Vaiduokliams nepatinka vazoninės gėlės ir… mobilieji telefonai

„Net įtarti negalėjome, jog namus galėtume nusipirkti kartu su gyventojais. Tiesa, nematomais, tačiau girdimais, apie savo buvimą pranešančiais tik naktimis“, – sako vieno Marijampolės savivaldybės kaimo gyventoja ponia Zita, sodybą, kurioje apsigyveno su sūnumi, marčia ir dviem anūkais, šiame kaime nusipirkusi prieš keturiolika metų. Taip, taip! Kalbame vėl apie vaiduoklius. Tik šioje istorijoje, ko gero, mažiau baimės, o daugiau sveiko optimizmo bei namų šeimininkų pastangų su nematomais gyventojais sugyventi taikiai.

Nematomiems triukšmadariams vis užkliūva gėlių vazonai

„Dairiausi atokios sodybos, kai sužinojau, jog viena tokia yra parduodama būtent šiame kaime, – pasakoja ponia Zita. – Atvykau apžiūrėti ir daugiau jau nieko neieškojau: patiko ir patys namai, ir juos supanti aura, tiesiog traukte traukė čia įsikurti.“ Išties sodyba įspūdinga. Nors medinis namas gana senas, tačiau pastatytas ant gan aukštos kalvos, nuo kurios visa krašto panorama – kaip ant delno. Jaukus ir kiemas, ir seni ūkiniai pastatai, ir visa erdvė, supanti sodybą.

Ponia Zita su sūnaus šeima pirmuosius trejus metus gyveno visiškai ramiai – jokių ženklų, kad jie namuose ne vieni, nesimatė, nesigirdėjo, tačiau vėliau prasidėjo tokie dalykai, kurie iš pradžių ir baimės įvarė, ir sunerimti dėl pirkinio privertė.

„Miegu naktį, staiga – didžiulis trenksmas prie pat galvos, – pasakoja ponia Zita. – Pašoku ir net žado netenku: prie lovos stovėjęs staliukas į šipulius suskaldytas, ant jo stovėjusi vazoninė gėlė sumaitota, iš vazono tik šukės telikę.“  Toks buvo pirmas „susitikimas“ su nematomais įnamiais. Deja, ne paskutinis. Nors ne kiekvieną naktį, tačiau vis kartojosi tas pats scenarijus: šeimos narių miegą išblaško dūžtančio vazono trenksmas, o atsibudus ir atlėkus į triukšmo garsą – visiška ramybė. Vaidai, ponios Zitos marčiai, teko būti liudininke kito dužimo. Jauną moterį iš lovos išvertė trenksmas virtuvėje. Pašokusi ji nulėkė garso link ir, uždegusi šviesą, pamatė, jog iš pakabinamos virtuvinės spintelės visi puodukai išversti (jų šukės gulėjo ant grindų). „Norėdamas tų puodukų neišversi, – sako Vaida, – jie specialiame įdėkle kaip lovyje sudėti, tik išimti juos gali…“ Pasirodo, tai, kas neįmanoma matomiems gyventojams, vieni juokai nematomiems…

Ant aukšto kažkas vis vaikšto ir… degina mobiliuosius telefonus

Dar vienas nematomų gyventojų „įprastinis ritualas“, prie kurio jau šeima taip pat spėjo priprasti, sunkus pasivaikščiojimas po namo aukštą. „Kai tik sutemsta, – pasakoja ponia Zita, – dideliais sunkiais žingsniais kažkas ima vaikščioti po aukštą. Rodos, žingsniai lėti, tačiau tokie stiprūs, kad net namo lubos linksta.“ Iš pradžių, kai tik teko tokius pasivaikščiojimus patirti, pagaugai per nugarą ėjo, tačiau dabar tai išgirdę namiškiai tik nusišypso: jų „gyventojas“ vėl sumanė prasivaikščioti…

Kartą vasarą ponia Zita norėjo uždaryti langą pavakare. Nors vėjo nebuvo, jautė, kad kažkas neleidžia net pajudinti lango: iš visų jėgų stengėsi, tačiau kažkokia nematoma jėga buvo stipresnė… „Na, jei jau taip nori, tegu būna langas atdaras“, – tuomet nusprendė namų šeimininkė.  

Matyt, ir to buvo maža. Kartą naktį ponia Zita jau ne juokais išsigando. Iš miego ją pažadino fizinis diskomfortas: moteris nei iš šio, nei iš to pradėjo dusti. Pašokusią iš lovos beveik paralyžavo neįprastas vaizdas: kažkokie juoduliai lyg parašiutai aplink skraidė, kvapą užėmė degančios plastmasės kvapas. Staigiai atsitokėjusi ir užsidegusi šviesą pamatė, kad rūksta du jos mobilieji telefonai, paguldyti ant stalelio. Iš aparatų nieko nebeliko, tačiau jų baterijos liko sveikutėlės. Dar ir šiandien išlikęs stalelis su degimo žymėmis – kaip įkaltis, tik, deja, į jokį teismą kaltininko nepaduosi…

Šis įvykis privertė sunerimti ir … apsidrausti namus – dėl viso pikto… Kita vertus, vaiduokliai ėmė „išdykauti“ ne tik su mobiliaisiais, bet ir su elektra: „sumąsto“ – ir plieskia šviesa vidury naktų. Bandė, matyt, ir muzikinį centrą paleisti, bet, ko gero, nepavyko, tad išvartė viską: ko negroja net prašytas! Taigi ką su jais gali garantuoti? Juk jei įvyktų gaisras, priežastimi tikrai būtų įvardinta netvarkinga elektros instaliacija, o ne vaiduoklių išdaigos…

Namas turi tragišką istoriją

Kai pradėjo dėtis tokie dalykai namuose, ponia Zita ėmė domėtis namo praeitimi. Pasirodo, pokario metais rūsyje po namu slėpėsi partizanai. Rūsio būta neįprasto – dviejų aukštų (po dabartiniu rūsiu buvęs dar vienas rūsys, kuris tuomet ir buvo paverstas slėptuve). Nesėkminga čia laikiną prieglobstį radusiems vyrams buvusi slėptuvė: nors poniai Zitai nepavyko sužinoti tikslių detalių, viena aišku, jog su partizanais būtent tame bunkeryje buvo susidorota – ar granatą įmetė, ar sušaudė juos ten… Nepavyko sužinoti, koks likimas žuvusiųjų kūnus ištiko. Mat po skerdynių bunkerį užbetonavo, tad dabar net norėdamas į jį nepateksi: gali būti, kad po namu esama ir betoninio kapo, o triukšmą naktimis vis kelia čia mirtį sutikę partizanai… Beje, dažniausiai vaidenasi būtent tame namo kambaryje, po kuriuo ir yra užbetonuota slėptuvė.

  „Kaip ten bebūtų, – sako ponia Zita, – gyvenimas tęsiasi. Nors ir netikėjome tokiais dalykais, kol savo kailiu visko nepatyrėme, visai nesiruošiame keltis iš šių namų. Jau nebebijome jų, o aš vis juos gražiuoju pakalbinu, linkiu vargšėms sieloms ramybę rasti, žvakių uždegu, pasimeldžiu. Na, o kai vėl jie ima „išdykauti“, tik atsidūstu: na, matyt, jiems taip reikia…“

Parengė: Laima Grigaitytė, savaitinis žurnalas mususavaite.lt.

Turite savo mistine istorija? Pasidalinkite su skaitytojais... Rašykite blog‛e paranormalios istorijos. Kaip galite tai padaryti.