Stounhendžo brolis Bliuhendžas

Britų istorikai aptiko įdomią priešistorinę vietą, kuri nuo garsiojo Stounhendžo nutolusi vos per mylią, ir kuri savo savybėmis ir charakteristikomis praktiškai nesiskiria nuo garsiausiojo ūkanotojo Albiono statinio. Archeologai šį istorinį paminklą pavadino Bliuhendžu (Bluehenge).

Kaip specialistai teigia, Bliuhendžas yra tikras Stounhendžo brolis. Panašus pavadinimas naujai atrastai vietovei buvo suteiktas dėl to, kad šis akmeninis megalitinis statinys savo konfigūracija primena „savo vyresnį brolį“ Stounhendžą: labai panašus apskritimas ir akmeniniai statiniai. Naujasis hendžas „mėlynuoju" buvo pavadintas dėl to, kad šios spalvos akmenys buvo panaudoti ankstesnio komplekso statybai. Šių akmenų spalva yra melsva, netgi žalsva, kažkuo primenanti sulfato spalvą. Iš viso Bliuhendže buvo panaudoti 27 megalitai.

Archeologai ir istorikai „naują senąją" vietą griežčiausio slaptumo sąlygomis kasinėjo 2009-ųjų metų vasarą. Archeologų grupę saugojo policija ir net Britanijos nacionalinio saugumo darbuotojai. Šių priemonių teko imtis dėl to, kad Stounhendžas jau seniai garsėja kaip įvairių religinių sektų piligriminių kelionių tikslas. Jame taip pat stengiasi apsilankyti įvairiausių pseudomokslinių ir magijos mokslų bendrijų nariai, kurie, vos tik pasitaiko proga, ant Stounhendžo akmenų pripaišo įvairiausių slaptų ženklų, svastikų ir užkeikimų, kurie istorinį paminklą tiesiog dergia. Be to, anglų mokslininkai iki šiol negali atsakyti, kokią paslaptį savyje saugo Stounhendžas - gal karinę, gal religinę...

Po to, kai buvo aptiktas Bliuhendžas, diskusijos dėl senojo akmeninių statinių komplekso paskirties vėl įsižiebė su nauja jėga. Buvo pasiūlytos kelios ekstravagantiškos hipotezės, bandančios paaiškinti senovės megalitų paskirtį. Viena hipotezė teigia, kad „hendžo“ paskirtis buvo grynai ūkinė - tai buvo tarsi kalendorius, pagal kurį senovės valstiečiai nustatydavo laiką, kada reikia sėti ir pjauti javus. Kiti aiškina, kad kompleksas buvo pastatytas astronominiais tikslais. Dar kiti mano, kad Stounhendžas yra sakralinė vietą, kurioje britų protėviai aukojo kruvinas aukas savo dievams ir dvasioms, padėjusiems jiems įveikti įvairias gamtines negandas, kataklizmus ar net katastrofas. Yra netgi tokia hipotezė, kad Stounhendže yra palaidoti senovėje gyvenę šventieji ar ypač pamaldūs bendruomenės asmenys, kurie labai padėjo savo tolimiems palikuonims.

Patys pirmieji tyrimai Stounhendžą siejo su druidais. Tačiau kasinėjimų metu buvo nustatyta, kad Stounhendžas buvo pastatytas neolito ar bronzos amžiaus laikotarpiu. Amžius buvo patikslintas, įvairias komplekso detales tiriant radioaktyviosios anglies metodu. Dabartiniu metu yra išskiriamos šios fazės:

1 - pagrindinio griovio ir pylimų statyba. Griovyje buvo aptikta nemažai elnių ragų su „susidėvėjimo“ pėdsakais. Gilesniame sluoksnyje ragų nebuvo rasta. Specialistai padarė prielaidą, kad griovys buvo iškastas netrukus po to, kai išmirė elniai. Paskutinis toks įvykis, nustatytas radioaktyviosios anglies metodu, buvo apie 3020 - 2910 metus prieš mūsų erą.

2 - pakartotinis griovio užpylimas, mediniai statiniai ir Obrio duobės.

3 - laidojimo intarpas antrinio griovio užpylimo viršūnėje, žiedų iš smiltainio ir mėlyno akmens statyba. Ištirtos medžiagos rodo, kad tai įvyko apie 2440-2100 metus prieš mūsų erą.

