Valome organizmo nešvarius riebalus!

Medicinos novatoriai atrado, kad natūraliai švarūs riebalai pasižymi gebėjimu pakeisti mūsų organizmo nešvarius riebalus, kuriuose gausu aplinkos teršalų ir sunkiųjų metalų.

Rowanas H. - jaunas anglas, gyvenantis Braitone. Būdamas 30 metų, jis sunkiai sirgo. Rowanas turėdavo siaubingų išbėrimų, jam lupdavosi oda, jį kamavo emociniai nuosmukiai ir liūdesys, jam skaudėdavo pilvą, buvo sutrikdytas metabolizmo procesas, diagnozuota ikidiabetinė būklė, be to, jis labai stipriai reaguodavo j viską, kur esama kukurūzų, - net į mėsą, jei gyvūnas buvo šertas kukurūzais, sako Cate Montana.

Ketverius metus Rowanas buvo mėtomas nuo vienos neteisingos diagnozės prie kitos, jis išgėrė kalną receptinių vaistų, kuriuos skyrė ir šeimos gydytojas, ir privačių klinikų medikai. Viena iš ligoninių, kurioje Rowanas lankėsi, - pasaulinio vardo Adenbruko ligoninė (Addenbrookes Hospital) Kembridže, Jungtinėje Karalystėje. Rowanas pasakoja, kad du kartus buvo arti mirties: „2010-aisiais ir 2012-iaisiais vos nenumiriau. Pradėjau nerimauti dėl to, kad žmonės, kuriems patikėjau šalinti savo sveikatos problemas, turėjo gana dogmatiškas pažiūras ir ribotas galimybes."

Po ilgo ir sunkaus kelio, kaip tai vadina pats Rowanas, jis galiausiai pateko į Londono kliniką pas gydytoją Damieną Downingą, kuris yra ekologinės medicinos pradininkas. Rowanui padarė keletą tyrimų ir diagnozavo sunkios formos pelėsio infekciją, užsimaskavusią kaip autoimuninė liga. Be to, tyrimai parodė, kad vyro organizme esama 9 pramoninių teršalų, įskaitant 3 rūšių pesticidus, antipirenus ir net polichlorbifenilą (PCB) bei DDT, kurie buvo uždrausti jau iki Rowanui gimstant. Visos šios medžiagos kartu buvo suformavusios nesuskaičiuojamai daug genetinių mutacijų.

„Nereikia nė sakyti, kad supratau, jog šie teršalai sukelia daugelį mūsų dienomis dažnai pasitaikančių sunkių sveikatos problemų", - sako Rowanas.

Gydytojas D. Downingas pradėjo nuo kartotinių fosfolipidų injekcijų, kurių Rowanas gauna iki pat dabar. Vyras pripažįsta: „Visi rodikliai iš esmės pasitaisė. Pastebėjau, kad kartu su fiziniais pagerėjimais stabilizavosi ir mano emocinė būsena. Aišku viena: lipidus mano organizmas mielai priėmė, o naudos iš to turi sveikata apskritai. Tikrai jaučiu, kad pagaliau mano sveikata laikosi ant gero, tvirto pagrindo."

Fosfolipidai - kas tai?

Fosfolipidai yra lipidų klasė, kuriuos sudaro organinės molekulės; dauguma žmonių tai vadina tiesiog riebalais. Žmogaus organizme fosfolipidų esama pačiose svarbiausiose molekulėse, pavyzdžiui, signalizuojančiose molekulėse, reguliuojančiose ląstelių migraciją ir fermentų sintezę. Be to, fosfolipidai užtikrina nervų apsauginį sluoksnį ir skatina nervų impulsų perdavimą.

Fosfolipidai yra natūralūs antioksidantai, gebantys kontroliuoti riebalų oksidavimosi procesą, kuris menkina mūsų valgomų produktų kokybę.

Fosfolipidus organizmas taip pat gali naudoti makroenerginių junginių sintezei, tačiau svarbiausia jų funkcija, ko gero, yra kiekvienos ląstelės struktūros pagrindo sudarymas. Jų esama plazmos membranoje, kuri dar vadinama dvigubu fosfolipidų sluoksniu. Šios dvigubos membranos kartu su cholesteroliu esama kiekvienos mūsų ląstelės struktūros pagrinde. Jos iš išorės apsaugo ląstelės vidų nuo įkrautų dalelių ir kitų nepageidautinų junginių.

