Trys mistiškos Vilkaviškio krašto dvarų istorijas su vaiduokliais

Sūduvos dvarų praeitis sugrįžta legendomis

Įvairūs pasakojimai apie mįslingus, mistiškus nutikimus tampa dažnos vietos traukos objektu ne vien turistams. Ypač jei ta vieta – dvaras. Ir nesvarbu koks: restauruotas, apleistas, tačiau tebealsuojantis praėjusių amžių dvasia, saugantis čia buvusių istorijų (meilės, neapykantos, keršto, pavydo, žmogiškųjų tragedijų, likimo pokštų…) paslaptis, kurios į dienos šviesą išnyra legendų pavidalu arba… mistiškais nutikimais. Ko gero, nieko keisto, jog Europoje jau seniai madinga pirkti dvarus būtent su legenda ar padavimu, ypač jei perkamame – parduodamame pastate dar „tebegyvena“ vaiduoklis. Lietuvoje yra kitaip. Vien Sūduvos krašte yra gausu dvarų, kurie patys virsta tikrais vaiduokliais: savininkams grąžintos sovietmečiu buvusios kolūkio kontoros, mokyklos jau nesulaukia savojo renesanso dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Laikas čia daro savo: pamažu ardo tai, ko nesugebėjo suardyti karai, kitokie neramumai. Gyvos lieka tik legendos, perduodamos iš lūpų į lūpas, „gyvi“ lieka ir dvarų vaiduokliai, ištikimai prisirišę prie savo žemiškojo likimo vietos…

Skaitytojų dėmesiui siūlome tris mistiškas Vilkaviškio krašto dvarų istorijas, kurias surinko Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas, žmogus, kurio hobis – kolekcionuoti Vilkaviškio krašto legendas ir padavimus, nors, deja, daugelio tokių legendų šlikusios tik nuotrupos… Ir vis dėlto tos nuotrupos, tiesą sakant, parodo, kaip istorija aiškiai pinasi su mistika, virsdama legenda…

Paežerių dvaro baltoji mergelė – tragiškos meilės auka

Viename gražiausių Sūduvos regiono dvarų – Paežerių dvare, kur šiuo metu veikia dvi kultūros institucijos: Vilkaviškio krašto muziejus ir Suvalkijos (Sūduvos) regioninis kultūros centras, – prabangi romantiška aplinka, rodos, ir be legendų duotų peno vaizduotei. Paežerių dvaro pradžia siekia Sūduvos dvarų kūrimo laikus XVI-XVII a., kai kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Išlikusi legenda, kad senasis parko ąžuolas, kuriam dabar apie 400 metų, pasodintas įkuriant pirmąjį dvarą. Paežeriai priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Dvaro ansamblis pradėtas statyti 1795 m., valdant Simonui Zabielai. XIX a. Paežerių dvaras priklausė dvarininkų Gavronskių giminei… Štai būtent iš XIX amžiaus yra atėjusi legenda, kurios pėdsakai gyvi iki šiol…

…Dvare tarnaite buvusi jauna graži mergaitė. Jaunystės žavesys, mergaitiškas drovumas pavergė dvaro pono, jau subrendusio vyro, širdį. Meilės pinklės netruko ir mergaitei susukti galvos. Tarnaitė puolė į pono glėbį aklai: negalvodama, nemąstydma, nematydama, kol atėjo praregėjimas. Skaudaus jo būta: meile alsavo tik viena širdis – mergaitės… Susitaikyti su tikrove sudaužyta širdis neįstengė. Visi dvaro gyventojai matė, kaip akyste nyksta, rodos, neseniai iš laimės skraidžiusi jauna tarnaitė, o netrukus išvydo ir dar šiurpesnį vaizdą – nepakėlusios nelaimingos meilės kančių mergaitės lavoną. Ežero bangos, į kurias iš nevilties tarnaitė puolė kaip į mylimojo glėbį, išplukdė jau bedvasį kūną (kita legendos versija teigia, jog mergaitę pasikorusią rado). Meilės kankinės tragiška mirtis sukrėtė ir poną. Jis, įamžindamas buvusios mylimosios atminimą, dvaro parke pastatė skulptūrą, vaizduojančią liūdinčią mergaitę – tiek tesugebėjo atsiliepti į tarnaitės meilės šauksmą… Deja, per siautusius karus skulptūra neišliko. Išliko tik ramybės nerandanti vieniša mergaitės siela, kuri iki šiol tebevaikšto po Paežerių dvarą, apraudodama savo nelaimingą meilę. Žmonės pasakoja: šmėsteli baltu (yra mačiusių ir juodu) ilgu rūbu pasipuošęs siluetas, sukelia lengvą vėjelį ir išnyksta tiesiog akyse. Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas net eilėraštį parašęs meilės kankinės garbei ir pavadinęs jį „Baltoji mergelė“. Dvare įsikūrusių įstaigų darbuotojai negali patvirtinti, jog baltoji mergelė vaidentųsi dvaro rūmų salėse, bet negali ir paneigti: kas žino, kas čia vyksta naktimis, kai mėnulio pilnatis ilgesingai pakimba virš parko, liūdnai atsispindėdama ežere…

