Ką slepia Grenlandija?

Grenlandija viena iš keisčiausiu Žemės salų. Nors tai yra pati didžiausia sala, ji tuo pačiu yra viena iš rečiausiai apgyvendintu planetos vietų, kurios gamta dar iki galo neištirta.

Kelionė į Arktį

Aronas Makolas su savo draugais airiu Džeku Fineganu ir valu Denu Glenduru, tikėdamiesi malonaus plaukiojimo krovininiu-keleiviniu laivu, atliekančiu kabotažinį reisą į šiaurinę Bafino įlankos dalį, visiškai užmiršo apie šiaurės Atlante kylančius štormus. Kai po trijų dienų nenutrūkstamo siūbavimo horizonte pasirodė Farvelio iškyšulys, jie buvo pasiryžę tiesiog šliaužte nušliaužti į iš lentų sukaltą prieplauką Julijanechobe – pirmajame mažame uoste milžiniškoje ledo saloje.

Kabotažinis laivas, įplaukęs į Deviso sąsiaurį, siūbuodamas nuo deginančio vėjo gūsių, atšvilpiančių nuo Grenlandijos ledo skydo, neskubėdamas pajudėjo į kitą sustojimo punktą – Godchavną. Netrukus iš tiršto ankstaus ryto rūko pasimatė stipriai fiordais išraižyta pakrantės juosta, kurią dažnai pertraukdavo ledo liežuviai ir uolų masyvai.

Keliautojai, prisikrovę sunkias kuprines, linkstančiu trapu išlipo iš kabotažinio laivo paskutiniajame reiso palei vakarinę Grenlandijos pakrantę taške – nedideliame uoste sunkiai ištariamu pavadinimu – Siorapaluke.
Per porą dienų keliautojai pasiekė patį ledo skydo pakraštį ir apsistojo pernakvoti glaciologų (ledynų tyrinėtojų) stotyje. Kitos dienos ryte jie patogiai įsitaisę iškeliavo į „baltosios tylos šalį“ išnuomotomis sniegrogėmis ir krovininėmis rogėmis, į kurias buvo sudėti visi ekspedicijos reikmenys. Tris dienas aplinkui save matė tik ledų sangrūdas, pusnis ir nedidelių ledynų liežuvius, kurie bet kuriuo metu galėjo pavirsti vasariniais upeliais.

Keliautojai išsikrovė savo mantą nedidelėje sniego plynaukštėje ir susitarė su glaciologais susitikti po 10-ies dienų.
Žvilgsniu palydėję tolstančias sniegroges, jie ryžtingai patraukė į ledo labirintą su įtrūkiais ir didžiuliais ledo luitais, jau aptirpintais ryškios liepos saulės.

Kas privertė šią „nepriklausomų paranormalių reiškinių tyrėjų“ trijulę atkeliauti į didžiausios pasaulio salos gilumą?
Viskas prasidėjo eiliniame Niujorko ufologų draugijos „Galaktinė paieška“ posėdyje, kuriame buvo aptariami iš internetu paimti duomenys apie paskutiniuosius žemutinių jonosferos sluoksnių radiofizikinius tyrimus. Pranešėjas Makolas vaizdingai papasakojo apie neseniai vykusią Monrealio universiteto ekspediciją į šiaurinius rajonus, skirtą „anomaliam spindėjimo aktyvumui“ arba, paprasčiau pasakius, nepaprastoms šiaurės pašvaistėms tirti. Šios pašvaistės vis dažniau imdavo švytėti virš bekraščių sniegu padengtų Šiaurės Kanados ir Aliaskos plotų.

Fineganas, kaip tikras programišius, sugebėjo prieiti prie NASA projekto „Vieninga poliarinė palydovų sistema“ duomenų surinkimo sistemos, kuri sudaro JAV kosminio oro ir klimato stebėjimų pagrindą. Taip buvo netikėtai aptikta „lokali magnetinė anomalija“ milžiniško Grenlandijos ledo skydo šiaurės vakaruose. Būtent šioje vietoje buvo vienas iš jonosferos audrų, kylančių apie 80-ą lygiagretę, epicentrų.

Po kelių gana audringų ufologų draugijos posėdžių buvo nuspręsta pradėti rinkti lėšas ekspedicijai, kuri turėjo tirti „magnetinį artefaktą“. Jau po kelių dienų trys ufologai leidosi į kabotažinį plaukimą palei didžiausią pasaulyje salą.

