Saulės akmuo - Vikingų kompasas

Daugybę metų mokslininkai bandė išsiaiškinti, kokiu būdu vikingams pavykdavo atlikti tolimas jūrų keliones. Kaip yra žinoma, šiems narsiems jūrų keliautojams iš Skandinavijos su savo manevringais nedideliais laivais (drakarais) nebuvo sunku įveikti maždaug 2500 km ilgio kelią nuo Norvegijos iki Grenlandijos, nenukrypstant nuo kurso, t.y. plaukiant praktiškai tiesia linija! Juk būtent vikingai, kuriems tuo metu vadovavo Leifas Eriksonas, laikomi tikriausiais Amerikos atradėjais.

Laikrodis iš Unartoko fiordo

Apie jokią navigaciją pagal Žemės magnetinį lauką tais laikas nebuvo nė kalbos. Jūrininkams, tiesiogine to žodžio prasme, teko pasikliauti dangaus malone - orientuotis pagal Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių padėtį. Tačiau šiaurinės jūros nepasižymi švelniu klimatu ir saulėtu oru, Debesys ir rūkas šioje vietose yra dažnas reiškinys. Tad kokiu būdu tokiose sąlygose vikingai sugebėdavo orientuotis?

Atsakymo į šį klausimą nebuvo iki 1948-ųjų metų, kai buvo atrastas Unartoko diskas - kompasas, kuris, kaip pasakojama sagose, kartu su kažkokiu magišku saulės kristalu solstenen buvo pagrindinis vikingų jūreivių navigacijos prietaisas. Tačiau šis atradimas iškėlė dar daugiau klausimų, nei pateikė atsakymų.

Užrašuose, priskiriamuose vikingų epochai, bei vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose galima aptikti užuominų apie gana tikslų, nežiūrint į išorinį paprastumą, kompasą, kuris leido keliautojams nustatyti laivo judėjimo kryptį bet kokiu oru. Dabartiniu metu tai nėra joks nuostabą keliantis dalykas, tačiau ankstyvaisiais Viduramžiais tai prilygo burtams. Orientuotis atviroje jūroje, nematant dangaus šviesulių, pagal tuometinį navigacijos lygį buvo praktiškai neįmanoma. Vis tik vikingams, kurie krikščioniškame

pasaulyje IX-XI amžiais buvo laikomi laukiniais pagonimis, neturinčiais net savo valstybės, tai pavyko labai sėkmingai daryti.

Kaip pagamintas vikingų kompasas ir kaip jis veikia? Grenlandijoje Unartoko fiorde aptikto disko fragmentas leido mokslininkams nustatyti, kad vikingų kompasas, iš esmės, buvo sudėtingas saulės laikrodis su žymėmis, rodančiomis pasaulio šalis, ir įpjovomis, atitinkančiomis nuo gnomono (pagrindinės saulės laikrodžio rodyklės) krintančio šešėlio trajektoriją vasaros saulėgrįžos ir lygiadienio metu. Pagal eksperimentinius duomenis, kuriuos pavyko gauti šio artefakto tyrinėtojui Gaborui Chorvatui (Gabor Horvath) iš Otvoso universiteto Budapešte, laikrodis buvo gana tikslus: saulėtą dieną nustačius diską į tam tikrą padėtį taip, kad nuo gnomono krentantis šešėlis sutaptu su atitinkama žyme, pasaulio šalis galima nustatyti su ne didesne nei 4° paklaida.

Tiesa, Chorvatas savo darbe patikslina, kad Unartoko diskas geriausiai tinkamas gegužės-rugsėjo mėnesiais ir tinka tik 61° platumai. Kitais žodžiais, laikrodis-kompasas buvo naudojamas tik vasaros metu, kai vikingai atlikdavo savo žygius, ir užtikrino pačią tiksliausią navigaciją iš Skandinavijos į Grenlandiją per šiaurinę Atlanto dalį - dažniausiame ir tolimiausiame maršrute atviroje jūroje.

Vien tik Unartoko disko tyrimas neatsakė į klausimą, kas tai yra mitinis „saulės akmuo“, leidžiantis vikingams orientuotis netgi tuo metu, kai danguje nesimatė Saulės.

Mitologija ir geologija

Ilgą laiką buvo abejojama kažkokio mitinio akmens, kurį vikingai naudojo kelionių metu, egzistavimu. Skeptikai iš viso teigė, kad „saulės akmuo“ - tai paprasčiausias magnetitas, o Saulės švytėjimas per debesis - tai tik pasakotojų prasimanymai. Tačiau mokslininkai, detaliau išanalizavę šią problemą, padarė išvadą, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Jie netgi suformulavo teorinį keliautojų šiaurinėmis jūromis kompaso veikimo principą. Dar 1969-ais metais danų archeologas Torkildas Ramskou (Thorkild Ramskou) iškėlė mintį, kad mitinio „saulės akmens" reikia ieškoti tarp kristalų,

pasižyminčių poliarizacijos savybėmis. Mokslininko teoriją netiesiogiai patvirtina „Saga apie šventąjį Olafą", kurią islandų skaldas Snoris Sturlusonas įtraukė į garsiąją XIII amžiuje sudarytą skandinavų sagų rinkinį „Žemės ratas“. Štai ištrauka iš sagos teksto: „... Buvo debesuota diena, krito sniegas. Šventasis Olafas, karalius, pasiuntė ką nors apsižvalgyti, tačiau danguje nebuvo jokio plyšelio. Tada jis Sigurdo paprašė pasakyti, kur yra Saulė. Sigurdas paėmė į rankas saulės akmenį, pažvelgė į dangų ir pamatė, iš kur sklinda šviesa. Taip jis sužinojo nematomos Saulės vietą. Pasirodė, kad Sigurdas buvo teisus".

