Vėžiui patinka cukrus ir baltymai?

Nuolatos pasigirsta gydytojų raginimai gerti arbatą, paskaninant ją medumi arba kitomis natūraliomis priemonėmis, atsisakyti saldumynų. Pasak jų, šiuolaikinis žmogus turėtų visiškai atsisakyti baltojo cukraus, nes tai gali padėti apsisaugoti nuo gausybės ligų, tarp jų ir onkologinių. 

Ar iš tiesų cukrus yra pavojingas ir ar tiesa, kad vėžiu sergantiems žmonėms cukrų reikėtų visai pamiršti?

Mokslininkams atliekant tyrimus su vėžinėmis ląstelėmis, buvo paskelbta prielaida, kad vėžinės ląstelės minta cukrumi. Tol, kol gliukozė arba cukrus patenka į vėžines ląsteles, jos ir klesti. Ar tai reiškia, kad negavusios šio maisto, vėžinės ląstelės turėtų mirti?

Nesveikų ir sveikų ląstelių ciklai

Visoms mūsų ląstelėms reikalingas tam tikras gliukozės ar cukraus kiekis kraujyje, kad ląstelė gautų energijos ir išgyventų visą jai priklausantį ciklą -augtų, dalintųsi ir mirtų. Manoma, kad vėžys atsiranda tada, kada senosios ląstelės atsisako mirti, virsta vėžinėmis ir jau supiktybėjusios nuolat auga ir dauginasi.

Frazė „vėžys mėgsta cukrų“ nėra be pagrindo. Jos paplitimą onkologinių ligonių ir gydytojų tarpe įtakojo 1924 metais dr.Otto Warburgo paskelbtas veikalas „Apie auglių metabolizmą". Žymus ląstelių tyrinėtojas Dr.O.Warburgas už savo darbus buvo apdovanotas Nobelio premija po to kai paskelbė įrodymus, kad vėžinės ląstelės susidaro tada, kada vykstant cukraus fermentacijai sutrinka ir pakinta deguonies cirkuliacija ląstelių viduje. Daugelis gydytojų, perteikdami dr. Warburgo informaciją nemoksline kalba, naudojo paprastesnius ir visiems suprantamus žodžius „vėžiui patinka cukrus".

Šiandien intensyviai atliekant tyrimus su genais, atsiranda vis naujos informacijos apie tai, kas galėtų sukelti vėžį ir kuo jis minta. Genetikai teigia, kad vėžys atsiranda ne tada, kada sutrinka mitochondrijų funkcijos (kaip rašė dr.Warburgas), o tada, kada atsiranda genų mutacijos. Pavyzdžiui, teigiama, kad krūties vėžį sukelia BRCA1 ir BRCA2 mutavę genai.

Šiuo metu vis dažniau pasigirsta kalbos, kad nors ir akivaizdu, kad vėžinės ir sveikos ląstelės skiriasi savo mitybos ir energijos principais, tačiau tai tik efektai ir pasekmės, o ne tai, kas iš tiesų sukelia vėžį.

Cukrus ir baltymai padeda vėžiui išgyventi

Sakoma, kad vėžinės ląstelės nemirtingos - jos, skirtingai nei sveikosios ląstelės, pačios nemiršta. Mokslininkai ne vienerius metus tiria šią vėžinių ląstelių anomaliją ir ieško priežasčių ir paaiškinimų, kaip šioms ląstelėms pavyksta nenumirti. Atlikus laboratorinius tyrimus Duke universitete (JAV) paaiškėjo, kad vėžinės ląstelės naudoja tam tikrus baltymus ir cukrų tuo metu, kada turėtų mirti. Taigi vėžinės ląstelės puikiai panaudoja cukrų ir pasidaro nemirtingomis. Dėl šios priežasties mokslininkai grįžta prie 1924 metais dr.Warburgo paskelbtos teorijos ir teigia, kad pagaliau atrado vėžio silpnąją vietą.

Kuriamas „naujas cukrus“ kovai su vėžiu

Johno Hopkinso universitete JAV grupė mokslininkų ieškojo būdų, kaip apgauti vėžines ląsteles, kad šios nors ir pasiimdamos maisto, kuo greičiau mirtų. Jie studijavo įvairius cukraus pasisavinimo būdus. Tyrimų metu ląstelėms buvo „patiekiamas" n-butiratas (druska) kartu su angliavandeniais (kurių sudėtyje yra cukraus), ląstelių proliferacija, t.y. nenormalus audinio vešėjimas, sumažėjo. Dabar siekiant sustabdyti auglio augimą, siūlomi vaistai, kurių sudėtyje yra n-butirato.

Yra dar keletas mokslininkų grupių, kurie dirba su vėžinėmis ląstelėmis, siekiant sumažinti jų gebėjimą pasisavinti cukrų. Jau yra vaistų, kurie atsirado šių tyrimų dėka ir skiriami ligoniams kartu su chemoterapija, kad ji veiksmingiau susidorotų su vėžiu. Šveicarijos mokslininkai pasiūlė vaistus, kurių sudėtyje yra taip vadinami „quantum dots" arba nanokristalai, kurie keliauja tik į kepenis ir nepatenka į kitus organus. Šiuose vaistuose yra mažos dozės cukraus, dėl kurio vėžinės ląstelės greičiau pasisavina vaistus, o vaistuose esančios medžiagos savo ruožtu pradeda naikinti vėžines ląsteles. Manoma, kad šie vaistai sukelia mažiau šalutinių reiškinių, greičiau patenka ten, kur jie reikalingi ir geriau atlieka savo darbą.

