Slaptos nacių medžioklės

Po Antrojo pasaulinio karo daugelis holokausto organizatorių bei kitų karo nusikaltėlių tikėjosi likti nepastebėti. Kai kurie jų pasikeitė dokumentus arba paspruko į kitas šalis, kur planavo laimingai nugyventi likusį gyvenimą. Jie nežinojo, kad juos jau seka teisingumo siekiantys nacių medžiotojai.

Tiesiog dirbo savo darbą

Adolfas Eichmannas buvo aukštas nacionalsocialistų partijos pareigūnas, vienas iš svarbiausių holokausto (žydų genocido) organizatorių. Per jį žuvo apie 5,5 –6 milijonai žydų ir tiek pat kitų tautybių žmonių. A. Eichmannas organizavo koncentracijos stovyklų statybą, žmonių areštavimą ir atgabenimą į stovyklas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje holokausto organizatorius netgi buvo pasakęs, kad atėjus mirties valandai į kapą šoks besijuokdamas ir laimingas – ant jo sąžinės gulintys milijonai mirusių žmonių jam sukelia didžiulį džiaugsmą ir neeilinį pasitenkinimą.

Po karo A.Eichmannas įsigijo padirbtus dokumentus ir slapstėsi Europoje. 1950 m. jis atvyko į Pietų Ameriką – Argentiną. Po poros metų į Argentiną atsikraustė ir jo šeima: žmona ir trys vaikai. Pradžioje vyras dirbo sunkius, mažai apmokamus darbus. Vėliau jis įsidarbino „Mercedes – Benz“ kompanijoje Buenos Airėse, Argentinoje. Čia A. Eichmannas pakilo iki skyriaus vadovo pareigų, gyveno pasiturinčiai. Šeima apsigyveno prabangiame name. Nusikaltėlis dar nežinojo, kad jo ieško nacių medžiotojai ir specialiosios Izraelio tarnybos.

Koją pakišo A. Eichmanno sūnaus Klauso plepumas ir pomėgis girtis. 1960 m. jis ėmė susitikinėti su mergina, vardu Sylvia. Norėdamas padaryti įspūdį jis gyrėsi tėvo karo laikų pasiekimais. Apie naująjį draugą mergina papasakojo tėvui. Jis netrukus specialiosioms tarnyboms perdavė informaciją apie galimą karo nusikaltėlį. Sylvia buvo pasiųsta pašnipinėti, todėl turėjo apsilankyti savo naujojo draugo namuose. Duris atidarė pats A.Eichmannas, Klaus į jį kreipėsi kaip į tėvą. Netrukus buvo patvirtinta A. Eichmanno tapatybė. Argentina nenoriai išduodavo karo nusikaltėlius. Todėl Izraelio specialiosios tarnybos nutarė, kad daug paprasčiau bus A. Eichmanną tiesiog pagrobti. Jie kurie laiką jį sekė. Vieną vakarą, kai A. Eichmannas išlipo atokioje autobusų stotelėje, agentai jį tiesiog įsitempė į automobilį. Po keleto dienų A.Eichmannas buvo apsvaigintas raminamaisiais vaistas, perrengtas skrydžio palydovo uniforma ir parskraidintas į Izraelį. Netrukus dėl šio pagrobimo kilo tarptautinis skandalas. Tardymo metu A. Eichmanas teisinosi tiesiog dirbęs savo darbą. Jis tikino neva nežinojęs, jog koncentracijos stovyklose žūdavo žmonės. Tai buvo melas, nes buvo žinoma, kad jis lankydavo ir inspektuodavo stovyklas, taip pat stebėdavo masines žudynes. A.Eichmannas teigė, kad tai buvo nemaloniausia darbo dalis, kurios metu jam pasidarydavo bloga. Tačiau jis visiškai nejautė kaltės. Su juo dirbę psichiatrai įsitikino, kad nusikaltėlis yra visiškai psichiškai sveikas. 1962 metais A.Eichmannas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas mirties bausme. Jo kūnas buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš Viduržemio jūros.