Mokslininkai, išanalizavę visus galimus mineralus, paplitusius senovės skandinavų gyvenamosiose vietose, padarė išvadą, kad realiausi kandidatai, galintys būti pavadinti „solstenen“, yra trys mineralai - turmalinas, jolitas ir Islandijos špatas, kuris yra viena iš skaidraus kalcito atmaina. Atrodo, liko visai nedaug - nustatyti, kuris iš šių mineralų buvo tikrasis „saulės akmuo“, nes juos visus vikingai galėjo naudoti.

10 metų eksperimentų

Padėti nustatyti tikrąjį „saulės akmenį" padėjo 2003-ųjų metų radinys, aptiktas atliekant 1592-ais metais netoli Oldernio salos Lamanšo sąsiauryje nuskendusio laivo tyrimą. Kapitono kajutėje buvo aptiktas pusiau skaidrus balsvas šlifuoto akmens luitas - tai buvo ne kas kitas, o Islandijos špatas.

Šiuo radiniu labai susidomėjo prancūzų fizikai iš Reno universiteto Gi Roparas (Guy Ropars) ir Albertas

Lefloksas (Albert Le Floch), kurie atliko ne vieną eksperimentą su Islandijos špatu. 2011-ais metais paskelbti šių eksperimentų rezultatai viršijo visus lūkesčius. Mineralo panaudojimo principas paremtas dvigubu spindulio lūžimu. Šią savybę dar XVII amžiuje aprašė danų fizikas Rasmusas Bertolinas. Dėl šios kristalo savybės į jį patekęs šviesos spindulys suskyla į dvi dalis. Kadangi šie spinduliai yra poliarizuoti, vaizdo ant galinės akmens dalies ryškumas priklauso nuo šaltinio spindulio poliarizacijos. Tokiu būdu, keičiant kristalo padėtį taip, kad atvaizdai taptų vienodo ryškumo, galima nustatyti Saulės padėtį netgi apniukusiu oru ar net tuo atveju, jei Saulė už horizonto pasislėpė ne seniau nei prieš 15 minučių.

Praėjus dviems metams po prancūzų fizikų darbų ataskaitos Londono karališkosios draugijos leidžiamas matematikos-fizikos žurnalas „Proceedings of the Royal Society“ išspausdino labai drąsų straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad nuskendusiame laive aptiktas Islandijos špato gabalas iš tiesų gali būti laikomas patikimu navigacijos prietaisu, kurį vikingai naudojo savo kelionėse jūromis.

Pirštu į dangų

Neverta stebėtis, kad gana drąsus teiginys apie nustatytą senosiose vikingų sagose paminėto „saulės akmens“ geologinę kilmę, kurios taip ir nepavyko patvirtinti IX-XI amžių archeologiniais duomenimis, buvo sutiktas kritikos banga. Karingai nusiteikę skeptikai, kurie taip ir nepriėmė vikingų „poliametrinės navigacijos" teorijos, teigė, kad Saulės padėties nustatymui debesuotu oru nereikėjo išradinėti sudėtingų metodų - tam visiškai pakanka spindulių, prasiskverbiančių per debesų šydą. O pasakojimai apie mitinį „saulės akmenį“ - tai tik skaldų, norinčių išaukštinti „laukinių pagonių" žinias ir sugebėjimus, prasimanymai - ne daugiau.

Atsakydamas į šiuos teiginius Gaboras Chorvatas skeptikams pasiūlė pabandyti nustatyti Saulės padėtį paprasčiausiu „piršto dūrimo į dangų" metodu. Bandyme dalyvavusiems žmonėms buvo rodomos kelios dangaus panoramos, nufotografuotos įvairiu paros metu ir esant skirtingam debesuotumo lygiui.

Buvo prašoma pažymėti tą vietą, kurioje, eksperimento dalyvių nuomone, yra Saulė. Eksperimento vykdytojai diplomatiškai pateikia išvadas - kuo debesuotesnis dangus nupaveiksluotas, tuo didesnė paklaida tarp manomos ir tikrosios Saulės padėties. Kalbant suprantamai - kritikai patyrė visišką fiasko. Vikingams iš tiesų buvo reikalingas papildomas navigacijos įrenginys. Ir jie jį ne tik surado, bet ir sukūrė gana išradingą jo panaudojimo metodą. Bendros Chorvato, Roparo ir Leflokso pastangos patvirtino, kad vikingų kompasas, anksčiau laikomas vien tik pasakotojų prasimanymu, ne tik realiai egzistavo, bet ir įgalino labai tiksliai nustatyti laivo maršrutą atviroje jūroje. Be to, XVI amžiuje nuskendusiame laive aptiktas radinys įrodo, kad seniesiems skandinavų jūrų keliautojams žinomas metodas, padedantis su „saulės akmeniu" susiorientuoti pagal pasaulio šalis, pasiteisino netgi magnetinės navigacijos metu, nežiūrint j pusės tūkstančio metų prarają, skiriančią vikingų epochą ir Elžbietos laikų Angliją.