Cukrų vartokite protingai

Cukrus suteikia energijos, tačiau nesuteikia reikalingų medžiagų kovojant su vėžiu ar mažinat onkologinės ligos atsiradimo galimybes. Tačiau natūralus, neperdibtas cukrus -iš vaisių, daržovių ar medus - galėtų būti naudingi galvojant apie sveiką mitybą. Balto ar rudo cukrus, kukurūzų sirupo ar kitokio nenatūralaus cukraus netūrėtų būti ant jūsų stalo, arba jei sunku jo atsisakyti - reikėtų riboti jo suvartojamą kiekį. Valgydami saikingai saldaus maisto, nepakenksite sau priaugdami nereikalingo svorio, kuris taip pat laikomas vienu iš vėžio atsiradimo veiksnių.

Geriausia alternatyva perdirbtam cukrui ir saldumynams - švieži ar džiovinti vaisiai, kadangi jie turi organizmui svarbių mineralinių ir balastinių medžiagų, vitaminų.

Pasisaldinti gyvenimą galima ir šiais natūraliais saldikliais:

• Nektaras – saldus skystis, kurį išskiria augalai ir yra pagrindinė medaus sudedamoji dalis.
   
• Miežių salyklas – šiame natūraliame gamtos saldiklyje yra daug vitaminų ir mineralų.
   
• Kokoso cukrus – jis gaminamas ir kokoso sulčių ir primena melasą ir medų. Jo labai žemas glikeminis indeksas. (GI parodo, kokiu greičiu organizmas pasisavina cukrų. Manoma, kuo GI yra mažesnis, tuo geriau).
   
• Fruktozė – ji gaunama iš vaisių ir uogų bei yra saldesnė nei rafinuotas cukrus, todėl patariama jos naudoti per pus mažesniais kiekiais, nei tai įprastai darydavote su cukrumi.
   
• Medus. Apie jį tikriausiai nereikia daug pasakoti. Jo kokybė priklauso nuo to, iš kur ir kokių augalų bitės jį surinko.
   
• Maltozė – ji gaminasi grūdų ir ryžių krakmole. Prekyboje būna maltozės sirupas arba kristalų pavidalo.
   
• Klevų cukrus ir klevų sirupas – ypač turtingas mineralais ir yra laikomas puikiu kalcio šaltiniu.
   
• Ryžių sirupas – gaminamas iš rudųjų ryžių maltozės.
   
• Sorgų sirupas – gaminamas iš sorgų cukranendrių ir, manoma, yra labai saugus naudoti, nes jame pasitaiko mažai pesticidų, kadangi sorgos nepatinka parazitams, joms auginti nenaudojami jokie „nuodai“.
   
• Turbinado cukrus – arba rudasis cukrus. Jis nėra balinamas ar kitaip rafinuojamas ir jame yra mažai kalorijų.
   
• Ksilitolis – išgaunamas ir iš vaisių, ir uogų, bet dažniausiai iš beržo žievės. Jis turi mažiau kalorijų ir pasižymi dezinfekuojančiu poveikiu, padeda išvengti dantų ėduonies. Šis natūralus saldiklis yra saugus naudoti diabetikams.

Kai kurių natūralių saldiklių glikeminė rodyklė: Kuo mažesnis indeksas, tuo lėčiau cukrus iš maisto patenka į kraują – manoma, kad tai saldiklio privalumas, nes valgant maistą su aukštu glikeminiu indeksu, kraujyje pakyla gliukozės kiekis, o jam sumažinti išsiskiria insulinas, su kuriuo sulėtėja medžiagų apykaita ir kalorijų deginimas.

Tai įdomu:

• Žmogus per metus vidutiniškai suvalgo 36 kg cukraus: 6 kg gauna tiesiai iš pakelio, o likusius 30 kg - kartu su gėrimais ir saldumynais, kepiniais ir konservais, saldžiomis sriubomis ir padažais, pusgaminiais ir sausais pusryčiais. Per dieną tai sudarytų 33 kubelius cukraus arba tiek, kiek jo būtų galima gauti iš vieno cukrinio runkelio.

• Klaidingai manoma, kad rudas cukrus yra sveikesnis už baltą. Rudas cukrus yra rudas, todėl kad yra mažiau išvalytas arba jame yra melasos (sirupo gaunamo iš cukranendrių), todėl sudėtis nuo balto cukraus skiriasi tik labai menkai. Ir rudas, ir baltas cukrus yra tik energijos šaltinis ir, priešingai nei vaisiai, jie neturi nei vitaminų, nei mineralinių, nei balastinių medžiagų.

• Lietuvoje pirmasis cukraus fabrikas pastatytas 1931 m. Marijampolėje.

• Dar VI a. pr. m. e. vienas iš Aleksandro Makedoniečio admirolų savo žygių dienoraštyje rašė, kad Indijoje auga tokios švendrės, kurios be bičių neša medų. Manoma, kad jis aprašė sirupą, kurį vietiniai gyventojai gaudavo iš cukrašvendrių ir kuriuo gardino maisto produktus.