Ką reikia žinoti, kad "vėžys" negrįštu

„Mano tėvukui buvo diagnozuota storosios žarnos polipozė. Tiesa, tada jam buvo 70-eri, o mirė jis ne nuo žarnyno vėžio, o nuo širdies infarkto. Todėl galima storosios žarnos vėžio paveldėjimo tikimybė manęs negąsdino. Jaučiausi gerai ir profilaktiškai nesitikrinau“, – pasakoja Robertas.

Visada mėgau gerai pavalgyti, mėsa – mano pagrindinis patiekalas. Draugai juokaudavo, kad man mėsa – tai ir sriuba, ir antras patiekalas, ir desertas... Daržovių nemėgau, nebuvau įpratęs jų valgyti nuo vaikystės. Gal dėlto, jog anksčiau jų pasirinkimas buvo nedidelis: morkos, kopūstai ir burokėliai.

Pavyko susidoroti ir su nepageidaujamais chemoterapijos poveikiais: pykinimu, neįprastu nuovargiu, imlumu infekcijoms.

Tačiau tokie, kaip dabar suprantu, ne visai sveiki mitybos įpročiai netrukdė jaustis gerai, o ir virškinimu niekada nesiskundžiau. Į pasikeitusius tuštinimosi įpročius, t. y. vidurių užkietėjimą, irgi nekreipiau daug dėmesio. Todėl labai nustebau, kai kartą pamačiau išmatose kraujo. Tada prisiminiau, kad jau kurį laiką vargina pilvo pūtimas, skausmas.

Iš karto pas gydytojus nepuoliau – tempiau dar porą mėnesių. Bet kraujas nedingo, savaime niekas nesusitvarkė. Teko eiti pas šeimos gydytoją, kuri išrašė sintimą kolonoskopijai. Buvo paimta biopsija ir nustatytas II stadijos storosios žarnos vėžys. Gydomas buvau spinduliais, chemoterapija ir, be abejo, operacija.

Mano trys didžiausios baimės – diagnozės, šalutinių poveikių ir atkričio

Neslėpsiu, išgirdęs vėžio diagnozę, buvau apimtas baimės, nors, kaip sakoma, esu ne iš bailiųjų. Tiesa, su emocijomis gana greitai susitvardžiau, artimiesiems jų neparodžiau. Neramino galimi gydymo šalutiniai poveikiai. Labiausiai bijojau, kad liga neatsinaujintų, kad netapčiau neįgaliu ir negalinčiu savimi pasirūpinti. Praleisti paskutinius gyvenimo metus ligos patale – baisiau negu baisu.

Po žarnyno operacijos vargino tuštinimosi problemos. Reikėjo laiko, medikų pagalbos, kad žarnyną išmankštinčiau ir jo veikla atsigautų. Pavyko susidoroti ir su nepageidaujamais chemoterapijos poveikiais: pykinimu, neįprastu nuovargiu, imlumu infekcijoms. Pasireiškė ir neuropatiniai simptomai – kojų, rankų tirpimas, dilgčiojimas. Visą tai įveikti padėjo gydytojų patarimai dėl mitybos, vaistažolių ir augalinių preparatų vartojimas, masažai.

Gydytojas padėjo atrasti fitoterapiją

Nuo jaunų dienų daug skaitau. Buvau girdėjęs nemažai ir apie fitoterapiją. Gydytojas man papasakojo dar daugiau: kad gydymas vaistažolėmis (arba fitoterapija) žinomas nuo neatmenamų laikų, o pastaruoju metu sulaukia vis didesnio populiarumo.

Sužinojau, kad sergantiesiems vėžiu ypač svarbūs yra alkaloidai, medžiagos, kurios pasižymi daugybe savybių: mažina vėžinių ląstelių dalijimąsi, slopina spazminius skausmus, turi raminantį poveikį. Gydytojas man paminėjo, kad Lietuvoje yra augalas – ugniažolė, kuri turi apie 20 alkaloidų, jie yra druskos pavidalu. Būtent antinavikinį aktyvumą ir užtikrina augalo sudėtyje esantys alkaloidai, su kuriais atlikta nemažai tyrimų.

„Ugniažolė – tai augalas, kuris nuo seno žinomas kaip itin vertingas ir padedantis kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Ugniažolė veikia kepenis, gerina tulžies kokybę ir kiekybę, ji pasižymi ne tik nuskausminamuoju, spazmus malšinančiu poveikiais, bet ir veikia vėžį. Todėl ir šiandien, tiek gydantis nuo vėžio, tiek po radikalus vėžio gydymo, rekomenduojama vartoti ugniažolių preparatų.

Svarbu žinoti, kad netinkamai, nesubalansuotais kiekiais vartojama ugniažolė gali būti pavojinga ir nuodinga. Gydytojas man patarė ne pačiam virti arbatėlių, o vartoti registruotų, dozuotų, specialiai vėžiu sergantiesiems sukurtų ugniažolės preparatų, kuriuose tiksliai žinomas vaistažolės kiekis, ir jis yra saugus pacientui. Tuo tikslu vartojau Nacionalinio Vėžio instituto Fitoterapijos laboratorijos sukurtas tabletės su ugniažole.

Gydytojas paminėjo, kad šis preparatas skirtas esant susilpnėjusiam imunitetui, po vėžio gydymo, vėžio profilaktikai ligos remisijos metu, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų spazmams, uždegimams. Preparate esanti ugniažolė įvilkta į specialų apvalkalą, kuris tirpsta ne skrandyje, o plonajame žarnyne, t. y. ten, kur nėra rūgščių, ir taip išsaugomos ugniažolės savybės.

Kai atlaikai tokį nelengvą gydymą, labiausiai nenori, kad liga sugrįžtų

„Kiekvienas žmogus asmeniškai sprendžia, kaip jam elgtis“, – sako Robertas, kuris, sėkmingai derino tradicinius ir netradicinius gydymo būdus, ir kad liga neatsinaujintų, ir kad organizmas sustiprėtų.

Štai jie:

1. Valgyti daug ląstelienos turintį maistą. Tai sėlenos, vaisiai ir daržovės, neskaidyti grūdai ir jų produktai.
2. Valgyti citrinų, lygiomis dalimis sumaišytų su medumi.
3. Žarnyne turi būti pektinų. Jų šaltinis – keptos morkos ir obuoliai.
4. Valgyti raugintų produktų (pvz., pasukų, raugintų kopūstų – gerųjų bakterijų šaltinis).
5. Keisti mitybos įpročius: nevalgyti prie kompiuterio, stengtis mėgautis maistu, o ne ryti didžiuliais kąsniais.
6. Išbandyti alternatyviąją mediciną (specializuotus papildus, mankštas, masažus, fitoterapiją ir t.t.).
7. Vartoti saugių ir veiksmingų fitopreparatų, pvz., preparato su ugniažole.
8. Gerti pakankamai gryno vandens (šaltinio, pirkto natūralaus), bent pusę litro per dieną.
9. Daugiau judėti.
10. Užsiimti naudinga ir mėgstama veikla.
11. Tikrintis profilaktiškai: penkerius metus gydytojas turi stebėti jūsų sveikatą, daryti visus reikalingus tyrimus.