Paražnių dvaro ponas po mirties virto… raiteliu be galvos

Kita mistiška istorija susijusi su Paražnių dvaru, kurio, deja, jau nė griuvėsių nėra išlikę. Šis dvaras buvęs keliaujant iš Kybartų į Kudirkos Naumiestį, pravažiavus Vilkupius, kirtus Širvintos upę, į dešinę vedančiu kaimo keleliu. Prie kelelio kairėje pusėje stūkso senas apdaužytas obeliskas su aptrupėjusia vos įskaitoma data – 1887 m. Dešinėje žolynuose – buvusio gražaus dvaro dykvietė. Senovę mena tik sudiržę storų medžių uoksai, užpelkėję tvenkiniai, kuriuose, sakoma, vienuoliai auginę žuvis.

„Pasakojama, kad senovėje šiose apylinkėse tris dvarus valdę broliai Lengvinai, visi viengungiai, – porina A. Žilinskas. – Paražnių dvarininkas dar gyvas būdamas dvaro laukų pakraštyje prie seno miško kalvelėje įsirengė kapavietę-mauzoliejų. Keturkampe mūro tvorele su bokšteliais įrengtoje aikštelėje išmūrijo laidojimo rūsį. Ponas, matyt, buvo keistuolis, nes, pasak senolių, kartą iš bažnyčios parsinešė šventą Komuniją ir ją paslėpė klojime po šienu. Senovėje tikėta, kad Komunijos išniekinimas yra mirtina nuodėmė,o tokio nusidėjėlio kūno, jam mirus, žemė nepriima. Tikėta, kad sielą nuraminti ir kūną palaidoti galima tik tada, kai velioniui, išimtam iš kapo, nukertama galva ir Komunija įdedama į burną…“ Anot legendos, Paražnių dvaro savininkas Lengvinas buvęs itin šykštus žmogus, nors turtų ir suskaičiuoti negalėjęs – tiek jų turėjęs. Be to, tie turtai ne šiaip sau atsiradę – velniui ponas, matyt, savo sielą užrašęs buvo, kad šis jam visokio žemiškojo gero negailėjęs. Sakoma, Lengvinas mėgdavęs dažnai į Karaliaučių važiuoti, o šiose kelionėse jį nelabasis lydėdavęs…

Kai atėjo Lengvinui laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu, dvarininkas buvo palaidotas pamiškės mauzoliejuje. Nors visos apylinkės žmonės, lydėdami poną į paskutinę kelionę, linkėjo jam amžinos ramybės, po iškilmingų laidotuvių ramybės neturėjo ne tik velionis ponas, bet ir Paražnių gyventojai.

Prasidėjo tokie dalykai, apie kuriuos kaimiečiai nė baisiausiuose savo sapnuose nebuvo sapnavę. Nakčiai suguldžius pasaulį poilsio, nerami pono vėlė keldavosi iš kapo ir karieta, kinkyta pragaro arkliais, baisiniu greičiu lėkdavo per kaimus, užsukdama vos ne į kiekvieną kiemą. Demoniškas triukšmas nakties ramybę versdavo šiurpulinga orgija, o žmonės, pažadinti iš miego, jau ir neužmigdavo, maldomis laukdami ryto. Mirusiajam ponui neužtekdavo pragaro arklių. Vasarą, po vidurnakčio, mirtiną nuodėmę padaręs dvarininkas keldavosi iš kapo ir eidavo į kaimiečių tvartus ar ganyklas. Ten jis ieškodavo šyvų (baltų) žirgų. Išsivedęs juos į pievas jodinėdavo iki saulės patekėjimo. Rytais išsigandę kaimiečiai rasdavę šlapius nuvarytus arklius.

Žmonėms iš siaubo jau nebuvo kas daryti, kol vienas žilagalvis senolis pasiūlė išeitį: atkasti kapą ir nukirsti ponui galvą. Taip žmonės ir padarė: atkasė kapą, nukirto lavono galvą ir padėjo prie peties, tikėdamiesi pagaliau sulaukti ramybės. Deja… Buvo dar blogiau: ponas vis tiek kildavo iš kapo, užsidėdavo galvą ant pečių ir vėl jodinėdavo kaimiečių arkliais. Žmonės rado išeitį: tuomet nusprendė dar kartą atkasti kapą ir nukirstą galvą padėjo tarp kojų – kad miręs ponas jos nepasiektų, o kapavietę užvertė akmenimis ir kampuose pastatė keturis kryžius. Vaiduoklio pasijodinėjimai baigėsi. Žmonės pasakojo, kad nuo to laiko tik vienintelę – Joninių naktį – kartais laukuose matydavę sušmėžuojant raitelį be galvos. Sakoma, kad trumpiausią metų naktį dar ir dabar šiose apylinkėse jis šmėsteli, bet jau nesišlaisto po ganyklas, ieškodamas baltų arklių… Beje, visai neseniai ponas paklaidino du medžiotojus, kurie niekaip negalėjo naktį išeiti iš miško: kur tik eidavę, vis prie mauzoliejaus griuvėsių atsidurdavę…

