Vitaminas B17 prieš vėžį, faktas ar prasimanymas?

Viso pasaulio mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį intensyviai kuria vaistus nuo vėžio. Pažanga yra, ir nemaža, tačiau absoliučiai visoms šios ligos atmainoms tinkančio universalaus vaisto nėra ir negali būti, nes onkologiniai susirgimai skiriasi savo biologija. Tokia situacija naudojasi žmonių viltis pagyti eksploatuojantys asmenys, kuriantys įvairias teorijas apie neva „stebuklingus“ vaistus. Viena šių teorijų yra apie „vitaminą B17“.

Cheminis organinis junginys amigdalinas (angl. amygdalin, cheminė formulė C20H27NO11) pirmą kartą buvo išskirtas 1830 metais. Šio pasiekimo autoriai – mokslininkai Pierre-Jean Robiquet ir A. F. Boutron-Charlard. Vėliau šią medžiagą tyrinėjo ir kiti mokslininkai, tad bėgant laikui ją pavyko rasti net keleto augalų sudėtyje, įskaitant migdolus, abrikosus ir juodąsias vyšnias.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėta komercinė prekyba amigdalinu, kaip priemone nuo vėžio. Tiesa, jo pavadinimas buvo pakeistas į laetrilą (angl. laetrile), kuris dar kartais vadinamas „vitaminu B17“. Įdomu tai, kad šis junginys visiškai nėra vitaminas (neturi jiems būdingų savybių), o vėliau net keliose medicininėse studijose buvo nustatyta, jog minėtoji medžiaga yra neefektyvi ir potencialiai toksiška dėl galimybės apsinuodyti cianidu.

Šiandieninėje mokslinėje literatūroje laetrilo naudojimas onkologiniams susirgimams gydyti aprašomas kaip „klasikinis sukčiavimo atvejis“. Minesotos universiteto (JAV) specialistas Irvingas Lerneris (Irving Lerner) tai apibūdina kaip „gudriausią, rafinuočiausią ir neabejotinai pelningiausią su vėžio gydymu susijusią apgavystęvisoje medicinos istorijoje“.

Amigdalinas išgaunamas iš migdolų arba abrikosų kauliukų branduolio masės, ją verdant etanolyje. Vėliau, garinant gautą tirpalą ir į jį pridėjus dietilo eterio, amigdalinas nusėda mažyčių baltų kristalų pavidalu. Dar 1830 metais tyrinėtojai nustatė tris naujai atrasto amigdalino skilimo produktus – cukrų, benzaldehidą ir toksišką ciano rūgštį (vandenilio cianidą). Dėl sudėtyje esančios cianidinės grupės šis chemikalas priskiriamas cianogeninių glikozidų klasei.

Pirmą kartą amigdaliną vitaminu pavadino chemikas Ernstas T. Krebsas (Ernst T. Krebs). Tuo metu jis tikėjosi, jog įvardijus šią medžiagą maisto papildu, jam pavyks išvengti vaistų gamybai taikomų federaliniais įstatymais nustatytų apribojimų. Neatmestina galimybė, jog esminis tokio poelgio motyvas buvo siekis pasipelnyti, pasinaudojant tuometine visuomenės susižavėjimo vitaminais banga.

Amigdalino („vitamino B17“) toksiškumas

Žmogaus organizme vykstant medžiagų apykaitai, amigdalinas skyla į potencialų toksiną vandenilio cianidą. Kodėl „potencialų“? Cianido išsiskyrimą iš amigdalino skatina įvairūs fermentai, iš kurių vienas – beta-gliukozidazė – išskiriamas plonosiose žarnose ir taip pat aptinkamas daugelyje mums įprastų maisto produktų. Todėl niekas negali prognozuoti, kiek cianido išsiskirs, suvalgius kad ir nedidelį amigdalino kiekį. Medicinai yra žinoma atvejų, kai nurytas grynas amigdalinas arba suvalgytos abrikosų sėklos sukėlė stiprų apsinuodijimą cianidu, kai kuriais atvejais pasibaigusį mirtimi. Didžioji dalis medicininėje literatūroje aprašomų rimtų apsinuodijimų šia medžiaga kilo tada, kai pacientai laetrilą/amigdaliną vartojo kaip vaistą nuo vėžio. Pats apsinuodijimo faktas nustatomas atliekant paciento kraujo tyrimą."

