„Rusijos zona 51″

Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistuoja slaptas poligonas, vadinamas 51-ąja zona. Šiame rajone pastoviai stebimi neįprasti objektai, kuriuos priimta vadinti NSO. Kariškiai neslepia, kad šioje vietoje vyksta naujausios aviacinės technikos bandymai. Mažai kas žino kad panašios legendinės vietos yra ir Rusijoje.

1980 metų birželio vakarą Šalio (Sverdlovsko sritis) gyvenvietės gyventojai prisimins visą gyvenimą. Jie iki šiol prisimena su niekuo nepalyginamą švilpesį, perskrodusį dangų ir privertusį visus pakelti galvas. Virš jų praskrido didelis tamsus objektas, kuris nukrito į vieną iš prūdų buvusių vidury kaimo. Objektas, veikiausiai, buvo labai karštas – vanduo pradėjo virti visi krantai ir kalno papėdė pasidengė labai drėgnu, šiltu, sunkiu ir tirštu rūku. Po pusvalandžio, kai rūkas išsisklaidė, vietiniai gyventojai su nustebę pamatė keistą rūdžių plėvelę, plaukiojančią vandens paviršiuje. Neužilgo ji taip pat dingo…

Šio reiškinio tyrimu po keleto metų užsiėmė vietinis ufologas Sergėjus Michailovičius Kolmogorovas. Skersai ir išilgai Žeberklu ištyrinėjęs negilų prūdo dugną, toje vietoje rado didelę duobę, kur buvo nukritęs objektas. Neįprastą magnetinę anomaliją, turinčią ryškius kontūrus, patvirtino ir grupė tyrinėtojų iš Maskvos, pabuvojusių toje vietoje 2003 metų lapkričio mėnesį.

Šalio vietovėje prasidėjo keisti nutikimai.

S. M. Kolmogorovas:

„Prieš keturis metus virš prūdo pakibo neįprastos formos objektas. Tai buvo labai didelis, aukštas, cilindro formos, keistos konstrukcijos objektas. Nustačius nuotolį iki jo, nusprendėme kad skersai objektas buvo kelių dešimčių metrų. Atsispindėjo sidabrine – matine spalva. Nuo dugno iki prūdo paviršiaus švietė akinančiai ryškios šviesos spindulys. Aplink buvo išdėstyta penki ar šeši judantys prožektoriai „stebėjo“ žemės ir prūdo paviršių. „Jie“ aiškiai ko tai ieškojo.“

Tokių istorijų kiekvieno ufologo taupyklėje šimtai. Patikrinti juos faktiškai neįmanoma, jeigu ne vienas „tačiau“. Per paskutiniuosius penkerius metus Šalio gyvenvietės rajone tris kartus video kamera buvo nufilmuoti neatpažinti skraidantys objektai. Pirmasis susitikimas su NSO įvyko 1999 metų birželio 26 dieną. Trims jaunuoliams atsitiktinai pavyko į kadrą pagauti klasikinės formos „skraidančią lėkštę“. Objektas dideliu greičiu praskrido palei mišką ir dingo danguje. Pirmiausia juostos analizė buvo atlikta Vasilijaus Gološapovo kinostudijoje „Pro“ Jekatenburge, o po to japonų kino dokumentalistų iš telekanalo „TNT“ (Tokijas).

Išvada vienareikšmiška – neklastotė. Video įrašo analizei buvo kviečiami Jekaterinburgo kompiuterinės grafikos specialistai, kurie paskelbė savo verdiktą – kad sukurti tokią animaciją, reikalinga labai brangi montažinė įranga ir aukščiausias profesionalus pasirengimas, profesionalūs aktoriai ir ypatingas garso apdorojimas. Netgi įvardijo sumą – „Tokį darbą mes apsiimtumėm padaryti ne mažiau kaip už 10000 dolerių“!

Praėjus trims metams, 2002 metų birželio 3dieną, tas pats operatorius Vladislavas Lukaninas – vėl sutinka NSO. Puikus 2 minučių „juodo apskritimo“ įrašas nufilmuotas atstumu mažesniu nei 200 metrų buvo galvosūkis daugeliui tyrinėtojų ir ekspertų. Ypatingai stebino neįprastas objekto judėjimas, kuris tarsi siūbuodamas magnetiniuose žemės laukuose, bei atlikdamas šokinejančius manevrus, prieštaravo inercijos dėsniams.