Strateginis objektas

Likimas aiškiai šypsojosi paskubomis ir gana neprofesionaliai organizuotai ekspedicijai. Praėjus kelioms klaidžiojimo tarp ledo sąnašų ir luitų dienoms ufologai aptiko gana nemažą plynaukštę, kurioje pastebėjo keistus pastatus ir įrengimus. Be angarų ten dar buvo kelios dešimtys tinklinių antenų, kurios supo didžiulį bokštą su toro formos viršūne. Keistojo poligono teritorija buvo neblogai saugoma ir apsupta spygliuotos vielos tvora.

Keliautojai plokščioje ledo kalvos viršukalnėje įsirengė stebėjimo punktą ir susidomėję ėmė stebėti „strateginį HAARP objektą“ (HAARP – amerikiečių mokslinis-tyrimo projektas, tiriantis jonosferą ir šiaurės pašvaistes), kaip iš karto šią bazę pavadino Makolas. Jis pats, kovodamas su apėmusiu snauduliu, stebėjo mįslingą kareivių, apsirengusių apsauginiais „poliarininkų“ kombinezonais, judėjimą, kai šie centrinio bokšto papėdėje statė kažkokią įrangą.

Makolas lėtai pagūžčiojo pečiais, pirštais pamasažavo pavargusias akis ir vėl prie jų prisidėjo armijoje naudojamus žiūronus. Puikios kokybės optika slopino ryškų sniego švytėjimą, išskirdama kiekvieną jau gana įgrisusio landšafto detalę.

Juodas malūnsparnis

Dar kartą įsižiūrėjęs į „baltąją tylumą“, Makolas staigiai pamojo ranka, atkreipdamas bičiulių dėmesį. Tolumoje pasigirdo ūžesys, kuris pamažu peraugo į kurtinantį triukšmą. Tuo metu iš už artimiausios sniego kalvos pakilo juodas malūnsparnis, kuris netrukus nusileido paslaptingosios bazės teritorijoje.

– Juodas malūnsparnis! – entuziastingai pratarė Makolas, vėl nukreipdamas žiūronus į judančias figūras, kurios energingai iš nusileidusio aparato ėmė iškrauti kažkokias dėžes.
– Tačiau tai ne „Kajova“ (Bell OH-58D Kiowa), – suniurnėjo Fineganas, atidžiai įsižiūrėdamas į platų malūnsparnio fiuzeliažą ir pažemintą piloto kabiną.

Šioje vietoje galima papasakoti apie egzistuojančią amerikiečių miesto legendą apie juoduosius malūnsparnius. Yra pasakojama, kad ypač slaptos vyriausybinės organizacijos ir ateiviai naudoja „Kajovos“ tipo juodus malūnsparnius be šviesų ir atpažinimo ženklų, skrendančių be jokio garso. Šiuos malūnsparnius pilotuoja „žmonės juodais drabužiais“, medžiodami nepriklausomus tyrinėtojus ir ufologus, kuriems pavyko sužinoti apie vyriausybines paslaptis, susijusias su NSO, ir kitus paranormalius fenomenus.

Plazminės lėkštes

Pradėjo po truputį temti, sąmyšis aplink radijo antenų bokštus palaipsniui apmirė, o visi žmonės pasislėpė už masyvaus balto kupolo, kurį ufologai iš karto pavadino „komandiniu punktu“. Netikėtai pasigirdo garsus traškesys, pagrindinės antenos toro formos viršūnę apgaubė išlydžiai. Fineganas ėmė skubiai derinti matavimo prietaisus, o Glenduras ėmė stebėti radiacijos lygio skaitliuką. Staiga ufologai aukštai danguje pastebėjo visą eilę šviečiančių darinių, kurie priminė rožiniu švytėjimu apšviestus debesis. Šie „debesys“, kuriuos iš karto pavadino „plazminėmis lėkštėmis“, buvo toje jonosferos srityje, kurioje susidaro šiaurės pašvaistės. Buvo gana sunku nustatyti jų judėjimo greitį, tačiau buvo aišku, kad jis yra labai didelis. Makolas iš karto prisiminė apie melsvo atspalvio darinius, greitai judančius viršutiniuose Žemės atmosferos sluoksniuose ir žinomus kaip žaibus-vaiduoklius.

