Homunkulas: žmogus iš kolbos

Daugelį metų viduramžių alchemikai bandė įminti gyvybės atsiradimo paslaptį. Vienas pagrindinių uždavinių buvo sukurti homunkulą (lot. homunculus - "nedidelis žmogus"), t.y. dirbtiniu būdu užaugintą būtybę, turinčią protą. Juk tas, kas išmoks sukurti gyvus žmones, savo galia prilygs pačiam Dievui. Homunkulams buvo priskiriamos antgamtinės savybės. Jie turėjo ištikimai tarnauti savo kūrėjui ir apsaugoti jį nuo visų negandų.

Pagimdyti karvės arba avies

Visi homunkulo sukūrimo receptai buvo saugomi didžiausioje paslaptyje, tačiau jie visi rėmėsi viena idėja. Alchemikų manymu, mažas žmogeliukas iš pradžių yra kiekviename spermatozoide ir, patekęs į moters organizmą, paprasčiausiai padidėja. Todėl homunkulo formavimo procesas turi būti panašus į žmogaus išnešiojimą moters įsčiose.

Pirmą kartą apie homunkulo sukūrimą paminėta arabų tekste „Knyga apie karvę" (parašytas tarp V ir X amžiaus). Pagal pateiktą aprašymą, reikalinga žmogaus sėkla, karvė arba avis ir gyvūno kraujas. Karvė arba avis dirbtiniu būdu apvaisinama ir maitinama vien tik gyvūnų krauju.

Gimusį vaisių reikia patalpinti į mišinį, kurį sudaro saulės akmens, magneto, sieros, geležies sulfato ir baltojo gluosnio išgarintos sulos milteliai. Vėliau, kaip teigiama instrukcijoje, kai vaisiui pradės augti žmogaus oda, jį reikia patalpinti į didelį indą ir maitinti motinos (karvės ar avies), kuriai nukirsta galva, krauju - kol užauga pilnavertis homunkulas.

Šiame arabų traktate teigiama, kad homunkulai galėjo mėnulio delčią pakeisti pilnatimi, iššaukti lietų, vaikščioti vandeniu, o svarbiausia - jie žinojo apie ateities įvykius.

Iš mandragoros šaknies

Viduramžiais kilo idėja sukurti dirbtinį žmogų iš mandragoros šaknies (bulvinių šeimos nuodingo vaistinio augalo). Šiam augalui, kuris turi storą išsišakojusią šaknį, primenančią žmogaus figūrą, buvo priskiriama daug stebuklingų ir gydomųjų savybių. Kaip pasakojama legendose, mandragora gydo visas ligas, sugražina vyriškumą. Augalas buvo būtina visų magiškų gėrimų sudedamoji dalis.
Tais laikais saugoti tokią šaknį buvo labai pavojinga, augalo šeimininkas galėjo būti apkaltintas raganavimu. Kaip skelbiama bažnytiniuose archvvuose, 1630-ais metais trys moterys iš Hamburgo buvo sudegintos ant laužo dėl to, kad jų namuose buvo rasta mandragoros šaknis.

Norint sukurti homunkulą, mandragoros šaknį reikia iškasti penktadienį tekant saulei. Po to šaknį reikia nuplauti ir įtrinti medumi ir pienu su krauju. Po to iš šaknies turėjo atsirasti žmogeliukas, ištikimas savo kūrėjui, jį ginantis ir saugantis.

Kraujas ir mėšlas

Pirmąjį homunkulą, kurį matė kiti žmonės, sukūrė ispanų gydytojas Arnaldas de Vilanova, gyvenęs XIII amžiuje. Manoma, kad būtent jis įkvėpė Merę Šėli 1818-ais metais parašyti knygą „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas". Praėjus trims amžiams de Vilanovos idėjas palaikė ir išvystė garsusis šveicarų alchemikas Pilypas fon Hohenheimas, žinomas garsiojo gydytojo Paracelso vardu (pseudonime yra užuomina apie garsų senovės gydytoją Celsą, priešdėlis „para-" graikų kalboje reiškia „kaip").