Be to, fosfolipidai ir cholesterolis sudaro struktūrines membranas, gaubiančias ląstelės vidinius komponentus - branduolį, kuriame esti DNR, ir organoidus, kurių svarbiausios mitochondrijos. Mitochondrijos, sujungdamos deguonį su baltymais, riebalais ir angliavandeniais, formuoja adenozino trifosfatą (ATP), kad aprūpintų energija kiekvieną organizmo ląstelę. Tačiau fosfolipidai nėra paprastai struktūriniai.

Pasak naujausių biologinių epigenetikos srities mokslinių tyrimų, ląstelių membranos padeda sąlygoti, ar genai bus įjungti, ar išjungti, vadovaudamosi jų reakcija į aplinką, o tai veikia maisto medžiagos, toksinai, hormonai, dieta, emocijos ir stresas.

„Ląstelių smegenys yra jų oda, membrana, kuri nuolat kinta. Per membranos veiklą galime valdyti genus, biologiją ir visą gyvenimą", - sako ląstelių biologas dr. Bruce'as Liptonas.

Norint apsirūpinti maisto medžiagomis, kurios būtinos fosfolipidų sintezei, su kasdieniu maistu turime gauti pakankamai B grupės vitaminų, iš baltymų - aminorūgščių ir turėti pakankamai riebalų rūgščių. Ląstelių vientisumui išsaugoti reikalingas ir cholesterolis. Deja, nuo praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio, kai JAV mokslininkas Ancelas Keysas paskelbė nekorektišką teoriją, kad sotieji riebalai ir cholesterolis tiesiogiai susiję su širdies ir kraujagyslių ligų rizikos padidėjimu, šie itin vertingi junginiai suvokiami kaip širdies priepuolis lėkštėje, ir jų stengiamasi vengti bet kokia kaina.

Iš tikrųjų riebalų rūgštys yra labai svarbi raciono dalis, nes jos dalyvauja visuose procesuose, pradedant fosfolipidų formavimusi, baigiant organizmo saugojimu nuo padidėjusios koronarinės širdies ligos, hipertenzijos, II tipo cukrinio diabeto, reumatoidinio artrito, opinio kolito, Krono ligos ir lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (HOPS) rizikos. Savo ruožtu sumažėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje, atrodo, yra tiesiogiai susijusi su Alzheimerio ligos raida.

Į veną leidžiamos žuvų taukų emulsijos, neretai vadinamos intralipidų infuzinėmis emulsijomis (Intralipid - dažniausiai naudojamos emulsijos prekyženklio pavadinimas), gali padėti gydyti ūmines kvėpavimo takų ligas (pavyzdžiui, respiratorinį distresą). Be to, jos gali padėti sustabdyti uždegimą skatinančių citokinų formavimąsi, o tai signalinės molekulės, kreipiančios ląsteles uždegimo, infekcijų ir traumų link. Tuo pat metu minėtos infuzijos stimuliuoja uždegimą mažinančių citokinų sintezę. Taip pagerinama imuninė sistema. Iš esmės intralipidų infuzinės emulsijos puikiai tinka kritiškos sveikatos būklės asmenims, sergantiems įvairiomis ligomis.

Reikia turėti omenyje, kad sojų aliejus, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip tokių emulsijų pagrindas (vietoj žuvų taukų), gali duoti priešingą efektą ir suintensyvinti uždegimą bei neigiamai paveikti kepenų funkcijas. Dabar riebalų gelbėjimas nuo anestezijos ir kitų medikamentų taršos yra vienas naujausių atradimų klinikinėje toksikologijoje.

Švinas iš įvairių žaislų ir keramikos gaminių su spalvota glazūra, nikelis iš cigarečių ir dyzelino... Sąrašas toksinų, kurie veikia žmogaus organizmą ir kurių kasdien gauname, tiesiog begalinis.

Gydytojas D. Downingas pasakoja: „Lipidų emulsijos terapiją maždaug prieš 10 metų atsitiktinai atrado vienas anesteziologas. Pacientui buvo suleista didelė vietinės anestezijos dozė, turinti padaryti nejautrią ranką, bet dozė pateko į arteriją ar kažkaip panašiai. Taigi, pacientas neteko sąmonės, o jo širdis sustojo. Gydytojai pusę valandos darė širdies masažą, tačiau niekas nepadėjo, kol kažkas pasiūlė atlikti lipidų injekciją, ir pacientas atsigavo."