Šūklių dvaro griuvėsiai saugo… vaikų balsus

Kitas įspūdingas dvaras, tiksliau, mistiškieji jo griuvėsiai – Šūkliuose. Miško tankmėje – aikštelė, kurioje už žmogų aukštesniais dilgėlynais apžėlę dvaro rūmai, kurie pelnytai gali būti vadinami vaiduoklių namais: tušti, griūvantys kambariais, po kuriuos klaidžioja tik vėjas, patekęs čia pro ertmes, kurias kažkada buvo galima pavadinti langais, durimis…

…Šūklių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas XVIIa. Tuomet jis priklausė Kauno pavietui, Alvito seniūnijai. Šūklių dvaras priklausė Gavronskiams, Augustavo gubernijos dvarininkams. Aplink Šūklių dvarą buvo pasodintas didžiulis medžių parkas. Jeme iškasti tvenkiniai. Po karo dvare buvo įkurta mokykla. Tada mokiniai rūpinosi parko teritorija. Išsikėlus mokyklai ir apsigyvenus šeimoms, parko teritorija buvo apleista.

Lenkų kultūros istorikas, kaip teigia A. Žilinskas, Romanas Aftanazy veikale ,,Dzieje rezydencji na dawnych Kresach Rzeczpospolitei“ pateikia įdomių žinių apie Šūklių dvarą ir jo istoriją. XIX a. I pusėje Paežerių dvaro savininkas Vincentas Gavronskis savo valdas padalino dviems sūnums. Vyresnysis Zigmantas gavo Paežerius su puikia rezidencija, jaunesnysis Viktoras – Alvitą ir Šūklius. Viktoro sūnus Stanislavas (1860-1942), vedęs Heleną Liubomirską, buvo paskutinis Šūklių dvaro savininkas. Apie 1890 m. kunigaikštytė Helena Liubomirska – Gavronskienė iš caro valdžios išsirūpino leidimą įsteigti vaikų prieglaudą, darželį. Kaip teigia Bostono lietuviškoji enciklopedija, tai buvusi užmaskuota forma veikusi lietuviška mokyklėlė, kurioje vaikai mokėsi skaityti ir rašyti lietuviškai. Vincentas Gavronskis Šūkliuose sūnui pastatė puikius rūmus, kaip manoma , ant kryžiuočių laikus menančios pilies pamatų. Šūklių dvaras išgarsėjo ne savo architektūra, o sukauptais dailės ir meno paminklais. Rūmai buvo apstatyti Liudviko XV epochos baldais, juos puošė ir puikus angliško stiliaus parkas su gazonu…

Visos buvusios didybės nė kvapo nelikę… Tik vėjai, kaip minėta, švilpia pro kiaurymes, turinčias durų, langų kontūrus, ir… praėjusių amžių gyvenimas, pasireiškęs mistišku potyriu „Mūsų savaitės“ žurnalistei ir A. Žilinskui vaikštant po buvusių rūmų yrančias patalpas prieš penkerius metus.

…Saulė tądien plieskė, rodos, surinkusi visą rugpjūčio karštį pro visas rūmų kiaurymes. Apžiūrėję rūmus, pradėję nuo rūsio, A. Žilinskas ir šių eilučių autorė pasuko prie angos, kuri kažkada buvo durys. Staigus ir labai stiprus trinktelėjimas (tokį garsą paprastai „išleidžia“ staigiai, su didele jėga trenkiamos sunkios masyvios durys) privertė stabtelti. Dar labiau suklusti paskatino vaiko balsas. „Ai…“ – aiškiai išgirdo griūvančių rūmų lankytojai. „Ne vieni mes čia“, – tepasakė A. Žilinskas. Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius ir žurnalistė bandė dairytis kitų lankytojų – rūmų patalpos buvo tuščias. Nė gyvos dvasios nesimatė nė išėjus iš pastato. Tik vėliau, jau automobiliu nuvažiavus keletą kilometrų, atėjo pastebėjimas: juk pastate nebuvo durų, kurios galėtų trankytis… Kas tai buvo? Girdimoji haliucinacija, pasireiškusi dviem žmonėms vienu metu? O gal buvusios prieglaudos mažasis gyventojas, kaip ir baltoji Paežerių dvaro mergelė, įstrigęs šioje vietoje ne vienam šimtui metų? Klausimas taip ir liko atviras…

Parengė: Laima Grigaitytė, savaitinis žurnalas mususavaite.lt.