Paslaptingas megalitas Brodgaro žiedas

Brodgaro žiedas (Ring of Brodgar) randasi didžiausioje Orknio salyno Meinlando saloje netoli Orknio miesto (Škotija). Šis žiedas yra siauroje sąsmaukoje tarp Steneso ir Harėjaus ežerų. Akmenų žiedo diametras yra 104 m, o pats žiedas slepia ne mažiau mįslių, nei garsusis Stounhendžas.

Šio statinio amžius niekada nebuvo nu­statinėjamas, nors manoma, kad jis buvo pastatytas apie 2-2,5 tūkstančio metų pr.m.e. Kaip teigiama 1903-iais metais išleistame D.Bleko sudarytame legendų rinkinyje, šis megalitinis monumentas buvo vadinamas Saulės šventykla. Joje buvo atliekama vyriškoji (antroji) suža­dėtuvių apeigų dalis. Iš viso sužadėtuvių apeigas sudarė trys dalys.

Brodgaro žiedas yra dalis senovės statinių komplekso, kurį sudaro Steneso akmenynas ir pats Brodgaro žiedas. Kaip manoma, Steneso akmenynas skirtas Mėnuliui, o Brodgaro žiedas – Saulei.

Meinlando saloje lankosi nemažai turistų, besidominčių mūsų protėvių gyvenimu ir istorija. Jie gali apžiūrėti ne tik Steneso akmenyno ir Brodgaro žiedo kompleksą, bet ir Meischau kapavietę bei daugybę piliakalnių.

Iš pradžių Brodgaro žiedą sudarė 60 akmenų, tačiau iki XX amžiaus pabaigos išliko tik 27 akmenys. Jie sustatyti apskri­tame vidiniame griovyje, kurio gylis siekia iki 3 m, o plotis – iki 9 m. Senovinis stati­nys paskutinį kartą buvo tirtas 8-ame XX amžiaus dešimtmetyje, o šio žiedo centre tyrinėjimai niekada nebuvo atliekami.

1814-ais metais Brodgaro žiede ap­silankė garsus škotų rašytojas Valteris Skotas. Netrukus po šio vizito įvyko katastrofiškas kompleksui įvykis. Vietinis fermeris, suerzintas nenuslūgstančio vi­suomenės dėmesio akmenims, nusprendė juos demontuoti. Jo veiksmai sukėlė di­delį rezonansą visuomenėje, kuri privertė įsikišti valdžią. Kažkas netgi mėgino sudeginti fermerio namus. Vėliau fer­meris atsiprašė už savo veiksmus, tačiau kompleksui žala buvo padaryta didžiulė – vienas akmuo buvo nuverstas, o kitas sunaikintas. 1906-ais metais komplek­są saugoti ėmėsi valstybė. Kompleksas įtrauktas į UNESCO Pasaulinį paveldą.

Apie Saulės ir Mėnulio šventyklas išliko legenda. Jauni žmonės, nutarę susi­žadėti, iš pradžių apsilankydavo Mėnulio šventykloje, kur mergina prisiekdavo būti ištikima savo išrinktajam. Po to pora ke­liaudavo į Saulės šventyklą, kurioje tokį patį ritualą atlikdavo vaikinas. Tuomet abudu keliaudavo prie Odino akmens, kur per akmenyje esančią skylę susikabindavo rankomis ir prisiekdavo vienas kitam.

Kai jauna orkniečių pora norėdavo patvirtinti savo santykių rimtumą, jaunuoliai ateidavo prie Odino akmens ir susikabindavo rankomis per akmenyje esančią skylę. Sis ritualas buvo vadinamas Odino priesaika. Garsas apie šį akmenį buvo labai plačiai paplitęs. Pasakojama, kad XVIII amžiuje vienas vaikinas suvedžiojo merginą, tačiau vėliau atsisakė jos pačios ir kūdikio. Už tai jį labai griežtai nubaudė vietiniai vyresnieji. Netgi šventikas pa­klausė, kokia vyresniųjų rūstumo priežas­tis. Į tai jam buvo atsakyta: „Sis žmogus pasielgė labai negarbingai – jis sulaužė Odino priesaiką“.

Apie Odino priesaiką išliko keletas paminėjimų istoriniuose dokumentuo­se, tačiau įdomiausia istorija siejama su Orknio piratu Džonu Gou. Piratas kartą apsilankė Stromnese (antroji pagal svar­bą Orknio salų gyvenvietė), kur įsimylė­jo vietinio pirklio dukrą. Laikydamasi vietinių tradicijų ji nusivedė Gou prie Odino akmens, kur susižadėjo. Tačiau santuoka truko neilgai – po kelių mėne­sių Gou buvo sučiuptas vienoje archipe­lago saloje, nugabentas į Londoną, kur jam buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Liūdesio apimta jaunoji nukeliavo į Londoną. Ji tikėjo, kad prisilietimas prie mirusio jaunikio rankos atleis ją nuo priesaikos.