Mokė, kaip steigti koncentracijos stovyklas

Aloisas Bruneris buvo A.Eichmanno asistentas. Jis žinojo visas A. Eichmanno paslaptis. Taip pat jis buvo tiesiogiai atsakingas už daugiau nei 100 000 Rytų Europos žydų mirtis, vadovavo vienai koncentracijos stovyklai. Po karo A. Bruneris buvo sulaikytas amerikiečių, tačiau netrukus paspruko. Jis įsigijo netikrus dokumentus ir patraukė į Siriją. Čia jis tapo vyriausybės konsultantu. A.Bruneris patarinėjo prievartos ir kankinimo klausimais, kuriuos jis puikiai išmanė. Jis padėjo Sirijos vyriausybei kurti politinės priespaudos ir sekimo sistemą. Čia jį ir susekė nacių medžiotojas Serge‘ius Klarsfieldas. Vis dėlto Sirija nenorėjo išduoti svarbaus pareigūno. 1960 ir 1980 m. A.Bruneris gavo mažus į laiškus panašius siuntinius, kuriuose buvo sprogmnenys. Pirmą sykį atidarydamas laišką sprogimo metu neteko akies, o antrą sykį – kairės rankos pirštų. Nera aišku, iš kur atėjo siuntiniai. Gandai sklinda, kad juos atsiuntė Izraelio specialioji tarnyba „Mossad“. Sirija ilgai nenorėjo išduoti A.Brunerio Vokietijai, tačiau galiausiai pasidavė. Jau buvo planuojamas jo sulaikymas. Tačiau 1990 m. Berlyno sienos griuvimas sujaukė visus planus. Pasinaudojęs sumaištimi, senolis paspruko į Sirijos sostinę Damaską. Čia jis gyveno ramiai ir be rūpesčių. Dažnai susitikdavo su kitais buvusiais nacių partijos veikėjais ir gerdavo arbatą. Jis mirė 2010 metais, tuo metu jam buvo 98-eri. Garbaus amžiaus sulaukęs senolis visiškai nesigailėjo savo veiksmų, išliko žiaurus ir ciniškas. 1987 m. viename interviu jis sakė: „Žydai nusipelnė mirti. Nieko nesigailiu ir savo veiksmus pakartočiau dar kartą“.

Daktaras Mirtis

Aribertas Heimas buvo austrų gydytojas. Antrojo pasaulinio karo metais jis ėmė dirbti gydytoju Mauthauzeno koncentracijos stovykloje. Tuo metu jaunam gydytojui tebuvo 26-eri metai. Šioje koncentracijos stovykloje jis išdirbo vos 6 savaites, tačiau pagarsėjo savo sadistiniais eksperimentais. Kaliniai jį ėmė vadinti „Daktaru mirtimi“ arba skerdiku. Jis atlikdavo operacijas be nuskausminimo. Netrukus A. Heimą perkėlė dirbti į kitą koncentracijos stovyklą. Čia jis atlikdavo bandymus, panašius į legendinio J. Mengele. A. Heimas suleisdavo įvairių skysčių kaliniams tiesiai į širdį ir stebėdavo, kaip jie miršta didelėse kančiose. Jis nužudė šimtus kalinių tiesiog pašalindamas kai kuriuos vidaus organus. A. Heimas iš tatuiruotos kalinių odos gamindavo lempų gaubtus ir baldų apmušalus. Sykį pamatęs jaunuolį sveikais ir gražiais dantimis jis sugalvojo iš jo kaukolės pasigaminti interjero detalę – popieriaus prispaustuką. Manoma, kad gydytojas taip elgėsi nuobodžiaudamas. Po karo sadistas medikas buvo ieškomas. Iki 1962 m. jis dirbo ginekologu Vokietijoje. Maždaug tuo metu buvo paskelbta jo paieška visame pasaulyje. Netrukus A. Heimą apklausė policija. Pajutęs grėsmę A. Heimas nieko nesakęs paliko namus ir šeimą. Automobiliu jis nukeliavo iki pat Viduržemio jūros, tada ėmė slapstytis Šiaurės Afrikoje. Paskutiniuosius metus jis praleido Egipte. A.Heimo vaikai teigia, kad tėvas mirė nuo vėžio dar 1992 metais Egipte. Jie tėvo santaupas paaukojo holokausto tyrinėjimo projektams. Visgi gandai teigia, kad senolis dar buvo gyvas 2005 m. Nacių medžiotojai, vadovaujami Effraimo Zurofo, susekė, kad A.Heimas slapstosi Ispanijoje, padedamas buvusių kolegų.