Nuo pirmos lipidų injekcijos, kuri buvo daroma slapta, per kelis tyrimus konstatuota, kad paprasta lipidų emulsijos infuzija gali panaikinti klinikinį toksiškumą, sukeltą vietinės anestezijos. Taip pat galima atkurti širdies veiklą ir koreguoti aritmiją, sukeltą jatrogeninio (medicininio) vaistų perdozavimo.

Gydytojams ir sveikatos priežiūros darbuotojams su holistiniu požiūriu tai jokia paslaptis. Jie jau dešimtis metų žinojo, kad lipidai gali būti naudingas pagalbininkas norint išsivaduoti nuo toksinų, kurių gauname iš aplinkos.

Mūsų toksiškas pasaulis

Kiekvieną dieną per odą ir plaučius gauname iš aplinkos toksinų, pavyzdžiui, lakiųjų organinių junginių, kurių esama dažuose, lakuose, kilimuose, grindų dangose, minkštuose balduose, taip pat įvairių junginių iš oro gaiviklių, kosmetikos, valiklių, degalų, taip pat kontaktuojame su pesticidais ir herbicidais. Mumyse kaupiasi gyvsidabris iš dantų plombų, iš vakcinų ir žuvų, gyvenusių nešvariuose vandenyse. Iš indų, kuriuose gaminame maisto, absorbuojame aliuminio, o iš neprisvylančių keptuvių ir puodų - polichlorfluoranglia-vandenilių (PCFC), kurie išsiskiria gaminant valgyti, ir gali sukelti įvairių sveikatos problemų. Švinas gali patekti į organizmą iš žaislų ir kitų gaminių iš Kinijos, taip pat reikia saugotis atvežtinių keramikos gaminių su spalvota glazūra, nikelio, kuris slypi cigaretėse ir dyzeline... Sąrašas toksinų, kurie veikia žmogaus organizmą ir kurių jis kasdien gauna, tiesiog begalinis.

Dauguma toksinų yra tirpūs riebaluose, todėl jie patenka j mūsų organizmo riebalų kameras, t. y. uždaromi į riebalų ląsteles, kurios organizmui atrodo saugi vieta toksinams laikyti. Deja, taip nėra. Net tada, jei būtume liekni kaip olimpiniai čempionai, turintys itin mažai riebalų atsargų, organizme vis tiek būtų apie 20 proc. kūno svorio riebalų ir aliejų. Didžiąją jų dalį sudaro vidinės ir išorinės ląstelių membranos, kuriose yra mitochondrijų ir DNR.

Pasak gydytojo D. Downingo, „tai labai bloga vieta toksinams laikyti, todėl turime jų atsikratyti. Toksinai deformuoja membranas. Jie atveria dvigubą fosfolipidų sluoksnį, verčia jo viduje esančias medžiagas kontaktuoti su vandeninga terpe ir serumais, kurie yra už ląstelės ribų."

Kaip nurodo D. Downingas, aplinkos toksinai ir sunkieji metalai sudaro toksiškus junginius. Tai teigiamai įkrautos cheminės medžiagos, dalyvaujančios įvairiuose neurotoksiškuose mechanizmuose. Jos prisijungia prie membranų, baltymų ir kitų ląstelių organoidų, dėl to pastarieji atrodo tarsi svetimi įsibrovėliai, ir organizmo imuninė sistema jų neatpažįsta kaip savų. Mūsų imuninė sistema stengiasi atsikratyti jų sukeldama uždegimą, kuris toliau kelia ląstelių pažeidimus artrito ar kitos lėtinės uždegiminės ligos pavidalu. Be tokio poveikio, aplinkos toksinai naudojasi organizme esančiomis maisto medžiagomis bei skatina širdies nepakankamumo, aritmijos ir hipertenzijos susiformavimą.

Toksiški junginiai gali prisijungti ir prie DNR. Kai taip atsitinka, DNR negali koduoti baltymų, kaip turėtų daryti, o transmembraniniai baltymai nebefunkcionuoja normaliai.

D. Downingas aiškina: „Didžiausias ir svarbiausias transmembraninis baltymas yra mitochondrijoje esantis translokatorius, kuris padeda į ląstelę patekti ATP ir aprūpinti jas energija. Beveik 100 proc. asmenų, sergančių lėtinio nuovargio sindromu, mitochondrijos nefunkcionuoja kaip reikiant, kadangi jos pažeistos arba prie jų prisijungę toksinai, trukdantys tiekti ATP. Tai iškart jaučiasi kaip nuovargis ir energijos trūkumas."