Paracelsas savo traktate „Apie daiktų prigimtį" („De Natura Rerum") atskleidžia homunkulo sukūrimo būdą: reikia paimti žmogaus sėklą, supilti į kolbą, užantspauduoti ir 40 parų laikyti arklių mėšle. Per tą laiką gemalas taps panašus į žmogeliuką, tačiau bus perregimas ir nematerialus. Kitas 40 savaičių jį reikia maitinti krauju ir laikyti toje pačioje šiltoje vietoje.

Anot Paracelso mokymo, homunkulas užauga iki 12 colių (apie 30,5 cm), turi protą ir intelektą bei gali atsakyti į bet kuriuos savo kūrėjo klausimus.

Pats alchemikas tvirtino, kad ne kartą užaugino homunkulą. Tiesa, nė vienam, kuris pasinaudojo Paracelso receptu, to paties padaryti nepavyko.

Kad ir kaip buvo, Paracelso patirtis, nors ir nesėkminga, jaudino daugelio žmonių protus, nes pasekėjų jis turėjo užtektinai.

1873-iais metais Vienoje buvo išleista daktaro Emilio Bezencos knyga „Sfinksas", kurioje skaitytojai galėjo aptikti keletą įdomių „dvasių" aprašymų. Šias „dvasias" 1775-ais metais Tirolyje sukūrė grafas Joachimas Ferdinandas fon Kiufšteinas. Šios informacijos šaltiniu buvo Jaspero Kamererio, vyriausiojo liokajaus ir grafo asistento, dienoraštis.

Homunkulai, kuriuos pats fon Kiufšteinas vadino „pranašiškomis dvasiomis", gyveno buteliuose su vandeniu. Juos per penkias savaites bendrai sukūrė grafas ir italų mistikas Gelonis. Kiekvienam homunkului buvo suteiktas savo vardas: pirmasis vadinosi „karaliumi", antrasis - „karaliene", trečiasis - „riteriu", ketvirtasis - „vienuoliu", penktasis - „vienuole", šeštasis - „architektu", septintasis - „kalnakasiu", aštuntasis - „serafimu". Devintasis ir dešimtasis homunkulai buvo vadinami „mėlynuoju" ir „raudonuoju". Pastarieji neturėjo kūnų, tačiau, stuktelėjus per butelį, jame esantis vanduo nusidažydavo atitinkamai mėlyna ar raudona spalva, o „dvasios" parodydavo savo veidą. Raudonosios „dvasios" veidas buvo malonus, o „mėlynosios" - keliantis pasibjaurėjimą.

Buteliai, kuriuose buvo laikomi homunkulai, uždaromi jaučio pūslėmis ir magišku antspaudu. „Dvasios" buvo nedidelio ūgio - apie 23 cm. Norėdamas, kad jie nors kiek paaugtų, grafas nurodė homunkulus perkelti į didesnius butelius ir juos užkasti į arklių mėšlą. Dirbtiniai
žmogeliukai pastebimai paaugo - jų ūgis siekė 35 cm, o vyriškos lyties būtybėms užaugo barzdos ir nagai.

Grafas „dvasias" maitino kažkokia rožinės spalvos medžiaga kartą per keturis dienas, o kartą per savaitę buteliai buvo pripildomi švariu lietaus vandeniu. Vanduo buvo keičiamas labai greitai, nes ore atsidūrę homunkulai greitai netekdavo sąmonės. Raudonoji „dvasia" kiekvieną dieną buvo maitinama gurkšneliu viščiuko kraujo. Į butelį įpiltas kraujas akimirksniu išnykdavo, net nespėjęs nudažyti vandens. Mėlynosios „dvasios" butelys visada būdavo užantspauduotas, homunkulas nieko nevalgė ir visą gyvenimą praleido tame pačiame vandenyje.

Kaip pasakojama Jaspero Kamererio dienoraštyje, buteliai su „pranašiškomis dvasiomis" būdavo atnešami į patalpą, kurioje rinkdavosi masonų ložės, kuriai priklausė ir grafas fon Kiufšteinas, nariai. Homunkulai išpranašaudavo būsimus įvykius, jų pranašystės visada išsipildydavo. Kiekvienas homunkulas žinojo tik tą sritį, kuri buvo siejama su jo pavadinimu: „karalius" galėjo papasakoti tik apie politiką, „vienuolis" - apie religiją, „kalnakasys" - apie mineralus. Ir tik mėlynoji bei raudonoji „dvasios" žinojo viską.