Mirties Angelas

Koncentracijos stovyklų kaliniai Josephą Mengele‘į vadino mirties angelu. Šis stovyklos gydytojas pagarsėjo savo sadistiškais bandymais su koncentracijų stovyklų kaliniais. Iki šiol sklinda šiurpūs pasakojimai apie jo bandymus su dvyniais vaikais. Pasakojama, kad jis kalinius kankindavo atsipalaidavęs, švilpaudamas. J. Mengele‘is mirti į dujų kameras siųsdavo visus ligonius, kurie ligoninėje nepasveikdavo per dvi savaites. Kartą stovykloje prasidėjo šiltinės protrūkis. Ligonių jis negydė. Visus sirgusius šiltine jis pasiuntė į dujų kameras, o barakus išdezinfekavo. Po karo su netikrais dokumentais J. Mengele‘is išvyko į Argentiną. Čia jis įsidarbino staliumi. Vėliau investavo į farmacijos kompanijas, pirkdavo ir parduodavo nekilnojamąjį turtą, nelegaliai atlikdavo abortus. Čia būdamas vedė. Netrukus nacių medžiotojai aptiko J.Mengele‘į. Tačiau jis greitai pajuto, kad kažkas ne taip. Jis persikraustė į kitą miestą. J. Mengele‘is turėjo daug padirbtų dokumentų įvairiais vardais. Taigi jo pagauti taip ir nepavyko. Sulaukęs vyresnio amžiaus J. Mengele‘is bendravo su kitais naciais. Jie pagelbėdavo senoliui, kuris turėjo daug sveikatos problemų. 1979 metais plaukiodamas jūroje J. Mengele‘is patyrė insultą ir paskendo. Buvo palaidotas kape su kitu vardu. Pasklido gandai, kad jis iš tiesų nemirė ir slapstosi. 1992 m. atlikus DNR tyrimus paaiškėjo, kad palaikai tikrai yra liūdnai pagarsėjusio gydytojo. Šeima nepanoro, kad jie būtų sugrąžinti į Vokietiją. J. Mengele‘io kūnas vis dar saugomas San Paulo medicinos universitete , Brazilijoje.

Įdomu

• Karo pabaigoje užėmus Vokietiją du povandeniniai laivai atsisakė pasiduoti ir nuplaukė į Argentiną. Kai laivą patikrino Argentinos pareigūnai, jie jame aptiko žmonių, kurie neturėjo dokumentų. Gandai sklinda, kad tarp jų buvo aukšto rango pareigūnų , tarp kurių ir A. Hitleris su Eva Braun.
• 2009 m. buvo atlikti galimai A.Hitlerio kaukolės likučių DNR tyrimai. Paaiškėjo, kad šie kaukolės likučiai priklausė moteriai, kuri buvo jaunesnė nei 40 metų. Tai patvirtina spėjimus, jog A.Hitleris galėjo išlikti gyvas.
• Nacių karininkai ant vidinės kairės rankos žąsto dalies turėjo tatuiruotes, kur buvo užrašytos jų kraujo grupės. Pagal šias tatuiruotes būdavo atpažįstami aukštesniojo lygio karininkai.
• „Adidas“ įkūrėjas Adolfas Dassleris buvo nacionalsocialistų partijos narys. Jis kūrė avalynę Berlyno olimpiados dalyviams, taip pat ir Vehrmachto kariams per Antrąjį pasaulinį karą.
• Trečiojo Reicho Vokietijoje buvo uždrausta moderni muzika: džiazas, svingas. Buvo uždraustas ir modernus menas. Ypatingai naciai nemėgo P.Picasso. Jie draudė rodyti jo piešinus.