Įrenginys pokalbiams su mirusiais

Dar 19 šimtmetyje Tomas Edisonas bandė sukurti mašiną, kuri sugebėtų komunikuoti su dvasiomis, bet jam nepavyko. 1959 m. švedų filmų prodiuseris Fridrichas Jurgensonas, darydamas paukščių čiulbėjimo įrašus, įrašė į juostą kažkokius garsus. Tai atsitiko atokiame kaimelyje, ir garsai iš tikrųjų priminė paukščių balsus. Jurgensonas tęsė eksperimentą ir atrinko balsus velionių draugų ir giminaičių, kurie tariamai kalbėję su juo. Darbo rezultatai buvo išleisti nepaprasta knyga „Balsai iš visatos“.

Tai paskatino profesorių Hansą Benderį, Vokietijos Fribūro universiteto valstybinės parapsichologijos laboratorijos direktorių, ir daktarą Konstantiną Raudivę, dirbantį Latvijoje, atlikti savarankiškus eksperimentus. Į grupę įsitraukė ir fizikas daktaras Aleksas Šneideris ir technologas specialistas Teodoras Rudolfas. Jie įrašė apie šimtą tūkstančių anomalių trumpų posakių. Tačiau dvejus metus šį įrašą tyrinėję kritikai, tarp jų ir Kembridžo studentas Deividas Elis, padarė išvadą, jog kai kurie balsai pateko iš Rusijos radijo transliatoriaus, o kiti buvo neaiškūs, nesuprantami ir labiau atitiko vaizduotės kūrinius, nei balsus, sklindančius iš kūniškų būtybių.

Vėlesnių eksperimentų metu aštuntojo dešimtmečio pradžioje įrenginys buvo patobulintas, kad sustabdytų atsitiktinius radijo signalus ir jie nepatektų į juostelę. Buvo gauti įdomūs rezultatai. Inžinieriai elektronikai iš firmos „Pye“ ėmėsi eksperimento skeptiškai nusiteikę, bet pabaigoje įsitikino, kad vyksta keisti dalykai. Buvo užfiksuoti šimtai anomalių žodžių ir frazių. Žymūs mokslininkai – Sara Estep, Amerikos EBF asociacijos prezidentė, Reimondas Kasas, Gilbertas Boneris iš Britanijos – gavo intriguojančių duomenų – užfiksavo balsus, kurie tarytum bandė susisiekti su tyrinėtojais šiame pasaulyje.

Kad ir kokie puikūs buvo rezultatai, vis dėlto vieni laikėsi nuomonės, jog eksperimentai iš esmės tik atgamino anomalius žodžius ir posakius. Dažnai buvo minimos tyrinėtojų pavardės. Kritikai pabrėždavo, jog jie girdi tai, ką nori išgirsti. Sis dviprasmiškumas išnyko 1977 m., kai vienas turtingas amerikietis išradėjas Džordžas Mykas pareiškė sukonstravęs mašiną, leidžiančią palaikyti abipusį kontaktą su mirusiuoju.
Mykas nuolat susisiekdavo su dviem būtybėmis – „Daktaru Niku“ ir „Daktaru Muleriu“. Pastarasis pateikė detalių žinių apie savo gyvenimą žemėje, kurios beveik visos buvo patvirtintos, ir netgi patarė, kaip patobulinti įrenginį. Mykas ketino patiekti konstrukcijos brėžinius, kad ir kiti galėtų dubliuoti pasiekimus.

Suprantama, Spirikomas – sutrumpinrai „komunikavimo su dvasiomis įrenginys“ – buvo vertinamas kontroversiškai. Kai kurie kritikai laikė tai akivaizdžia apgaule. Pagrindinis įrenginio operatorius buvo elektroninės technikos specialistas Bilis O’Nilas. Kai O’Nilo arti nebūdavo, nieko neįvykdavo, bet buvo manoma, jog kaip tik O’Nilas tapo tuo mediumu būtybėms ir neužsiėmė jokia apgaule. Mykui ar O’Nilui, rodos, nerūpėjo pasipelnyti iš to projekto. Muleris kalbėjo keistu sintezuotu balsu, primenančiu garsą, sukurtą dirbtinėmis gerklomis, bet skeptikai negalėjo atkurti turinio. Galiausiai daktaras Muleris persikėlė į aukštesnį lygmenį, prieš tai išpranašavęs, jog kita pakopa būsianti komunikavimas per televiziją. Ar tai buvo dar vienas painios klastotės nuodugnus parengimas, ar pranašystė, kuri galiausiai išsipildė?

1982 m. balandį Džordžas Mykas Vašingtone surengė spaudos konferenciją ir detaliai supažindino su savo naudojamu įrenginiu – Spirikomu. Po prezentacijos pasipylė televizijos, radijo ir laikraščių žurnalistų klausimai. Visi nuoširdžiai domėjosi tuo darbu. Tačiau laikraščių straipsnių antraštės pasakojo aikštingas istorijas po to, kai redaktoriai ir jų asistentai savaip perredagavo medžiagą. Nepaisant to, tyrinėtojai Europoje
buvo pasiryžę pritaikyti Myko sėkmę.

Vienas iš tokių, priėmusių iššūkį, buvo vokiečių elektronikos inžinierius Hansas Oto Keningas. Praėjus devyniems mėnesiams po Myko spaudos konferencijos, Keningas buvo pakviestas „Liuksemburgo radiją“ pademonstruoti savo naują ultragarsį prietaisą, kuris, jo teigimu, galėjo dubliuoti O’Nilo pokalbius su mirusiuoju. Vadovaujant stoties inžinieriams, „Keningo generatorius“ buvo prijungtas prie transliavimo sistemos ir įjungtas. Niekas nežinojo, ko tikėtis, jei išvis ko nors galima tikėtis.

Kai prietaisas buvo įjungtas ir ėmė veikti, vienas inžinierius paklausė Keningo, ar balsai atsilieptų į užklausimą. Per sekundę nelauktas balsas atsake: „Oto Keningas veda bevielį ryšį su mirusiuoju.“ Visi studijoje sunerimo nustebę; programos pristatytojas Reineris Holbe patvirtino auditorijai, kad čia nėra jokio pokšto. Pasigirdo dar vienas klausimas, ir per garsiakalbius nuaidėjo atsakymas: „Mes girdime jūsų balsą.“ Personalas ir inžinieriai įsitikino, kad balsų šaltinis buvo paranormalus.

Mykas atskrido į Vokietiją ir dalyvavo demonstruojant įrenginį Keningo laboratorijoje. Su juo kartu atvyko žymus mokslininkas daktaras Ralfas Ditermejeris. Siekiant išvengti kaltinimų klastote, įrenginys buvo kruopščiai patikrintas ir įjungtas pademonstruoti jo veikimą. Mykas nustebo: Keningui pavyko pakartoti jo sėkmingą darbą. Balsai vienas po kito ėmė kalbėtis su esančiais laboratorijoje. Keningo sukeltų paranormalių balsų ir įrašų, padarytų tada, kai asmenys dar gyveno, analizė parode, kad jie beveik identiški.