Kartą visiškai atsitiktinai butelys, kuriame gyveno „vienuolis", nukrito ant grindų ir sudužo. Vargšas homunkulas, įkvėpęs per daug oro, mirė, nežiūrint į visas grafo pastangas jį išgelbėti.

Knygoje taip pat aprašomas atvejis, kai „karaliui" pavyko išsigauti iš savo butelio, ir jis bandė išlaisvinti „karalienę". Grafas su tarnais sugavo bėglį, kuris, pabuvęs ore, taip pat buvo beveik netekęs sąmonės.

Vyriausiojo liokajaus dienoraštis baigiasi įrašu, kad grafo dvasinė būsena staiga labai pablogėjo, jis ėmė kalbėti apie savo sielos gelbėjimą, kuris įmanomas tik atsikračius homunkulų, todėl jie ir buvo sunaikinti.

Juodos vištos kiaušinis ir kovo pilnatis

Dar vieną homunkulo sukūrimo būdą aprašė daktaras Deividas Kristijanusas, kuris XVIII amžiuje dirbo Giseno universitete. Instrukcijoje buvo rašoma: reikia paimti kiaušinį, kurį padėjo juoda višta, pradurti lukšte skylutę, dalį baltymų pakeisti vyro sperma, skylutę užantspauduoti pergamentu. Po to kiaušinį pirmąją kovo mėnesio mėnulio ciklo dieną įkasti į žmogaus ekskrementus. Po 30-ies dienų iš kiaušinio turi išsiristi mažas žmogeliukas, kuris minta levandų sėklomis ir žemės sliekais. Be to, homunkulas gina savo šeimininką.

Apie galimybę sukurti homunkulą rašė ir žymusis mikroskopo išradėjas olandas Antonijus van Levenhukas (1632-1723 metai).

Klasikinėje literatūroje labiausiai žinomas homunkulas, aprašytas Getės tragedijoje „Faustas". Antrojoje kūrinio dalyje Fausto mokiniui Vagneriui pavyksta sukurti gyvą homunkulą. Tiesa, jis priverstas gyventi retortoje, nes kitokioje aplinkoje jis būtų neišvengiamai žuvęs.

Getė buvo gerai susipažinęs su alchemikų knygomis, jaunystėje pats atliko ne vieną eksperimentą, norėdamas sukurti stebuklingai veikiantį preparatą. Homunkulo paveiksle kritikai bandė įžvelgti satyrą, nukreiptą prieš viduramžių mokslininkus. Tačiau „Fausto" autorius kvietė tiesiogiai nepriimti alchemikų traktatų, kalbėdamas, kad tai pirmiausia yra simbolinis dvasinio tobulėjimo aprašymas.

Tolimojoje Argentinoje

Po Trečiojo reicho pralaimėjimo daugelis vokiečių mokslininkų ėmė dirbti JAV Vieną vokiečių specialistų grupę amerikiečiai specialiai išgabeno į Argentiną, kur buvo sudarytos sąlygos toliau vykdyti tyrimus.

Vokietijoje šie mokslininkai bandė sukurti homunkulą, paklusnią ir protingą būtybę, sugebančią vykdyti komandas. Pagrindinis bandymų objektas buvo beždžionės. Kaip žinoma, savo audinių sudėtimi žmogui artimiausias gyvūnas yra kiaulė, todėl beždžionėms buvo persodinami kiaulių (kartais - žmonių) organai ir buvo stebima, kiek po šių operacijų beždžionės tampa panašesnės į žmones. Nors persodinti organai sėkmingai prigydavo, tačiau jokio beždžionių sužmogėjimo nebuvo pastebėta.

Tačiau eksperimentai buvo tęsiami. Jų rezultatai vėliau sudarė pagrindą transplantologijai - mokslui, tiriančiam organų persodinimo problemas. O viduramžių laikų idėja apie žmogaus gyvybės užgimimą ne motinos organizme, žymiai aplenkusi savo laikmetį, sėkmingai realizuota mūsų dienomis.