Radiniai apie kuriuos nepriimta kalbėti, uždrausta archeologija

Didelį labai senų artefaktų lobį 1984-ais metais aptiko Elijaus Sotomajoro vadovaujama ekspedicija. Ekvadore esančiame La Manos kalnų masyve, daugiau nei 900 m. gylyje esančiame tunelyje buvo aptikta 300 gaminių iš akmens. Tikslų radinių amžių šiuo metu nėra įmanoma nustatyti. Yra žinoma tik tiek, kad jie nepriklauso nė vienai šiame regione egzistavusiai civilizacijai. Akmenyje išraižyti simboliai ir ženklai aiškiai yra sanskrito kilmės, tačiau ne vėlesnės jo versijos, o ankstesnės. Kai kurie mokslininkai šią kalbos versiją netgi vadina prosanskritu.

Iki Sotomajoro radinių sanskritas niekada nebuvo siejamas su Amerikos žemynu, ši kalba buvo susijusi su Europos, Azijos ir Afrikos šiaurėje egzistavusiomis civilizacijomis. Pavyzdžiui, yra manoma, kad senoji egiptiečių raštija yra paremta būtent sanskrito pagrindu. Dabar mokslininkai, darydami įvairias mokslines paraleles, bando „susieti“ šiuos kultūros centrus ir išsiaiškinti paslaptingojo lobio kilmę.

Atstumas nuo La Mano iki Gizos sudaro 0,3 Žemės apskritimo ilgio. Pats pavadinimas „La Manas“ nėra tipiškas vietovei, kurioje randasi šis kalnų masyvas, šis pavadinimas vietine kalba ar jos dialektais neturi jokios prasmės. O štai sanskrito kalba žodi „mana“ reiškia protą, išmintį. Mokslininkai daro prielaidą, kad vietovės pavadinimas kilo iš šiose vietose gyvenančių tautų protėvių, kurie, gali būti, į Ameriką pateko iš Azijos.

Pasaulinės paslaptys ir mįslės yra gana būdingos Centrinei Amerikai. Nežiūrint į labai didelį Amerikoje ir Egipte esančių piramidžių panašumą, jos turi ne vieną esminį techninį skirtumą. Sotomajoro ekspedicijos aptikta akmeninė maža piramidė savo forma primena didžiules Gizos piramides.

Tačiau tuo mįslės nesibaigia. Mažojoje piramidėje yra trylika eilių akmens plytų. Viršutinėje jos dalyje pavaizduota atmerkta akis, kuri mistikoje reiškia „viską matančią akį“. Galima tvirtinti, kad La Mane aptikta nedidelė piramidė yra tikslus masonų ženklo atvaizdas. Sis ženklas daugumai žmonių yra žinomas iš vieno JAV dolerio kupiūros.

Dar vienas nepaprastas Sotomajoro ekspedicijos radinys yra labai meniškai akmenyje išskaptuota karališkoji kobra. Keistumas yra ne tai, kad šis kūrinys atliktas labai profesionaliai, o tai, kad karališkoji kobra Amerikos žemyne negyvena. Jos gyvenamasis rajonas -drėgni tropiniai Indijos miškai. Tačiau jos atvaizdo tikroviškumas neleidžia

net suabejoti tuo, kad senovėje gyvenęs menininkas pats savo akimis buvo matęs šią gyvatę. Tokiu būdu, arba pats akmuo su jame pavaizduota gyvate, arba šio kūrinio autorius turėjo persikelti iš Azijos į Ameriką dar tais laikais, kuomet, kaip yra manoma, tam nebuvo jokių priemonių. Mįslių tik daugėja.

Gali būti, kad atsakymą padės atspėti trečiasis nepaprastas Sotomajoro radinys. La Mano tunelyje buvo aptiktas vienas iš seniausių kada nors Žemėje pagamintų gaublių. Jis taip pat pagamintas iš akmens. Gaublys nėra idealiai apvalus, gali būti, kad jį gaminęs meistras paprasčiausiai pagailėjo pastangų. Jis yra ovalo formos, o jame išraižyti mums visiems iš mokyklos laikų žinomi žemynų kontūrai.

Tačiau netgi ne specialistas iš karto pastebės skirtumus. Jeigu Italijos, Graikijos, Persijos įlankos, Negyvosios jūros ir Indijos kontūrai mažai kuo skiriasi nuo dabartinių, tai šiuo metu planeta nuo Pietryčių Azijos link Amerikos atrodo visiškai kitaip, nei pavaizduota akmenyje. Senajame gaublyje pavaizduoti didžiuliai sausumos plotai tose vietose, kur dabar tyvuliuoja jūros.

Karibų salų ir Floridos pusiasalio iš viso nėra. Ramiajame vandenyne šiek tiek į pietus nuo ekvatoriaus pavaizduota didžiulė sala, kuri savo dydžiu prilygsta šiuolaikiniam Madagaskarui. Dabartinė Japonija priklauso didžiuliam žemynui, kuris driekiasi link Amerikos krantų ir tęsiasi toli į pietus.