Prasta mityba ir maisto medžiagų trūkumas - dar vienas rizikos veiksnys. Pasak gydytojos Sarah'os Myhill, kuri priima pacientus Velse, Didžiojoje Britanijoje, žmonių organizmuose kaupiasi toksiškos mineralinės medžiagos, nes jiems trūksta reikalingų ir fiziologiškų mineralinių medžiagų. Gydytoja nurodo: „Žinoma, tam, kad taip įvyktų, žmonės turi kontaktuoti su toksinais. Tačiau, jei organizme ko nors stinga, į šias tuščias vietas bus įtraukiami sunkieji metalai, pavyzdžiui, jei kam nors trūksta seleno ar cinko, o tai vienas labiausiai paplitusių stygių, daug didesnė tikimybė, kad toks asmuo gaus daugiau švino ar gyvsidabrio."

Ląstelių membranos padeda sąlygoti, ar genai bus įjungti, ar išjungti, vadovaudamosi jų reakcija j aplinką, o tai veikia maisto medžiagos toksinai, hormonai, dieta, emocijos ir stresas.

Organizmui nuo sunkiųjų metalų taršos valytis tradiciškai taikoma chelatų terapija su EDTA (etilendinitrilotetraacto rūgštimi), DMPS (dimerkapto-1 -propano sulfono rūgštimi) ir DMSA (dimerkapto gintaro rūgštimi), kurių esama organinės sieros sudėtyje. Tačiau visi 3 metodai turi ir šalutinį poveikį. Saugiausiu iš jų laikoma DMSA. Chelatų terapijos šalutiniai reiškiniai: pilvo traukuliai, pykinimas, vėmimas, sumažėjęs kraujospūdis, galimi inkstų pažeidimai ir net mirtis.

Taikant bet kurį iš terapijos variantų būtina griežta priežiūra, kad tuo metu, kai iš organizmo išplaunamos sunkiųjų metalų sankaupos, nebūtų pažeidžiami inkstai ir kepenys.

Gydytojas D. Downingas nurodo: „Dar reikia prisiminti, kad iš organizmo bus šalinamos ir reikalingos mineralinės medžiagos. Nuolat būtina organizmą aprūpinti jomis ir stebėti savo būklę. Tai nėra paprasta."

Deja, chelatų terapija neatkuria pažeistų fosfolipidų membranų ir kitų ląstelių komponentų. Palyginti - lipidų / fosfolipidų terapija pakeičia pažeistas ląstelių struktūras, o pažeisti elementai sugriaunami ir pašalinami iš ląstelių arba pataisomi ir naudojami iš naujo.

Gerieji riebalai

Iki šiol neatlikti tyrimai siekiant išsiaiškinti, kokie fosfolipidai veiksmingi šalinant iš organizmo sunkiuosius metalus. Per bandymus su žiurkėmis nustatyta, kad nesočiosios riebalų rūgštys padeda mažinti švino koncentraciją kraujyje. Neseniai atliktame tyrimų apibendrinime apie sezamų aliejų (ir jo veikliąją medžiagą sezamolį, kuris veikia kaip antioksidantas) nustatyta, kad jis padeda mažinti inkstų ir kepenų pažeidimus, atsiradusius dėl toksinų - švino ir geležies -poveikio.

Fosfolipidai, kurie sudaro apie 3 procentus sezamų aliejaus riebalų, yra žinomi kaip natūralūs antioksidantai, gebantys kontroliuoti riebalų oksidavimosi procesą, kuris menkina mūsų valgomų produktų, ypač mėsos ir pieno produktų, kokybę. Pakartotinis oksiduotų riebalų vartojimas nuodija ir ląsteles, ir genus. Be to, antioksidantai gali padėti surinkti ir pašalinti sunkiuosius metalus.

Suleisti į veną, fosfolipidai suveikia daug greičiau nei jų išgėrus, bet, priklausomai nuo organizmo užterštumo toksinais, gali reikėti 20 ir daugiau injekcijų.

Apie 300 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų už vieną infuziją - tai nemažos investicijos į sveikatą. Vartoti geriamų lipidų būtų pigiau, ilgiau, tačiau jų efektyvumas būtų toks pat. Jei žmogus renkasi antrą variantą, gydytojas D. Downingas vis dėlto pataria iš pradžių dviem ar trimis infuzijomis įjungti inkstus, tulžies pūslę ir kepenis (visus svarbiausius organus, kurie šalina toksinus), o tada pradėti gerti fosfolipidų.