Kai kurie laetrilo šalininkai propaguoja idėją, jog laetrilo sugeneruojamą cianidą visiškai nekenksmingai neutralizuoja mitochondrijų išskiriamas fermentas rodanezė (angl. rhodanese). Tačiau tokie teiginiai praktiniu požiūriu yra bereikšmiai, kadangi apsinuodijus cianidus išskiriančiomis medžiagomis (t. y. tuo pačiu „vitaminu B17“), cianidams neutralizuoti reikalingų junginių rezervai, esantys organizme, išeikvojami pernelyg sparčiai.

Klinikinių tyrimų patirtis

Amigdalinas vėžiui gydyti pirmą kartą buvo panaudotas dar 1845 metais Rusijoje. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šis gydymo būdas pasiekė ir JAV, tačiau greitai buvo pripažintas kaip per daug toksiškas. Šeštajame dešimtmetyje buvo užpatentuota neva „netoksiška“ sintetinė šio preparato forma, pradžioje naudota kaip mėsos konservantas. Vėliau jis pradėtas platinti kaip priešvėžinis vaistas, naudojant prekinį pavadinimą laetrile.

1977 metais JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) uždraudė prekybą amigdalinu ir laetrilu tarp atskirų valstijų, tačiau neilgai trukus 27 JAV valstijos legalizavo šios medžiagos naudojimą savo vidinėje rinkoje, suteikdamos galimybę pasinaudoti šia medžiaga paskutines onkologinių susirgimų stadijas išgyvenantiems pacientams. Kai kuriose valstijose šis įstatymas vis dar galioja.

1972 metais Sloan-Kettering vėžinių susirgimų centro (MSKCC) tarybos narys Benno C. Šmitas (Benno C. Schmidt) įtikino ligoninės vadovybę atlikti laetrilo tyrimus, siekiant moksliškai įsitikinti jo poveikiu. Reikiamus tyrimus atlikęs mokslininkas Kanematsu Sugiura nustatė, jog laboratorinių pelių organizmuose laetrilas nuslopino antrinius auglius, tačiau nesunaikino pirminių. Eksperimentas buvo pakartotas kelis kartus, rezultatai visais atvejais pasikartojo. Tačiau tuos pačius tyrimus pabandę atkartoti trys kiti mokslininkai tokių rezultatų negavo. Tuo metu šie tyrimai buvo pernelyg mažos apimties ir nebuvo patikrinti su kontrolinėmis grupėmis, tad moksliniuose žurnaluose tokie preliminarūs rezultatai nebuvo publikuojami. Nepaisant to, informacija apie juos pasiekė laetrilo šalininkus ir tai sukėlė ženklų visuomenės susidomėjimą.

Siekdami išplėsti Sugiuros atliktą tyrimą, MSKCC mokslininkai atliko kontroliuojamą eksperimentą. Daliai tyrime naudotų laboratorinių pelių buvo suleista laetrilo, daliai – jokio poveikio nedarančio fiziologinio tirpalo. Sugiura taip pat dalyvavo tyrėjų komandoje. Atlikus patologinius tyrimus, paaiškėjo, jog laetrilo poveikis buvo ne didesnis nei placebo.

Vėliau laetrilas buvo išbandytas su 14 tipų vėžiniais augliais ir nei vienu atveju jo efektyvumo požymių nebuvo nustatyta. Atsižvelgdami į tokius rezultatus, MSKCC specialistai padarė išvadą, jog „laetrilas nepasižymi jokiu pacientui naudingu poveikiu“.

2006 daugiau kaip 100 šalių savanorišku pagrindu veikianti ir medicininės informacijos analize užsiimanti organizacija „Cochrane Collaboration“ pateikė tokią išvadą: „Teiginys, jog laetrilas [„vitaminas B17“] turi kokį nors teigiamą poveikį vėžiu sergantiems pacientams, negali būti pagrįstas jokiais klinikinių tyrimų rezultatais. Atlikta sisteminė analizė aiškiai rodo, jog laetrilo ar amigdalino efektyvumui tirti būtini kontroliuojami arba randomizuoti klinikiniai tyrimai“. Atsižvelgiant į įrodymų trūkumą, JAV Maisto ir vaistų administracija šios medžiagos nepatvirtino.

