Kokią ateitį kuria pasaulio bankininkai

Pasaulio finansų sistema – pasaulinės ekonomikos skeletas. Jeigu anksčiau, Karlo Markso laikais, jo žymioji formulė skelbė „prekės-pinigai-prekės“. Tai dabartiniame pasaulyje ji atrodo jau kitaip: „pinigai-prekės-pinigai“. Pinigai, kurie kažkada buvo sugalvoti kaip instrumentas, aptarnaujantis prekių apyvartą, iš pradžių patys pavirto preke, o paskui iš pagalbinio instrumento pavirto svarbiausia gamybos priemone, kalbant to paties Markso terminais. Rezultatas: jeigu anksčiau pasaulio pinigai atspindėjo pasaulio prekių apyvartos situaciją, tai šiandien pasaulio ekonomika tampa finansinio pasaulio atspindžiu.

Ir štai šita finansinė sistema, dar neseniai demonstravusi visus stabilumo požymius, pradėjo aktyviai demontuotis ir destabilizuotis. Kas svarbiausia – tai daro patys jos kūrėjai ir šeimininkai.

Kodėl Šveicarija atsisakė indėlių paslapties principo, kodėl Kipras atsisakė savo gerovės pagrindų pagrindo ir apšvarino Kipro bankų indėlininkus?

Kodėl „nepriklausomi“ žurnalistai pradėjo demaskuoti ofšorų paslaptis ir traukti į dienos šviesą tų pačių Vakarų politikams nemalonius reikaliukus? Juk visa tai griauna pasaulio finansų sistemos pagrindus.

Kodėl tie, kurie valdo pasaulį ir lemia pasaulio finansų situaciją, pradeda griauti savo pačių sukurtą sistemą?

Išsiaiškinkim.

Kiekvienas architektas žino, kad statinys turi tvirtumo ribą. Ir geriausiai tą ribą žino būtent statinio kūrėjas. Dėl to nėra ko stebėtis, kad dabartinės finansinės sistemos kūrėjai ir beneficiarai pradėjo ardyti savo statinį plytą po plytos. Statinys ardomas nelaukiant, kol jis pats sugrius. Šis demontažas jau akivaizdžiai pastebimas, atgarsiai, tokie kaip neigiamos kreditų ir indėlių palūkanos, jau skverbiasi į žiniasklaidą.

Dabartinė pasaulio ekonomika, kurios pagrindą sudaro pinigai iš oro, nesusieti su niekuo, išskyrus biudžeto poreikius, traška per visas siūles. Ir geriausiai apie tai žino patys bankininkai. Dėl to, tuo metu kai įvairaus plauko liberalūs „ekonomistai“ saldžiai suokia per TV apie tai, kad „viskas puiku“, pasaulio bankininkai ruošiasi naujam pasaulio vystymosi etapui. Pamėginkime suprasti – kokiam.

Pagrindinis postulatas, kurio laikosi Vakarai – nelygybė. Nelygybė įvairiuose lygmenyse – tautoje, kur sena aristokratija vis tiek išliko aristokratais, o nauji „išsišokėliai“ gali turėti daug pinigų, tačiau nebus prileisti prie valdžios. (Ryškiausias tokios nelygybės tautos viduje pavyzdys – britų Lordų Rūmai. Tai parlamentas, kurio vietas nariai paveldi iš savo tėvų). Nelygybė viešpatauja ir tarp tautų, ji leidžia sumažinti gyvenimo lygį vienose šalyse, kad jis pakiltų kitose.

Sistema, kurią Vakarai puoselėja jau ne vieną šimtmetį, pagrįsta plėšimais. Be plėšikavimo ji paprasčiausiai negali egzistuoti. Iš pradžių antikos vergai, paskui negrai, airiai, indėnai vergai. Be vergų ir plėšimo „puikioji ekonomika“ pradeda buksuoti it kosėti. Net dabartiniame ekonomikos modelyje be kinų ir azijiečių prekių, kurias pagamino centus uždirbantys pusiau vergai, prekių gausa vakarietiškame vartojimo rojuje nebūtų tokia didžiulė.

Plėšti šiandien nebeliko ko. Rusija ir Kinija, kaipo ir daug kitų šalių, atsisako duoti Vakarams tą dalį savo klestėjimo, kurios jiems reikia, kad galėtų padoriai maitinti savo „auksinį milijardą“. O be plėšimo sistema egzistuoti negali. Dėl to pasaulio bankininkai pradeda ruoštis pasaulinės ekonomikos paradigmos pokyčiams.

Pokyčių, kuriuos jie įgyvendina, esmė yra paprasta. Visos planetos gyventojų laukia atsisakymas nuo aukšto gyvenimo lygio, žmogaus teisių ir visų kitų „išradimų“, kurie padėjo Amerikai kovoti su komunizmu.