Papildomai prie bet kokios fosfolipidų terapijos reikėtų vartoti glutationo S-transferazę - tai jungiantis fermentas, padedantis šalinti toksinus. Jei jo nebus gaunama papildomai, organizmas išsems šio fermento atsargas. Glutationas iš tikrųjų yra toks puikus detoksikacijos agentas, kad gydytoja S. Myhill sunkiesiems metalams šalinti jį taiko net vieną.

Kokios išvados? D. Downingas aiškina: „Lipidų terapija efektyvi. Viskas, kas yra taip stipru, kaip ši terapija, gali būti labai geras pagalbininkas ar kelti didžiulę grėsmę, jei nebus žinoma, kaip su tuo elgtis."

Organizmo valymo ir detoksikacijos metodai buvo žinomi ir ajurvedinėje medicinoje Indijoje, ir vietinėse Amerikos kultūrose, ir senovės Graikijoje bei Romoje. Šiais laikais mūsų gyvenimo būdo sudaromas toksinų krūvis toks didelis, kad daugelis sveikatos srities profesionalų rekomenduoja valyti organizmą kartą per metus. Kara Fitzgerald, natūropatijos gydytoja iš Sandi Huko klinikos Niutaune (The Sandy Hook Clinic in Newtown), JAV Konektikuto valstijoje, sako: „Mus visus slegia toksiška našta. Visus! Mus visus veikia toksinai."

Dauguma detoksikacijos protokolų, pavyzdžiui, chelatų terapija ir lipidų emulsijų terapija, siūlo išsivaduoti nuo kankinančių toksiškumo simptomų asmenims, kurie serga lėtinio nuovargio sindromu, hepatitu, Laimo liga, patiria neurodegeneracinių būsenų ar yra chemiškai apsinuodiję, tačiau esama ir daugelio kitų, ne tokių drastiškų priemonių, kurių galima imtis norint padėti organizmui išsivalyti.

Nepriklausomai nuo to, kuriame pasaulio krašte gyvename, tam tikru mastu toksinai tikrai veikia kiekvieną iš mūsų. Todėl K. Fitzgerald pataria papildomai vartoti 3 svarbiausias mineralines medžiagas, kurios būtinos bendrai detoksikacijai, - seleną, magnį ir cinką.

S. Myhill pasakoja, kad „visiems savo pacientams skiria racioną, kuriame daug riebalų, mažai angliavandenių ir mažiau alergenų. Tai taip pat padeda išsivalyti, nes stimuliuojamas tulžies išskyrimas, o tai savo ruožtu šalina toksinus iš kepenų. Tada kartu su žarnyne esančiais probiotikais atsikratome visų kenksmingų medžiagų per ekskrementus."

Valgydami sveiko maisto - šviežių daržovių, vaisių, visų grūdo dalių produktų, žuvų, raudonos mėsos ir paukštienos, tuo pat metu išbraukdami iš valgiaraščio pramoniniu būdu perdirbtus produktus, kuriuose esama cukraus, chemikalų, pesticidų, herbicidų ir GMO (genetiškai modifikuotų organizmų), jau geriname savo sveikatą. Itin efektyvūs produktai, skatinantys organizmo valymąsi, yra bastutinių šeimos daržovės, pavyzdžiui, brokoliniai ir lapiniai kopūstai, salotų ir garstyčių lapai. Kalendros, petražolės, chlorelės ir melsvadumbliai taip pat naudingi kovojant su sunkiaisiais metalais ir chemine tarša organizme.

Kiek tik galite, namuose venkite toksiškų chemikalų ir valiklių. Skaitykite etiketes visų gaminių, pradedant kosmetika, baigiant skalbimo priemonėmis, nenaudokite tokių dažų ar namų apyvokos reikmenų, kuriuose yra lakiųjų organinių junginių. Jų esama oro taršoje, naftos chemijos produktuose ir pesticiduose. Visos minėtos medžiagos tirpsta riebaluose, todėl išsaugomos poodiniame riebalų sluoksnyje. Pasak S. Myhill, padidinus kūno temperatūrą, pavyzdžiui, sportuojant ar pirtyje, visi chemikalai ima vibruoti ir migruoti iš poodinių riebalų į lipidų sluoksnį odos paviršiuje, nuo kur galime juos nuplauti.

Gydytoja pataria: „Darykite viską, kas tik jums patinka. Jei žmogus yra fiziškai stiprus, tegul jis sunkiai treniruojasi ir daug prakaituoja, o po to prakaitą nusiplauna. Jei tai netinka, pravartu dažnai maudytis karštoje vonioje."