JAV Nacionalinis sveikatos institutas (NIH) įrodymus analizavo nepriklausomai nuo kitų institucijų ir nustatė, jog klinikinių studijų metu amigdalinas arba pasižymėjo labai mažu priešvėžiniu poveikiu arba išvis neturėjo jokio poveikio. Pavyzdžiui, 1982 metais atlikto tyrimo metu, kuriame dalyvavo 178 pacientai, nustatyta, jog gydant laetrilu, navikų masė padidėjo visiems išskyrus vieną pacientą. Tyrimo autoriai taip pat paskelbė, jog „amigdalino (laetrilo) terapijos kenksmingumas pastebėtas kelių pacientų atvejais, kuriems pasireiškė apsinuodijimo cianidu požymiai, arba cianido koncentracija kraujyje priartėjo prie mirtinos ribos“. Taip pat padaryta išvada, jog „šią medžiagą naudojantys pacientai turėtų būti informuojami apie pavojų apsinuodyti cianidu, o cianido koncentracija jų kraujyje turėtų būti nuolat stebima; amigdalinas (laetrilas, B17) yra toksiškas vaistas, kuris yra neefektyvus gydant vėžį“.

Šalininkų nuomonė ir legalumas

Nors laetrilas medikų bendruomenėje plačiai pripažįstamas kaip sukčiavimo priemonė, laetrilo šalininkai šios etiketės kratosi. Jie teigia, jog egzistuoja sąmokslas tarp JAV Maisto ir vaistų administracijos, farmacijos pramonės atstovų ir medikų bendruomenės (įskaitant tokias organizacijas kaip Amerikos medikų asociacija, JAV vėžio institutas ir Amerikos vėžio draugija), siekiant „eksploatuoti Amerikos žmones ir ypač vėžiu sergančius asmenis“.

Dalis Šiaurės Amerikoje gyvenančių pacientų savanoriškai pasirinkdavo tokį „netradicinį“ gydymo būdą ir keliaudavo į Meksiką, kurioje nebuvo draudimo gydyti laetrilu. Vienas šių pacientų buvo žymus amerikiečių aktorius Stivas Makvynas (Steve McQueen). Jo gydymu užsiėmė Viljamas Donaldas Keli (William Donald Kelley), turėjęs ortodonto licenziją (1976 metais ji buvo panaikinta). V. D. Keli sukurtas itin kontraversiškas metodas sukėlė sensaciją visuomenės informavimo priemonėse jau vien dėl pasaulinio įžymumo paciento, o iki tol savo gydymo metodą reklamuodavo teigdamas, jog „jam pačiam tokiu būdu pavyko išsigydyti kasos vėžį“. Mėgstantiems faktus, galima priminti, jog visiška kasos vėžio remisija yra itin reta.

Nepaisant į didžiąją Makvyno kūno dalį išplitusių metastazių, Keli viešai pareiškė, jog jo pacientas bus visiškai išgydytas ir gyvens normalų gyvenimą. Tačiau aktoriaus būklė pablogėjo, jo pilve atsirado naujas ir didelės masės (apie 2kg) navikas. Nežiūrint į JAV medikų rekomendacijas, jog auglys yra neoperuojamas, kadangi jo širdis neatlaikys operacijos, Makvynas tokiai intervencijai ryžosi. Operacija taip pat buvo atliekama vienoje Meksikos klinikoje, po kurios pirminio etapo pacientas mirė.

Vienas laetrilo šalininkų JAV nacionalinis rankų lenkimo čempionas Džeisonas Veilas (Jason Vale), kurį laiką teigė, jog pasveiko nuo inkstų ir kasos vėžio, valgydamas abrikosų sėklas. Jis 2003 metais buvo nuteistas už laetrilo ir kitų nelegalių medžiagų reklamą. Tuo metu teismas nustatė, jog Veilas, iš laetrilo pardavimų užsidirbęs mažiausiai 500000 dolerių, šią medžiagą populiarino apgavikiškais tikslais. Laetrilu (amigdalinu, „vitaminu B17“) medicininiais tikslais prekiaujantys asmenys šioje šalyje baudžiami pagal įstatymus. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) laetrilą įvardija kaip „itin toksišką produktą, kuris neparodė jokio efekto gydant vėžį“.

Perskaičius šį straipsnį, gali kilti natūralus klausimas: o tai kaip išgydyti vėžį? Šios ligos „neišgydomumo“ samprata dabartiniu metu sparčiai keičiasi. Būtina prisiminti, jog daug kas priklauso nuo ligos lokalizacijos, tipo, ankstyvosios diagnostikos. Yra onkologinių susirgimų, nuo kurių ankstyvųjų stadijų pasveikusių pacientų skaičius artėja prie šimto procentų. Pasaulyje kasmet atsiranda naujų gydymo priemonių, tačiau jų efektyvumo patvirtinimui reikalingi išsamūs klinikiniai tyrimai. Itin daug žada šiuo metu sparčiai plėtojama genų terapija.