Bankininkai turi tris scenarijus kaip išeiti iš aklavietės. Pirmas – globalinis karas, kurio liepsnose sudegs kreditoriai, o skolininkai taps dar skurdesniais. Visiškas didžiosios dalies pasaulio pramonės ir infrastruktūros sugriovimas, didžiulių žmonių masių žūtis, kas suteiks galimybę iš naujo užkurti kredito mašiną ir pradėti atkūrimą, kontroliuojant pasaulį karine jėga. Antras scenarijus – beveik visų pasaulio regionų paskandinimas chaose. Išskyrus kelis „savus“ regionus.

Rezultatas – tamsa ir viduramžiai didžiojoje planetos dalyje, pramonės bei infrastruktūros sunaikinimas ne per globalinį karą, o per seriją „Sirijų-Libijų“. Valdžia galiausiai vėlgi lieka tų pačių bankininkų rankose. Trečias scenarijus – visuomenės demontažas, Žmogaus teisių jų dabartiniu pavidalu panaikinimas, smarkus vartojimo lygio sumažinimas Vakaruose, perėjimas prie naujos liberalaus totalitarizmo formos. Šis scenarijus mažiausiai naudingas bankininkams ir gresia didžiausiais sukrėtimais Vakarų visuomenei, kuri tokiu atveju pergyvens itin rimtą kataklizmą. Kuris ir taps pateisinimu įvesti totalitarizmui, vartojimo sumažinimui ir perėjimui į naują „šviesų pasaulį“.

Norint keliais žodžiais ir labai paprastai paaiškinti prasmę kelių iš aklavietės, į kurią pasaulio bankininkai taip greitai įvedė žmoniją, tai pasakyti reikėtų štai ką. Kadangi nei globalinis karas, nei pasaulinio masto chaosas jiems nesigauna, tai jiems teks ruoštis dirbtiniams kataklizmams savo pačių parapijoje. Kad jų pagalba smarkiai apkarpytų laisves ir žmonių pajamas.

Šis momentas pakankamai įdomus, ties juo verta stabtelėti atskirai. Prieš 100-200 metų politinė kova vyko dėl visuotinių turtų paskirstymo, kadangi būtent tai suteikė laisvę. Fabrikanto ir dvarininko laisvės buvo visiškai kitokios, nei darbininko laisvė, būtent dėl to, kad pastarasis nedarė jokios įtakos visuomeninio produkto paskirstymui. Šiandien, kai eilinio vakariečio pajamas reikia smarkiai apkarpyti, tai daroma pradėjus nuo puolimo prieš teises ir laisves – t.y. atbuline tvarka. Akivaizdu, kad po teroro aktų ir pabėgėlių, prie kurių prisidėjo Vakarų valdžia (pasaulio bankininkai jai už nugaros), paprastų europiečių ir amerikiečių laisvės tapo jau pakankamai smarkia apkarpytos. O juk tai tiktai pati pradžia.

Norisi atskirai atkreipti dėmesį į tai, kad būsimas ekonomikos kataklizmas yra rūpestingai rengiamas būtent Europoje. Nulinis procentas kreditams jau sukėlė ir dar sukels galingą paklausą nekilnojamam turtui ir viskam kitam. O toliau viskas vyks kaip visada, kai suorganizuojamos krizės. Išpūs burbulą, pridalins begalę kreditų, o paskui staigiai „uždarys krautuvėlę“, kaip tai buvo padaryta 2011 metais Amerikoje. Pamenate, kai atseit vienas nemokus subipotekos vartotojas sugriovė pasaulio rinkas? Europoje kredito procentų apskritai nebus, o Danijoje bankai jau patys moka tiems, kurie paėmė ipoteką. Baigsis visa tai neregėto masto krize. Tai akivaizdu. Kam to reikia – klausimas retorinis, mes į jį jau atsakėme.

Susumuokime. Pasaulis įžengė į nestabilumo zoną visose sferose. Tiksliau pasakius – jį ten įnirtingai stumia. Su retomis išimtimis blogai bus visur. Priklausomai nuo trijų scenarijų realizavimo – blogai bus įvairiu laipsniu, įvairia seka ir ne tuo pačiu metu. Viena galima pasakyti tiksliai – vartotojiška visuomenė suvaidino savo vaidmenį ir bet kokiu atveju bus išmontuota. Žlungant dabartinei sistemai, niekam jau neberūpės gyvenimo lygio atkūrimas, atsiras svarbesnių problemų. Nugalėjus bankininkams, o ši pergalė turi būti visuotinė ir totali, dekoracijos jiems bus daugiau nebereikalingos. Kam jiems tos „žmogaus teisės“, tasai „aukštas gyvenimo lygis“ ir kitos kvailystės, jeigu dabar jie gali daryti viską, ką tik nori ir niekas visoje planetoje nedrįs netgi cyptelėti?