Orkniečiai tikėjo, kad vaikas, kuris dar vaikystėje pralindo per skylę Odino akmenyje, iki pat senatvės nesirgs paralyžiumi.

Iki pat akmens sunaikinimo vietiniai gyventojai, atėję prie jo, palikdavo nedi­deles aukas – duonos ar sūrio gabaliuką, gražų akmenėlį.

Pirmą kartą Brodgaro žiedas pami­nėtas 1529-ais metais. Apie šį senovinį statinį pirmasis parašė Džo Benas, keliaujantis vienuolis ar maldininkas, kurio asmenybės nepavyko nustatyti. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai galėjo būti Džono Belendeno (Belendono) pseudoni­mas. Kokiu būdu ir kokio tikslo vedamas jis pateko į Orknio salyną, nėra žinoma, tačiau apie šį statinį jis pasakoja savo vei­kale, parašytame lotynų kalba, „Orkado salų aprašymas“: „Stenese netoli ežero stovi ieties aukščio akmenys, sudarydami pusės mylios pločio ratą“.

Pats Brodgaro pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1563-iais metais. Sis pa­vadinimas paprastai kildinamas iš senovės norvegų kalbos ir reiškia „ferma ant tilto“, nors ši forma daugiau niekur šiame regi­one nenaudojama, tame tarpe ir Orknio salose, kurios nuo 875-ųjų iki 1472-ųjų metų priklausė Norvegijai.

Nuo XVIII amžiaus su megalitais, sprendžiant iš aprašymų, ėmė dėtis keisti dalykai: išstovėję apie 4 tūkstančius metų akmenys ėmė kristi vienas po kito:

1)1792-ais metais Brodgaro žiedą su­darė 18 akmenų, o 8 gulėjo nuvirtę ant žemės.

2)Iki 1815-ųjų metų nuvirto dar du akmenys, liko stovėti tik 16 akmenų.

3)1854-ais metais pirmą kartą detalia­me žiedo aprašyme paminėti 13 stovinčių akmenų, 10 sveikų, tačiau nuvirtusių, ir 13 akmeninių plokščių, kurių išliko tik fragmentai.

Nuo 2001-ųjų metų Steneso iškyšulio ir Brodgaro žiedo archeologinių tyrimų ataskaitos publikuojamos internete. 2009- ais metais kasinėjimų metu buvo aptiktas ritualinis statinys, kurį landūs žurnalistai iš karto pavadino neolito laikų bažnyčia.

Komplekso internetiniame puslapyje archeologai nepasakoja apie barbariškus kasinėjimus, kuriuos jų kolegos atliko dar XIX amžiuje, o vėliau, kai apie šią vietą tapo plačiai žinoma, kasinėjimus pratęsė vietiniai fermeriai ar atvykę senienų ieškotojai.

Pats mažiausias iš žiedą supančių pi­liakalnių yra Pietų Nou piliakalnis, kurio aukštis ir plotis siekia po 1,8 m. Sis pilia­kalnis buvo išplėštas dar XIX amžiuje, ta­čiau kas ir kokiu tikslu atliko kasinėjimus, kas buvo iškasta ir kur visa tai nukeliavo – nežinoma, nes jokių dokumentų apie to meto kasinėjimus nėra.

Praėjus 1-1,5 tūkstančio metų po Steneso akmenyno pastatymo, netoliese buvo pastatytas dar vienas nepaprastas statinys, didesnis už Steneso akmenyną, – Brodgaro žiedas. Mokslininkai kol kas negali pasakyti, ar šį kompleksą pastatė Steneso akmenyno statybininkų palikuo­nys, ar tai buvo kitos gentys, kokia šio statinio paskirtis. Galima tik pastebėti tam tikrus panašumus tarp abiejų statinių. Brodgaro žiedas, skirtingai nei netaisy­klingos elipsės formos Steneso akmenynas, yra beveik taisyklingos apvalios formos.

Užrašas šalia turistams įrengto apžval­gos tako skelbia, kad 1980 m. birželio 5 d. vieną Brodgaro žiedo akmenį sunaikino žaibas. Gali būti, kad tokie atvejai vyko ir anksčiau.

Brodgaro žiedo akmenys yra mažesni nei Steneso – nuo 2,1 iki 4,7 m aukščio. J Brodgaro žiedą yra padaryti du įėjimai – 1 m pločio pietryčiuose ir 3,4 m pločio šiaurės rytuose.

