„Eltanino“ antenos anomalija

Ne kartą rašėme apie vandenynų, jūrų ar ežerų gelmėse glūdinčias paslaptis. Šį kartą papasakosime apie nepaprastą atradimą kuris sukėlė didžiulį susidomėjimą mūsų gelmėmis ir paslaptimis esančiomis jose.

1964 metų rugpjūčio 29 dieną JAV Nacionalinio mokslo fondo mokslinis tyrinėjimų ledlaužis „Eltanin“ fotografavo jūros dugną į vakarus nuo Horno kyšulio Belinshauzeno duburyje. Ledlaužis specialiu plieniniu trosu palei dugną tempė apsauginiame metaliniame korpuse įmontuotą kamerą.

Laivui esant 105°03′ vakarų ilgumos ir 59°07′ pietų platumos, gylis siekė 3904 metrus. Peržiūrėdami laboratorijoje išryškintą filmą, mokslininkai apstulbo, suradę nufilmuotą netikėtą objektą. Kadre buvo matyti vertikaliai nuo dugno kylantis strypas su dvylika, statmenai nuo jo atsišakojančių vienodo ilgio skersinių, išsidėsčiusių tam tikrais tarpais vienas nuo kito. Tiek strypo viršuje, tiek skersinių galuose buvo matomi nedideli, tarsi nupoliruoti, rutuliukai.

Niekaip kitaip kaip antena to objekto nepavadinsi. Skeptikai suskubo tai pavadinti jūrine pintimi. Bet ar galėtų būti vienintelis egzempliorius milžiniškame dugno plote? 0 jei antena, tai kas ją galėjo taip vertikaliai įtaisyti beveik keturių kilometrų gylyje? Laivai į tokį gylį nepanyra, o iš viršaus nuleista ji ilgai vertikalioje padėtyje neišsilaikytų, nes ją nulenktų palei dugną tekančios srovės, jei ji nebūtų patikimai įtvirtinta. Faktą nutarta įslaptinti.

Po kelių mėnesių „Eltaninui“ užplaukus į Naująją Zelandiją, kažkas iš įgulos narių prasitarė žurnalistams, ir žinia pasklido. 1968 metais pasirodė anomalijų tyrinėtojo Brado Staigerio knyga „Naujas NSO proveržis“, kurioje „Eltanino“ radinys aptariamas kaip antena. 2001 metais tą faktą priminė kitas anomalijų tyrinėtojas Vitlis Striberis straipsnyje „Eltanino“ antenos mistika“, kuriame teigia: „Tačiau neegzistuoja žinoma jūros gyvybės forma, kuri nors iš tolo primintų tą objektą.“