Pelkių žmonių paslaptys

Mes visi esame girdėję apie Senovės Egipto mumijas - juk apie jas pasakojama dar mokykloje. Taip pat nemažai yra aprašyta ir apie Otcį - "ledo žmogų", mumiją, įšalusią į ledą aukštai Alpių kalnuose, arba apie mumifikuotą princesę Ukoką.

Pati gamta pasirūpino tuo, kad išsaugotų mums ne pavienius senovėje gyvenusių žmonių kūnus, o daugybę. Ir jie, beje, aptinkami vos ne Europos centre. Tai - pelkių žmonės, arba pelkių kūnai, - dažnai labai gerai išlikę mumifikuoti žmonių palaikai, aptinkami Šiaurės Europos durpynuose: Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje, taip pat Nyderlanduose, Airijoje ir Švedijoje. Įdomu, kad pelkių mumijos turi išlikusią odą ir vidaus organus, todėl jie yra labai įdomūs mokslinio tyrimo objektai.

Mumijų amžius

Durpingose Europos pelkėse aptikta daugiau nei tūkstantis senovės mumijų, pakankamai gerai išsilaikiusių dėl konservuojančio durpių poveikio. Galima pasakyti, kad kai kurie kūnai visiškai nepaliesti irimo, nors dauguma nėra taip gerai išlikę. Dažniausiai šias mumijas aptikdavo vietiniai darbininkai, kurie pelkėse kasė durpes. Dėl šios priežasties buvo prarasta daugybė radinių - neišmanantys žmonės paprasčiausiai apie juos niekam nepranešė.

Šiuolaikiniais radioaktyviosios anglies analizės metodais pavyko išsiaiškinti, kad visi šie žmonės gyveno maždaug prieš 2000-2500 metų, tačiau yra žinomi ir senesni radiniai, pavyzdžiui, moteris iš Kiolbjergo, kuri mirė maždaug prieš 8000 metų prieš mūsų erą.

Ką valgė senovės žmonės?

Mokslininkai, kuriems į rankas patenka pelkių mumijos, iš esmės tampa detektyvais. Jiems reikia nustatyti mirties priežastį, „nusikaltimo" motyvą, taip pat surinkti įkalčius - įvairiausius artefaktus, susijusius su mumifikuotu lavonu. Būtinai atliekamas senovėje gyvenusių žmonių skrodimas. Apibendrinant surinktus faktus yra sukuriama kiekvienos tokios mumijos „istorija".

Pavyzdžiui, virškinimo trakto turinio tyrimas leido išsiaiškinti tai, kuo šie senovės žmonės maitinosi, bent jau prieš pat savo mirtį. Pavyzdžiui, žmogus iš Tolundo valgė košę iš 40-ies rūšių grūdų ir sėklų. Sprendžiant pagal nedidelius kaulus, aptiktus žmogaus iš Grobolo skrandyje, galima daryti išvadą, kad prieš mirtį jis valgė mėsą. Padeda ir išlikusių plaukų sudėties analizė. Pagal šiuos plaukus, pavyzdžiui, buvo išsiaiškinta, kad žmogus iš Klonikavano valgė daug daržovių, todėl, tikriausiai, mirė vasarą. Reikia pažymėti tai, nors pelkių žmonės turėjo tamsią odą ir raudonus plaukus, tai nebuvo juodaodžių rasės žmonės. Tokia spalvų pasikeitimo priežastis yra specifinis durpių poveikis.

Pelkių mada

Puikios durpių, kaip natūralaus konservanto, savybės padėjo ant kai kurių mumifikuotu kūnų aptikti drabužių liekanų. Pavyzdžiui, žmogus iš Tolundo turėjo odinę kepurę kailiu j vidų; vilnonė suknelė, aptikta šalia moters iš Hiuldremoso ir t.t. Paaiškėjo, kad žmogus iš Klonikavano labai mėgo puoštis, nes savo plaukus tepė dervos ir aliejaus mišiniu. O štai žmogus iš Osterbio plaukus buvo surišęs į mazgą ties dešiniuoju smilkiniu, kas atitinka Tacito aprašytų svevų tautos žmonių šukuosenas. Moteris iš Elingo turėjo apie 90 cm ilgio plaukus, kurie buvo supinti į tvarkingą kasą ir iš jų padaryta sudėtinga šukuosena.

Religijos aukos ar nusikaltėliai?

Dėl kokių priežasčių visi šie žmonės atsidūrė pelkėje? Mokslininkai mano, kad tie žmonės, ant kurių kūnų nėra išorinio poveikio žymių, paprasčiausiai nuskendo. O štai kiti galėjo būti paaukoti dievams ar už kažkokius darbelius nubausti nusikaltėliai. Labai dažnai pelkių žmonių kūnuose matomos smaugimo žymės arba šiems žmonėms buvo perrėžtos gerklės. Juk pati pelkė visada buvo šalia. Štai ir buvo sumetami į ją paaukoti dievams žmonės arba nusikaltėliai, kuriems įvykdyta egzekucija.

Žmogus iš Tolundo

Susipažinkime bent su kai kuriomis pelkių mumijomis. Žmogus iš Tolundo buvo aptiktas 1950 m. gegužės 6 d. Tolundo kaimo (Danija) gyventojų, kurie dalyvavo durpių kasimo darbuose. Nuo 1927 iki 1938 metų čia jau buvo aptikti senovės žmonių kūnai, pavyzdžiui, moters iš Elingo kūnas (yra Oilkeborgo muziejuje), tačiau Tolundo žmogaus mumija išsilaikiusi beveik geriausiai iš visų.

