Prieš ateivius panaudotas atominis ginklas?

1970 m. balandžio 24 d. tarp Maskvos ir Vladivostoko, Sibiro platybėse pradingo Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų viršgarsinis bombonešis, vykdęs slaptą užduotį. Piloto ryšys su žemės stotimi nutrūko. Į šaukinius daugiau niekas neatsakė, radaro ekranas buvo tuščias. Tuoj pat buvo pradėta didžiulė paieška. Daugiau nei 200 lėktuvų ir sraigtasparnių iššukavo apylinkę toje vietoje, iš kurios perduotas paskutinis pranešimas.

 Pirmasis apie tą įvykį papasakojo JAV žurnalistas Diksas Lesteris, jis pranešė ir apie paieškų komandos radijo pranešimus, kad jie „ten viršuje ne vieni”. Danguje yra daugiau nei 25 skraidantys

objektai (NSO). Jie per aukštai, kad būtų galima prie jų priartėti.

 Žemėje kariškiai vis labiau nervinosi. Pasakojama, kad nuo Mongolijos sienos skrido šimtai šviečiančių skraidančių lėkščių, į kurias kariškiai šaudė priešlėktuvinėmis raketomis. Tačiau jos sprogdavo ore, nepadariusios žalos objektams, buvusiems visai netoli. Tarybinės karo saugumo tarnybos, remdamosi daugybe pranešimų, žymėjo įsibrovėlių skridimo kursą žemėlapyje. Visos linijos suėjo į vieną vietą, šiaurės rytuose, maždaug 1000 km nuo Mongolijos sostinės Ulan Batoro. Ta teritorija priklauso Mongolijos Liaudies Respublikai ir trikampiu ribojasi su Kinija ir Tarybų Sąjunga.

 1970 m. balandžio 26 d., po trijų dienų nuo bombonešio dingimo Vakarų korespondentai Maskvoje pastebėjo kariuomenės parengtį. Be pertraukos geležinkeliais buvo gabenami tankai ir sunkioji karo technika Sibiro link. Trys divizijos buvo paruoštos puolimui, karinių sunkvežimių kolonos, traukusios į rytus, užtvindė sostinės gatves. Sujudusius žurnalistus nuramino, kad Raudonoji Armija traukia į pavasarinius manevrus.

 Kiniečių pusėje taip pat buvo paskelbtas pavojus. Balandžio 27 d. Liaudies išsivadavimo armijos divizija, buvusi Šiaurės Korėjoje, patraukė sunkvežimiais Mongolijos pusėn. Tą pačią dieną virš Sibiro susitiko tarybinių bombonešių dalinys su būriu naikintuvų. Ši „armada” pasuko
 pietų kryptimi į vietovę Mongolijos šiaurės rytuose. Rusų žvalgybiniai lėktuvai nuolat skraidė virš Kinijos ir Mongolijos sienos, fotografavo kiekvieną kvadratinį operacijai skirto ploto metrą.

 1970 m. balandžio 28 d. naktį pradėjo veikti karo mašina. Vietovę šiaurės rytuose nuo Ulan Batoro nuolat bombardavo šimtai lėktuvų. Tą naktį danguje buvo tokia pašvaistė, kad Ulan Batoro gyventojai tikėjo, jog panaudotas atominis ginklas. Balandžio 30 d. į Mongoliją patraukė
 tarybiniai kareiviai, o Kinijos kareiviai bombarduotą teritoriją pasiekė gegužės 4 d. Tarybinė ir kiniečių žiniasklaida bandė aiškinti įvykius.

Paskelbti pranešimai apie konfliktus pasienyje. Honkonge paskelbė trumpą žinutę, kad TSRS ir Kinijos pasienio konflikto metu žuvo šimtai mongolų ir kiniečių. Tarybinis bombonešių dalinys prieš slaptą kiniečių karinę bazę panaudojo atominį ginklą.

 Minėtas JAV žurnalistas Diksas Lesteris rėmėsi ne tik Honkonge sutiktų bėglių iš Kinijos parodymais. Jis kalbėjosi su grupe studentų iš tuometinės VDR, kurie 1970 m. balandžio pabaigoje keliavo po Mongoliją. Jaunuoliai patvirtino duomenis, kuriuos D. Lesteris gavo iš Kinijos pabėgėlių.

 Studentas Manfredas Goelas pranešė, kad tarybinė kariuomenė puolė netoli Ulan Batoro esančią neatpažintų skraidančių objektų bazę. Ją sudarė kilometro ilgio tunelis ir piramidės formos statiniai. Po bombardavimo prie tarybinės ir Kinijos sienos NSO nepastebėta. Pradžioje minėtas dingęs Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų bombonešis nurašytas kaip nuostolis.