Aplink uolienoje iškasto griovio, kurio ilgis yra 380 m, o plotis – 7 m ir kurį da­linai archeologai ištyrė 1973-ais ir 2008- ais metais, šiandien nėra žemių kauburio, todėl yra mokslininkų, kurie abejoja, kad Brodgaro žiedas yra kulto statinys. Kiti mokslininkai su tuo nesutinka, teigdami, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalia Meischau kapavietės ir Steneso akmenyno žemių kauburiai yra, toks kauburys turėjo būti ir aplink Brodgaro žiedą. Taip pat manoma, kad įvairių ceremonijų ir ritualų atlikimui jis buvo tiesiog būtinas, todėl, greičiau­siai, buvo ir šioje vietoje, atskirdamas šventą vietą nuo supančios aplinkos. Dar daugiau – 2007-ais metais mokslininkai aptiko dvigubą žemių kauburį, kuris, manoma, ėjo per visą Steneso iškyšulį ir apjuosė visą neolito laikų kompleksą, o ne vien tik Brodgaro žiedą.

Griovys aplink Brodgaro žiedą šian­dien nėra toks gilus, koks buvo, pasta­čius kompleksą, kada jo gylis siekė 3 m. Iškasti tokį griovį uolienoje reikia 80 000 darbo valandų, t.y. 80 žmonių turi dirbti 100 dienų po 10 valandų per dieną. Megalitams sustatyti reikėjo dar daugiau laiko. Vienintelis dalykas, apie kurį gali­ma tiksliai pasakyti – tokį darbą galėjo atlikti tik didelis žmonių būrys, kurie dirbo ilgai, sunkiai ir labai koordinuotai. Visa tai liudija, kad komplekso statybos metu šioje vietoje gyveno gerai organi­zuota bendruomenė.

Akmeninės plokštės buvo kasamos įvairiose vietose, pavyzdžiui, iš Vestfioldo kalvos Sandvike. Aplink Steneso akmenyną aptikta daugybė piliakalnių. Daugelyje jų įrengtos laidojimo vietos, ta­čiau šie piliakalniai dar nėra ištirti. Tiesa, tai galima taikyti tik šiuolaikiniams archeologams. Kasinėjimai parodė, kad Meischau kapavietėje prieš keletą amžių šeimininkavo vikingai, kurie išplėšė, sulaužė viską, ką galėjo, ir savo užrašais aprašinėjo kapavietės sienas.

Tuo metu, kai buvo statomas Brodgaro žiedas, Steneso ežero dar nebuvo – jis tuometinės pelkės vietoje atsirado apie 1,5 tūkstančio metų pr.m.e. Kai kurių mokslininkų iškelta hipotezė, kad akme­nys į kompleksą buvo atplukdyti, pasirodė besanti klaidinga. Galima tik įsivaizduoti, kad jų transportavimui buvo panaudotos įvairios virvių sistemos bei rąstai, nors tai irgi sunku įrodyti, nes šiose apylinkėse medžių augo mažai netgi tuo metu, kai klimatas buvo žymiai švelnesnis, nei da­bartinis.

Apie tikslus, kuriuos sau kėlė Steneso akmenyno ir Brodgaro žiedo statytojai, mes galime kalbėti tik apytiksliai. Tuo mes radikaliai skiriamės nuo vikingų, kurie buvo įsitikinę, kad megalitai bu­vo pastatyti jų dievams ir didvyriams milžinams pagerbti. Šią teoriją vikingai stengėsi skleisti įvairių formų menu, kuris iki šiol stebina savo įvairialype fantazija ir atlikimo tobulumu.

Yra keletas teorijų, kurių šiandien lai­kosi archeologai, kalbėdami apie megalitų statybas:

1)   Profesorius Aleksandras Tomas neigia XIX amžiuje mokslininkų priimtą koncepciją, kad Steneso ir Brodgaro megalitai yra Mėnulio ir Saulės šventyklos, ir teigia, kad šie statiniai buvo pirmosio­mis astronominėmis observatorijomis.

2)   Mančesterio universiteto daktaras Kolinas Ričardsas teigia, kad ne patys statiniai, o megalitų statymo procesas turėjo ritualinę reikšmę.

3)    Dauguma mokslininkų mano, kad šie statiniai – tai protėvių garbinimas. Kai kurie netgi teigia, kad ėjimas nuo Steneso akmenyno iki Brodgaro žiedo simbo­lizuoja gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties. Dar kiti mokslininkai teigia, kad akmenys buvo pastatyti garsių protėvių, gyvenusių šiose apylinkėse, garbei. Tokiu būdu megalitų statytojai tarsi patvirtino kitoms bendruomenėms savo teisę į šioje vietoje esančią žemę.

4)    Profesorius Aubris Berlas laikosi nuomonės, kad megalitų kompleksai buvo tos vietos, kuriose vykdavo žmonių susirinkimai socialiniams ir religiniams klausimams spręsti.