Legendos Stounhendžo statybą siejo su Merlinu. XVII amžiaus viduryje anglų architektas Inigas Džonsas iškėlė versiją, kad Stounhendžą pastatė senovės romėnai. Kai kurie viduramžių laikų mokslininkai manė, kad Stounhendžą pastatė šveicarai arba vokiečiai. XIX amžiaus pradžioje įsivyravo nuomonė, kad Stounhendžas buvo druidų šventykla. Kai kas netgi manė, kad tai yra pagonių karalienės Boadicėjos kapavietė.

XVIII amžiuje tyrinėtojai pastebėjo, kad akmenų padėtį galima susieti su astronominiais reiškiniais. Labiausiai žinomą hipotezę apie tai, kad Stounhendžas buvo milžiniška akmens amžiaus observatorija, sukūrė mokslininkai D. Hokinsas ir D. Vaitas. Tačiau dabartiniu metu moksliniuose sluoksniuose ši hipotezė praktiškai nebeturi jokio palaikymo.

Taip pat neretai yra teigiama, kad Stounhendžas buvo naudojamas kaip laidojimo vieta. Iš tiesų, komplekso teritorijoje aptiktos kapavietės, tačiau žmonės jose buvo palaidoti žymiai vėliau nei buvo    pastatytas Stounhendžas.

Viename griovyje aptiktas jauno vyro skeletas, kurio kaulų analizė parodė, kad jis šioje vietoje atsidūrė 780-410 metais prieš mūsų erą.

Kaip praneša informacinės agentūros, Šefildo universiteto archeologijos profesorius Maikas Parkeris Personas, kuris vadovauja „Stonehenge Riverside Archaeological Project“ projektui, pareiškė, kad, jo nuomone, Stounhendžas nuo pat savo egzistavimo pradžios iki suklestėjimo trečiame tūkstantmetyje prieš mūsų erą dabartinės Anglijos gyventojų buvo laikomas teritorija, kurioje laidojami mirusieji. Tačiau tai tik viena iš tūkstančių (!) versijų apie Stounhendžo paskirtį. Tam, kam pavyks įminti Stounhendžo paslaptį, gyvenime daugiau nebereikės niekuo rūpintis - Didžiosios Britanijos karalienė ir Anglijos karališkoji mokslinė draugija pažadėjo visišką išlaikymą iki gyvenimo pabaigos. Bandančių įminti paslaptį yra daugybė, tačiau ji mūsų amžininkams nenori atsiskleisti.

Yra pagrįstų įtarimų, kad Bliuhendžas, kurio amžius yra daugiau nei 5 tūkstančiai metų, buvo pagrindiniu medžiagų (megalitų ir akmenų) „tiekėju" Stounhendžui. Dabar toje vietoje, kur kažkada stovėjo megalitinis Bliuhendžo kompleksas, liko tik 27 duobės, primenančios buvusią statinio didybę. Didžiuliai megalitai buvo pergabenti ir panaudoti Stounhendžo statybai. Duobės išsidėsčiusios apskritimu, jose galima aptikti smulkias mėlynų akmenų liekanas. Bliuhendžo statybos pabaiga praktiškai sutampa su Stounhendžo statybos pradžia. Kelis šimtmečius šie statiniai stovėjo skirtinguose senovinės gatvės galuose, iš kurios liko vos pastebimi pylimai ir grioviai. Ši gatvė jungė Stounhendžą su Eivono upe, ant kurios kranto buvo pastatytas Bliuhendžas.

Bliuhendžo statybai buvo panaudoti ne tik vėliau Stounhendže atsidūrę megalitai, tačiau ir kitos magminės kilmės uolienos, kurios, greičiausiai, į statybos vietą buvo gabenamos iš dabartinio Velso teritorijos. Anglų mokslininkai prisipažįsta, kad kol kas negali papasakoti apie Bliuhendžo komplekso paskirtį, taip pat, kaip ir apie Stounhendžo ir Vudhendžo (Woodhenge) paskirtį.

Tačiau pirmasis ir pats svarbiausias žingsnis, padėsiantis įspėti „mėlynųjų akmenų" statinių paslaptį, jau žengtas.