Lėtiniu nuovargiu sergantiems pacientams, kurie nelabai gerai jaučiasi karštyje, S. Myhill rekomenduoja infraraudonųjų spindulių pirtį, nes joje sušyla tik poodinis riebalų sluoksnis, bet nepadidėja bendra kūno temperatūra.

Be to, infraraudonųjų spindulių pirtis paspartina metabolizmą, kuris sudegina riebalus energijai. Toksinai išsilaisvina, ir juos galima pašalinti iš organizmo.

Kad neperlenktumėte lazdos kaitindamiesi per daug, apribokite saunos sesijos trukmę iki 30 minučių ir gerkite daug vandens. Po pirties pasėdėkite porą minučių, kad organizmas atsigautų, o tada nusiprauskite po dušu.

Kaip patikrinti organizmo užterštumą?

Manote, kad galbūt turite problemų dėl toksinų organizme? Jų kaupimosi simptomai kiekvienam asmeniui skirtingi, nors esama ir kelių bendrų bruožų: nuovargis, silpnas virškinimas, skaudantys sąnariai, depresija ir menstruacijų sutrikimai. Ūminio metalų toksiško poveikio požymiai ekstremalesni - būna traukulių, judesių sutrikimų, galvos skausmų, sunku koncentruotis, pila prakaitas, kyla respiracinių problemų, gali pykinti ir prasidėti vėmimas.

Požymiai ir simptomai, rodantys sunkiųjų metalų kaupimąsi, taip pat priklauso nuo amžiaus, bendros sveikatos būklės, nuo konkretaus metalo ir jo formos, nuo koncentracijos ir trukmės, t. y. laiko, kiek ilgai žmogų veikė konkretaus metalo poveikis. Todėl, jei jums atrodo, kad sveikatos problemos galėtų būti susijusios su toksinais, pirmiausia būtinai reikėtų tai patikrinti šiais tyrimais.

• Sunkiųjų metalų tyrimai - įvairiomis grupėmis matuojamos konkrečių metalų koncentracijos kraujyje, šlapime, o kartais ir plaukuose. Dažniausiai daromi testai gyvsidabrio, švino ir arseno koncentracijoms nustatyti.

Į kitus tyrimus dar įtraukiami kadmis, varis ir cinkas. Pagal simptomus sveikatos priežiūros profesionalas turėtų sugebėti pasakyti, kokį tyrimą reikėtų darytis.

• Eritrocitų testai - jais nustatoma, ar kraujyje yra sveikam ląstelių funkcionavimui reikalingų mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, magnio, vario ir cinko. Nepakeičiamų mineralinių medžiagų deficitas neretai parodo, kad organizmas užterštas sunkiaisiais metalais, nes jis įtraukia sunkiuosius metalus į ląsteles siekdamas kompensuoti reikalingų mineralinių medžiagų trūkumą.

• Plaukų tyrimai - sąlyginai pigios patikros. Jei plaukuose konstatuojamos didelės toksiškų metalų koncentracijos, tai yra patikimas indikatorius. Normalūs rezultatai nėra tokie vienareikšmiai, pagal juos negalima atmesti galimybės, kad organizme esama toksiškų metalų.

• Kraujo ir prakaito tyrimai - jie gali padėti atskleisti tikrąją būklę, tačiau, kadangi sunkieji metalai yra gana lipnūs, jie gali prisijungti prie organizmo audinių įvairiose vietose ir atitinkamai būti pašalinti iš organizmo įvairiais keliais. Daugelis sunkiųjų metalų koncentruojasi kauluose ir riebaluose ar jungiasi prie baltymų, todėl jų neparodo nei kraujo, nei prakaito tyrimai.

• Šlapimo tyrimai - dažniausiai jie daromi prieš ir po chelatų terapijos; jie laikomi vienais iš patikimiausių testų. Vis dėlto, jei netaikomi chelatai, gydytoja Sarah'a Myhill nepataria atlikti šlapimo tyrimus, kadangi jie gali būti nepatikimi, nes, organizmas be chelatų terapijos pagalbos neišskiria sunkiųjų metalų iškart į šlapimą. Gydytoja aiškina: „Jei norite aptikti sunkiuosius metalus, turite juos kuo nors sugriebti. Todėl DMSA (dimerkapto gintaro rūgštis) tokia gera - ji prijungia dideles molekules ir teikia gana geros informacijos apie sunkiųjų metalų padėtį organizme."