuo pačiu metu naikindami priešus. 1566-ųjų metų rugpjūčio mėnesį danguje virš Bazelio taip pat įvyko mūšis tarp skirtingos spalvos rutulių, kurie atsirasdavo iš cilindrų. Šie rutuliai atlikinėjo įvairius manevrus, tarpusavyje susidurdavo, tapdavo ryškiai raudonos spalvos ir „suėsdavo“ vienas kitą.

Kažkas panašaus buvo stebėta Švedijoje, Bolivijoje, Meksikoje, Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje vieną tokį mūšį pavyko nufilmuoti iš amerikiečių erdvėlaivio „Shuttle“.

Įdomu tai, kad būtybės iš kitų planetų tarpusavio kovos nenutraukė ir dabartiniais laikais. 1997-ųjų metų kovo mėnesį Kenijoje įvyko mūšis tarp trijų neatpažintų skraidančių objektų. Jo liudininkais tapo tarnautojai, vyriausybės nariai, žurnalistai. Viena „lėkštė" buvo sunaikinta didžiuliu lazerio spinduliu, o kiti du objektai skubiai pasišalino.

Labai įdomu yra tai, kad pastaruoju metu įvairių šalių žiniasklaidoje galima aptikti straipsnių apie tai, kad kai kurių valstybių priešlėktuvinės gynybos pajėgos priverstos stoti į priešpriešą su neatpažintais skraidančiais objektais, su ateiviais iš kitų planetų. Kyla logiškas klausimas: ar šios publikacijos turi realų pagrindą?

Yra keletas įrodymų, kad tai yra tiesa. Ateiviai tikrai atidengė ugnį į Žemės gyventojus. Pavyzdžiui, XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Vietnamo sostinę nuo galimų amerikiečių oro atakų saugojo SSRS priešlėktuvinės gynybos korpusas, kurio sudėtyje buvo 9 raketinės zenitinės brigados. Jos buvo maždaug 30 km atstumu nuo miesto. Vieną liepos mėnesio vakarą virš vienos brigados danguje pakibo didžiulis disko formos objektas. Jo skersmuo buvo 300 m. Jis atsirado be jokio garso maždaug 10 km aukštyje. Per atpažinimo sistemą „savas-svetimas“ buvo išsiųstas paklausimas, tačiau nebuvo jokios reakcijos. Brigados vadas nedelsdamas susisiekė su brigados vadovybe ir raportavo apie neeilinę situaciją: neįprasto oro taikinio, nepanašaus į amerikiečių, pasirodymą. Iš korpuso atėjo įsakymas sunaikinti taikinį. Tris skyriai į „lėkštę" iššovė 10 raketų, tačiau jos visos, nepasiekusios tikslo, susprogo, taip suglumindamos kariškius. Kariai pajuto pavojų. Tuo metu objektas į vieną skyrių nukreipė ilgą mėlyną spindulį. Paleidimo įranga, taikymo stotis ir radarai akimirksniu pavirto metalo krūva. Pats objektas po to greitai dingo.

Ši istorija buvo laikoma vienu patikimiausiu aprašymu apie naikintuvų ir raketinių pajėgų mūšius su ateivių objektais.

Tik vėliau paaiškėjo, kad visa tai buvo prasimanymas. Pasirodo, sovietų kariškiams kartais pavykdavo sugauti amerikiečių žvalgybinius zondus-rutulius, taip pat turėti reikalų su lėktuvu U-2 „Lockheed", kuris pasižymėjo labai mažu atspindžiu, galėjo greitai kilti ir padidinti greitį (taip jis likdavo radarams praktiškai nematomas).

Tačiau yra tokių faktų, kurių taip vienareikšmiškai negalima paaiškinti. 1942-ųjų metų vasario pabaigoje netoliese Los Andželo esančių miestelių gyventojus išgąsdino zenitinių pabūklų salvės. Iš pradžių žmonės pagalvojo, kad JAV teritorijoje prasidėjo karas. Tačiau jau kitą dieną laikraščiuose pasirodė informacija, kad nei Japonija, nei Vokietija Amerikos nepuolė, o tai nusprendė padaryti ateiviai. Daugiau kaip dvi dešimtys keistos formos objektų pasirodė už 120 km nuo miesto. Kalifornijoje esantis zenitinis padalinys atidengė ugnį, tačiau nė vienas disko formos objektas nebuvo pažeistas.

Specialistai negali tiksliai pasakyti, kas tai buvo. Dalis jų linksta prie minties, kad amerikiečių priešlėktuvinės gynybos pajėgos susidūrė su radiolokaciniu miražu. Kiti teigė, kad skraidantys diskai buvo priešininkų - Japonijos ar Vokietijos - slapti projektai.

Nevienodai traktuojami ir kai kurie dar visai neseniai įvykę įvykiai. Kalbama apie du įvykius, kurie vos ne tuo pačiu metu įvyko Rusijoje ir Belgijoje. 1990-ųjų metų kovo mėnesį netoli Maskvos danguje buvo pastebėtas neatpažintas skraidantis objektas su žiburiais, kuris skrido didžiuliu greičiu. Į orą buvo pakeltas naikintuvas. Vėliau lakūnas papasakojo, kad jam nepavyko nei nustatyti, koks tai buvo objektas, nei užmegzti su juo ryšį, nei priartėti pakankamu atstumu, kad būtų galima atidengti ugnį, todėl teko nutraukti užduoties vykdymą. Įdomiausia tai, kad lakūnas objektą matė, tačiau radarai jo nefiksavo. Specialistai, analizuodami objekto elgesį, bandant priartėti naikintuvui, padarė išvadą, kad tai buvo apie 100-200 m skersmens objektas su dviem mirksinčiais žiburiais. Jo greitis keletą kartų viršijo šiuolaikinių naikintuvų greitį. Objektas neskleidė jokio garso. Specialistai padarė išvadą, kad nė vienas skraidantis aparatas neturi tokių parametrų, todėl tai buvo gamtinis reiškinys.

Belgijoje įvyko praktiškai analogiškas įvykis. 1990-ųjų metų kovo mėnesio pabaigoje priešlėktuvinės gynybos padaliniai pastebėjo neatpažintą skraidantį objektą. J orą buvo pakelti du naikintuvai F-16 , kurie turėjo perimti objektą. Lėktuvų radarai objektą matė 6 sekundes. Per tą laiką objektas, skridęs 280 km/h greičiu, per vieną sekundę išvystė 1800 km/h greitį ir iš 3 km aukščio nusileido į 1,7 km aukštį. Tokio pagreičio negalėtų išgyventi nė vienas lakūnas.

Kai kurie specialistai teigė, kad šie objektai buvo amerikiečių lėktuvai, pagaminti pagal „stealth" technologiją, tačiau amerikiečiai šią informaciją paneigė. Buvo iškelta kita versija: elektromagnetinė interferencija, t. y. bangų susilpnėjimas vienuose erdvės taškuose ir sustiprėjimas kituose. Tačiau sutikti su tokiomis išvadomis neleidžia kai kurios aplinkybės. Liudininkai gana detaliai apibūdino paslaptingus objektus. Jie buvo plokšti, trikampio formos, skrido praktiškai be jokio garso ir galėjo išvystyti didžiulį greitį. Specialistai iškėlė hipotezę, kad tai galėjo būti susiję su slaptu amerikiečių projektu „Aurora".

Tokiu būdu, abiems atvejams buvo duotas realus žemiškas paaiškinimas. Tačiau kas gali garantuoti, kad tai yra tiesa?