Gali būti, kad akmeniniame gaublyje taip buvo pavaizduotas legendinis Mu žemynas, kurio egzistavimą labai tolimais laikais nurodė japonų mokslininkas M.Kimura. Kaip jis teigia, vėliau šis žemynas nugrimzdo į vandenyno dugną, panašiai kaip Platono aprašytoji Atlantida. Reikia pažymėti, kad dalis
mokslininkų laikosi nuomonės, kad būtent Mu žemyną ir aprašė Platonas Atlantidos vardu. Šio žemyno egzistavimas tolimais laikais keliones iš Azijos į Ameriką padarė ne tik įmanomas, bet ir, gali būti, kasdieniškomis. Seniai jau įrodyti genetiniai ryšiai tarp Amerikos indėnų ir Azijos gyventojų, o senovėje egzistavęs žemynas, siejantis šias dvi pasaulio dalis, visiškai galėtų paaiškinti šių genetinių ryšių atsiradimą. Reikia dar pasakyti, kad La Mano radinys yra, tikriausiai, pats seniausias pasaulio žemėlapis, kurio amžius yra ne mažiau 12-os tūkstančių metų.

Ne mažesnį susidomėjimą kelia ir kiti Sotomajoro ekspedicijos radiniai. Pavyzdžiui, servizas, kurį sudaro 13 taurių. Dvylika taurių yra absoliučiai vienodo dydžio, o tryliktoji - žymiai didesnė. Jeigu į 12 mažesniųjų taurių pripilti skysčio iki pat viršaus, o paskui skystį perpilti į didesniąją taurę, tai ji irgi užsipildys iki pat viršaus. Visos taurės pagamintos iš nefrito. Jų apdorojimo tikslumas kelia mintį, kad senovėje žmonės žinojo akmens apdorojimo technologiją, analogišką dabartinėms tekinimo staklėms.

Beveik visi Sotomajoro radiniai šviečia, apšviesti ultravioletiniais spinduliais. Kai kuriuose radiniuose išryškėja įvairiaspalvės žvaigždės, o tiksliau - Oriono žvaigždynas, Aldeberano žvaigždė bei žvaigždės-dvynės Kastoras ir Poluksas. Kodėl būtent ši dangaus sritis domino senovės meistrus, lieka tik spėlioti.

Ant kai kurių radinių pavaizduoti susisiekiantys apskritimai, kas asocijuojasi su sanskrite egzistuojančiu supratimu apie mandalą. Įdomu tai, kad šis supratimas praktiškai be pakitimų įėjo į indėnų sampratą apie pasaulio struktūrą. Dar 1863-iais metais garsus indėnų vadas Juodasis Elnias pasakė: „Viską, ką daro indėnas, yra apskritime, nes tai yra Pasaulio Valdžia. Viskas vyksta apskritimuose, viskas bando tapti apvaliu... Viskas, ką daro Pasaulio Valdžia, padaryta apskritime“.

Kol kas Sotomajoro ekspedicijos radiniai kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Jie tik dar kartą patvirtina teiginį, kad mūsų žinios apie Žemės ir žmonijos istoriją dar labai tolimos nuo tikrosios tiesos.

Nepaprastas radinys Ajude

Ant Murešo upės, tekančios Rumunijos teritorijoje, kranto 1974-ųjų metų pavasarį buvo vykdomos statybos. Šių darbų metu viename smėlio karjere darbininkai aptiko keletą keistos formos daiktų. Šie daiktai gulėjo dideliame karjere smulkaus upės smėlio sluoksnyje maždaug 10 m gylyje. Daiktai buvo padengti storu tvirtu smėlio sluoksniu ir atrodė tarsi suakmenėjusios senovės gyvūnų figūros. Radiniai buvo atsargiai surinkti ir nugabenti į nedidelį netoliese esantį Ajudo miestelį.

Vietiniame kraštotyros muziejuje istorikai ištyrė radinius ir dvejuose jų (iš trijų) aptiko kaulų liekanas. Vėliau atlikta detalesnė analizė parodė, kad tai buvo jauno mastodonto iltis ir blauzdikaulis. Trečiasis radinys buvo išgabentas į Kiužą, kur jį ėmė tyrinėti Archeologijos instituto mokslininkai.

Kai mokslininkai pasišalino sukietėjusio smėlio sluoksnį, labai nustebo - prieš jų akis pasirodė metalinis gaminys, kažkiek primenantis akmeninį kirvuką, kokiu naudojosi mūsų protėviai. Radinys buvo visapusiškai ištirtas. Tai buvo maždaug 20 cm. ilgio pailgas daiktas, į kurio vidų ėjo dvi skirtingo dydžio skylės, kurios centre kirtosi stačiu kampu. Apatinė anga buvo truputį deformuota. Gali būti, kad į šią angą buvo įstatytas kažkoks strypas. Ant paviršiaus buvo aptikta gausybė pėdsakų, kuriuos paliko objekto dinaminis kontaktas su kažkokiais tvirtais daiktais. Pats objektas priminė kažkokio mechanizmo detalę.