Klastotės galimybę tikrino įvairiais būdais, net leisdavo metro dydžio balioną su plonu valu pripildytą helio dujų. Tam tikslui į filmavimo aikštelę važiavo specialiai surinkta ekspertų komanda, į kurią pateko ir šio straipsnio autorius. Atvažiavo ir japonai iš TNT, 2002 metais išleidę dokumentinį filmą apie Uralo anomalijas, turėjusį didelį pasisekimą Tokijuje.

2002-aisiais metais – trečioji juosta nufilmuota profesionalia skaitmenine kamera. Panašus į diską objektas kabo virš miško, lengvai siūbuodamas aukštyn – žemyn staigiai startuoja ir nuskrenda…

Be video Šalyje buvo padaryta apie dešimt skirtingų formų bei dydžių anomalių objektų fotografijų. Šiuo metu autorių pateiktiems negatyvams atliekama ekspertizė.

2003-iųjų metų vasarą vietovę vėl aplankė „skraidanti lėkštė“. Šį kartą liudininkui po ranka pasitaikė tik fotokamera. Savo forma objektas visiškai atitiko nufilmuotą 1999-ūjų birželio mėnesį!

Taip pat tose vietovėse buvo pastebėtas ir sniego žmogus. 2001-ūjų metų gegužės mėnesį ant geležinkelio bėgių buvo pastebėtas keistas didelio ūgio tvarinys tamsiai rudu kailiu. Pirma mintis – meška! Bet judėjo „meška“ per daug žmogiškai. Išsigandęs artėjančio traukinio, žvilgčiodamas per petį gyvis pabėgo į mišką.

Toje vietoje, kur gyvis perbėgo molėtą vietovę, tyrinėtojai rado basų plokščių pėdų pėdsakus, primenančius žmogaus. Pagal humanoido, ateivio pėdsakus pavyko susekti kelią kuriuo jis pabėgo. Kaip bebūtų keista, fenomeno tyrinėjimu niekas neužsiėmė.

Kaip žinoma šie miškai saugo daug paslapčių. Per paskutinius dešimt metų medžiotojai kelis kartus sutiko kitą, ne mažiau stebinantį reiškinį – skraidantį žmogų: gigantiška skraidanti pelė su žmogaus galva, bet apie šiuos pritrenkiančius susitikimus aš papasakosiu kitame straipsnyje…

Vladislavas Lukaninas mano, kad jam pasisekė ir jis, kaip ir žymus šveicarų ufologas Bilis Mejeris, susidūrė su nežemiško proto apsireiškimu. Su kuo susįjęs jo unikalumas ir kodėl „lėkštės“ suteikia garbę pasirodydamos dažniau nei priklauso, jis nežino. Iš kart tampa rimtu ir sako: „Mes tiktai manome kad viską žinome apie mus supantį pasaulį. Man atrodo mums reikia suprasti tai, kad mus supantis pasaulis atsiskleis pats kai manys kad tai reikalinga…“.

Kodėl nedidelė Uralo vietovė taip sudomino ateivius iš kosmoso? Nejaugi jie iki šiol stengiasi rasti nuolaužas laivo sudužusio čia prieš 24 metus?

Visgi yra ir kita realybės pusė. Surinkę visus NSO stebėjimo duomenis Šalio rajone, tyrinėtojai nustatė skrydžių trajektorijas žemėlapyje. Pasirodo, kad neatpažinti objektai juda vienu ir tuo pačiu „koridoriumi“, kuris sutampa su įslaptinta karine dalimi, netoliese nuo Šalio.

Net ir pats šalio „meteoritas“ primena nepavykusį bandymą paleisti balistinę raketą. Taip ka tai – nauji technikos pavyzdžiai arba visgi „žalieji žmogeliukai“, kurie domisi vietine flora ir fauna? Į šį klausimą mums dar teks atsakyti, o kol kas Šalis gali pilnai pretenduoti į pavadinimą „Rusijos zona 51″…