Paaiškėjo, kad žmogaus iš Tolundo ūgis buvo ne daugiau 162 cm. Teismo medicinos ekspertas, apžiūrėjęs kūną, pareiškė, kad iš pradžių vyras buvo uždusintas, o tik po to kūnas įmestas į pelkę. Vidaus organai buvo labai gerai išsilaikę, todėl pavyko nustatyti, kad mirties metu jam buvo apie 40 metų. Gali būti, kad jis palaidotas buvo arba vėlai rudenį, arba anksti pavasarį, kai vanduo, į kurį pateko kūnas, buvo šaltas, o visą kitą atliko durpės. Gyveno jis geležies amžiaus pradžioje. Tačiau kas toks jis buvo - vergas, laisvasis žmogus, auka dievams ar nusikaltėlis, deja, šiandien jau nėra galimybės to sužinoti. Tolundo žmogų galima apžiūrėti Silkeborgo muziejuje, tiesa, iš radinio išliko tik galva, o visas kitas kūnas - tik tikroviškas muliažas.

Žmogus iš Grobolo

Sis taip pat labai gerai išlikęs kūnas buvo aptiktas 1952 m. balandžio 26 d. toje pačioje pelkėje netoliese Silkeborgo Danijoje.

Ant mumijos pirštų išliko nagai, galva padengta plaukais. Vyro gerklė perrėžta nuo ausies iki ausies, tačiau kodėl jis buvo nužudytas tokiu būdu, lieka tik spėlioti. Remiantis radioaktyviosios anglies analizės duomenimis, žmogus iš Grobolo gyveno panašiai tuo pačiu metu, kaip ir žmogus iš Tolundo, t.y. akmens amžiaus pradžioje. Mirė jis, būdamas maždaug 30 metų amžiaus. Reikia pažymėti, kad jo ūgis buvo 175 cm, kas netgi dabartiniais laikais yra visai neblogai. Žmogaus iš Grobolo mumija eksponuojama Orhuso muziejuje Danijoje.

Moteris iš Haraldskero

Sis pelkių moters kūnas aptiktas dar 1835-ais metais pelkėje Jutlandijoje. Moteris mirė V amžiuje prieš mūsų erą. Durpėse kūmas mumifikavosi, todėl išliko ir oda, ir vidaus organai. Moteris buvo neaukšta - apie 150 cm ūgio. Ji mirė, būdama apie 50 metų amžiaus. Mokslininkai neaptiko jokių senatvinių ligų požymių. Manoma, kad ji irgi yra auka, nes ant kaklo yra virvės pėdsakai. Radinys eksponuojamas Danijoje, Vailės mieste, šv. Mykolo bažnyčioje gražiai papuoštame stikliniame sarkofage.

Žmogus iš Lindou

Anglijoje taip pat yra aptikta pelkių žmonių. Pavyzdžiui, 1984-ais metais buvo aptiktas žmogus, kurį žurnalistai praminė Pitu Maršu. Iš pradžių buvo aptikta moters galva, dėl kurios teko kreiptis į policiją, nes ji buvo labai gerai išsilaikiusi. Pareigūnai iš karto areštavo vietinį gyventoją, kurį įtarė dar 6-ame dešimtmetyje nužudžiusį savo žmoną. Vyras prisipažino padaręs nusikaltimą. Jis papasakojo, kad moters kūną supjaustė ir įmetė į pelkę. Tačiau radioaktyviosios anglies analizė parodė, kad galva priklauso moteriai, kuri mirė I ar II amžiuje. Vėliau toje pačioje pelkėje buvo aptiktas ir Pitas Maršas, kuris, kaip paaiškėjo, mirė daugiau nei prieš tūkstantį metų.

Mokslininkai nustatė, kad žmogus iš Lindou mirė, būdamas apie 25 metų amžiaus. Jo ūgis buvo 168 cm, o svoris - apie 60-65 kg. Įdomu tai, kad šio jauno žmogaus barzda ir ūsai prieš mirtį buvo pakirpti žirklėmis. Jis nesirgo jokiomis ypatingomis ligomis, išskyrus tai, kad žarnyne turėjo kirmėlių. Jis nesirgo, o mirė dėl kažkokio sunkaus daikto smūgio į galvą, gal būt, akmeniniu kirviu. Be to, jam buvo perrėžta gerklė. Žmogus iš Lindou eksponuojamas Britų muziejuje Londone.

Klonikavano žmogus

2003-iais metais dar pieno pelkių žmogaus kūnas buvo aptiktas pelkėtoje Klonikavano vietovėje Mito grafystėje Airijoje.

Mumija išsilaikė taip gerai, kad iš pradžių ją tyrė teismo medicinos ekspertas. Po to paaiškėjo, kad kūno amžius yra apie 2300 metų, todėl radinys buvo perduotas mokslininkams. Mumija įdomi tuo, kad plaukai ant galvos buvo sutepti savotišku „geliu plaukams", kurio sudėtyje buvo ingredientų, patvirtinančių, kad jau tuo metu vyko prekyba tarp Airijos ir Pietų Europos. Dėl kai kurių išorinių bruožų panašumo mumija buvo praminta Deividu Bekhemu.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №02 2017