Norint dar geriau ištirti radinį, įo pavyzdžiai buvo išsiųsti į Metalurgijos institutą, kur įuos ėmė tirti daktaras Niderkoronas. Mokslininkas pasinaudojo pažangiausia įranga, kuri tuo metu buvo įrengta instituto laboratorijose, ir nustatė, kad radinio sudėtyje yra beveik 90% aliuminio. Lydinio sudėtyje taip pat buvo aptikta vario, silicio, cinko, švino ir alavo.

Mokslininką nustebino tokia lydinio sudėtis. Nors aliuminis ir yra labiausiai paplitęs metalas Žemėje, tačiau jo gryno, t.y. be priemaišų, neaptinkama. Pirmieji aliuminio lydiniai buvo pagaminti tik 1883-ais metais amerikiečių metalurgijos kompanijos ALCOA lydymo krosnyse, nes šiam technologiniam procesui reikalinga atlikti elektrolizinį lydymą 1000 laipsnių, temperatūroje.

Rumunijoje aptiktas daiktas buvo žymiai senesnis, nei šimtas metų. Tai buvo nustatyto pagal aliuminio oksido plėvelės storį ant paviršiaus. Ore aliuminis iš karto oksiduojasi, pasidengia plona ir patvaria plėvele, kuri suteikia metalui antikorozinių savybių. Pagal šios plėvelės storį gana dažnai galima spręsti apie vieno ar kito gaminio amžių.

Šios plėvelės storis ant karjere rastojo objekto buvo 1 mm, kas atitinka mažiausiai 100 tūkstančių metų (analogiškų pavyzdžių gamtoje praktiškai neegzistuoja). Profesorius Niderkoronas aiškinamajame rašte parašė: „Nors tai atrodo neįtikėtina, bet panašu, kad prieš mus yra pasenusios struktūros ainis. Tarsi kiti lydinio elementai įgavo savas kristalines gardeles...“ Kadangi keistasis objektas buvo atrastas šalia mamuto, mirusio daugiau nei prieš milijoną metų, kaulų, galima ..ryti drąsią ir sensacingą išvadą -objektas gali būti senesnis už žmonijos amžių.

Tyrinėtojų grupė, kurią sudarė paleontologai, archeologai, inžinieriai metalurgai, ilgai niekaip negalėjo nustatyti šio objekto paskirties. Buvo atlikta daugybės šiuolaikinių objektų, tose gali būti sutinkama panašios konstrukcijos detalė, analizė,

Vienas inžinierius iškėlė mintį, kad detalė labai primena atramą arba kokio nors skraidančio aparato šasi. Šis aparatas buvo vidutinio dydžio, vertikalaus pakilimo, pritaikytas nusileidimui ant planetos paviršiaus. Dvi angos galėjo būti stovų tvirtinimo vietomis, o įbrėžimai apatiniame paviršiuje galėjo atsirasti dėl nuolatinio trynimosi į gruntą.

Aliuminis yra lengvas ir tvirtas metalas, jis aviacijoje naudojamas ir šiandien. Gali būti, kad virš Rumunijos teritorijos labai seniai skrido kosminis zondas, kuris patyrė avariją, o jo nuolaužas nunešė upės tėkmė. Šasi dalis, patekusi ant seklumos, pasidengė smėliu ir pragulėjo ten iki mūsų dienų.

Rumunų mokslininkas Florianas Georgita, buvęs komisijos, tyrusios radinį, narys, 1992-ais metais išspausdino išsamų straipsnį žurnale „Ancient skies“. Po šio straipsnio pasirodymo praėjo labai nedaug laiko, kai radinys dingo iš muziejaus, iriame visą laiką buvo nuo to momento, kai buvo ištirtas Kluže. Georgita mano, kad ši detalė gali būti nežemiškos kilmės ir yra ateivių kosminio laivo mechanizmo dalimi.

Šią versiją palaiko ufologas M.Chezemanas, kuriam 1994-ais metais pavyko aptikti „Ajudo radinio" pėdsakus. Ši istorija labiau primena detektyvą. Ufologas atvyko į sąskrydį Debreceno mieste Vengrijoje. Ten prie Chezemano priėjo kažkoks žmogus ir jį pakvietė apsilankyti Kiuže „susipažinti su objektu, 1974-ais metais rastu netoli Ajudo". Rumunijoje profesorius susitiko su vienu žmogumi, kuris jam parodė aliuminį daiktą.

Ufologas tvirtina, kad objektas nėra prarastas, jis yra patikimose rankose. Kai atsiras naujos technologijos, leidžiančios geriau ištirti radinius, jis vėl bus ištirtas, norint įsitikinti, kad tai yra nežemiškos kilmės objektas.