Tuo metu „plazminės lėkštės“ ties matomumo riba ėmė susilieti į vieną dėmę, kuri netrukus įgavo tamsų atspalvį. Ufologai susižavėję stebėjo, kaip „plazminės lėkštės“ susiliejo tarsi į milžinišką baką, tuo pačiu metu sudarydamos horizontalius sluoksnius. Netikėtai šioje „plazminių lėkščių“ krūvoje pasirodė žaibas, po to dar vienas. Po kokių dešimties sekundžių žaibai žybsėjo nenutrūkstamai. Staiga iš apatinės „lėkščių krūvos“ dalies į pagrindinio bokšto viršūnę trenkė milžiniškas elektros išlydis. Netrukus išlydžių pasidarė tiek daug, kad jie priminė iš žaibų padarytą uždangą, virtusią tikru elektriniu uraganu.

Ši keista žaibų audra nutrūko taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Baigėsi elektros išlydžiai, pagrindinio bokšto viršūnėje ėmė suktis kažkokia keista tinklinė konstrukcija, kažkuo primenanti keletą įstatytų viena į kitą radarų taurių. Kai keistasis „radaras“ pasisuko į ufologų pusę, jų galvose tarsi sprogo kurtinančios granatos, o visi vyrai tarsi pakirsti krito ant sniego, rankomis suspaudę galvas.

Paskutinis dalykas, kurį prisiminė Makolas, buvo kažkokie tamsūs šešėliai, skubiai besileidžiantys žemyn iš po mirgančio malūnsparnio sraigto, ir už širdies griebiantis Finegano riksmas: - Juodieji malūnsparniai!!! Palikite mane Žemėje!..

Poliariniame iškyšulyje

Praėjus keliems metams po aprašytųjų įvykių bendra Toronto ir Monrealio universitetų ekspedicija išsilaipino nutolusiame Moriso-Džesupo iškyšulyje šiaurinėje Grenlandijos dalyje. Ši ekspedicija pasinaudojo šykščiais vieno žinomo ufologo-entuziasto nurodymais, kuris visą savo likusį gyvenimą paskyrė „slaptų bazių Arktikoje“ tyrimui.
Dabar būtų sunku šiame niūraus perkreipto veido, nuplikusia galva žmoguje pažinti kažkada buvusį trykštantį džiaugsmu ir optimizmu pasižymintį Aroną Makolą. Daug laiko pragulėjęs Tūlos ligoninėje, kur jį kartu su nušalusiais galūnes Fineganu ir Glenduru nugabeno transporto lėktuvas iš Nordo stoties, jis į Bostoną grįžo visai kitu žmogumi. Tėvynėje draugiškas ufologų kolektyvas iš karto iširo, jie niekada nebandė kartu prisiminti, kokiu būdu atsidūrė kitoje Grenlandijos pakrantėje…

Išsilaipinus tarp niūrios išvaizdos juodų uolų Makolas tvirtai nuvedė būrį per ledų sangrūdas link tolimo milžiniško bokšto, kylančio tarp ledynų… Ufologų legendos skelbia, kad kažkur šioje vietoje šiaurės-rytų pakraščio kosminės gynybos vadovybė dislokavo „kuokštinio ginklo“ generatorius. Ši ginkluotė kažkuo primena ypač didelio galingumo radarus, esančius paslaptingosios HAARP sistemos sudėtyje. Sulindę į pusnis, mokslininkai pro labai stiprią optiką stebėjo veiksmus, vykstančius prie paslaptingojo bokšto.

Kai keistąją bazę apgaubė nusileido poliarinė sutema, iš paslaptingosios konstrukcijos nušvito raudonos spalvos lazerinio taikiklio spindulys, gerai matomas netirštame vakariniame rūke. Raitydamas keisčiausius zigzagus, spindulys netikėtai aptiko skrendančių poliarinių paukščių būrį. Tuo metu nežinomasis operatorius nusprendė, ko gero, pasilinksminti ir įjungė pagrindinį spindulių generatorių. Paukščiai, kurie pateko į lazerio veikimo lauką, sukėlė danguje makabrišką fejerverką. Paukščių kūnai, tiesiogine to žodžio prasme, sproginėjo ore, paskleisdami aplink žiežirbas ir palikdami tik karštų pelenų debesėlius!

Toliau buvo dar įdomiau – lazerinio taikiklio apšviestame dangaus sektoriuje jonosferoje įsižiebė didžiulė šiaurės pašvaistė, kurios besikeičiančios spalvos nurimo tik po kelių valandų…