Vitaminas В17 prieš vėžį: vaisius reikia valgyti kartu su kauliukais

Amerikiečių rašytojo-dokumentininko Eduardo Grifino knyga „Pasaulis be vėžio“ pašvęsta vieno atradimo istorijai, kurio svarbiausiu herojumi yra vitaminas B17 arba laetrilis, arba amigdalinas* – medžiaga, naikinanti vėžines ląsteles. *Amigdalinas (lot. amygdalus) randamas karčiojo migdolo sėklose, abrikosų, persikų, slyvų, vyšnių ir kitų augalų kauliukuose.

Vitaminas B17 randamas obuolių, vyšnių, vynuogių ir abrikosų sėklose. Jis aptiktas kai kuriuose ankštiniuose ir daugelyje žolių, o taip pat karčiajame migdole. Kauliukas abrikose yra ne tam, kad jį išmestume. Kietas apvalkalas saugo vieną iš puikiausių maisto produktų.

Daktaras Ernstas T.Krebsas jaunesnysis – biochemikas iš San-Francisko, iškėlė teoriją, kad vėžys yra vitaminų deficito liga, atsirandanti trūkstant dabartinio žmogaus maisto racione esminių komponentų. Šį komponentą jis identifikavo kaip nitrilosidų šeimos dalį, kurio gausiai randama gamtoje daugiau kaip 1200 valgomuosiuose augaluose.

Ypač dideliais kiekiais šio komponento yra šeimos Prunus Rosacea vaisių sėklose (kartusis migdolas, abrikosas, erškėtis, vyšnia, persikas ir slyva), o taip pat žoliniuose augaluose, kukurūzuose, sorose, linų sėmenyse, obuolių kauliukuose ir daugelyje kitų maisto produktų, kurie yra daugelyje maisto produktų, nebeesančių dabartinio civilizuoto žmogaus maiste. Įrodymai, kuriais daktaras Krebsas pagrindžia savo nuomonę, įspūdingi.

Prieš keletą amžių maistui buvo naudojama sorų duona, turtinga vitaminu B17, dabar naudojama jo neturinti balta duona. Kažkada močiutės grūsdavo grūstuvėse slyvų, vynuogių, obuolių, abrikosų ir kitas sėklas, dėdavo miltelių į uogienes ir konservuotus produktus. Jos nežinodavo, kodėl tai daro, bet šių vaisių sėklos yra pats didžiausias vitamino B17 šaltinis.

Nepriklausomi tyrimai parodė, kad Hanzos gentis Himalajuose niekada nesirgo vėžiu iki tol, kol jų maiste buvo naudojama daug sorų ir abrikosų. Kai jie susidūrė su vakarietiška mitybe, jie ėmė sirgti vėžiu. Tai negali negluminti.

Kažkuriuo metu buvo sėkmingai pravesta kampanija prieš vitaminą B17, pagrįsta tuo, kad jame yra „mirtinas“ cianidas (sinilinė rūgštis). Nemažas kiekis cianido yra B12, tačiau jo iš parduotuvių nepašalino.

Pagal Mitybos almanachą suvartojimas 5 – 30 abrikosų kauliukų per dieną, bet jokiu būdu ne vieno valgymo metu, gali būti puiki profilaktinė dozė.

Dar 50-aisiais metais Krebsas įrodė, kad B17 žmonėms visiškai nekenksmingas. Patikrinęs vitaminą su gyvūnais, jis megadozę šio vitamino suleido sau į veną. Dar ir šiandien jis gyvas sveikas. Vitaminas nekenksmingas kūno audiniams dėl tos priežasties, kad kiekviena B17 molekulė susideda iš vieno cianido junginio, vieno benzoldehido ir dviejų gliukozės (cukraus) junginių, tampriai surištų kartu.

Kad cianidas būtų pavojingas, reikia išlaisvinti jį iš molekulės, o tai sugeba tik enzimas beta-gliukozidazas. Šio enzimo kūne yra minimalios dozės, bet vėžiniuose augliuose jo beveik 100 kartų daugiau.

Vadinasi, cianidas išlaisvinamas tik vėžio apimtose kūno vietose, o tai pražūtinga vėžinėms ląstelėms, nes tuo pačiu metu išlaisvinamas ir benzoldehidas. Tai mirtinas nuodas, bet kartu su cianidu jis 100 kartų stipresnis. Šių medžiagų poveikis vėžinėms ląstelėms viršija lūkesčius. Vėžinės ląstelės žūsta.

Mes siūlome jums ištraukas iš daktaro Krebso pranešimo, perskaityto 1989 m. Kasmetinėje Vėžio Konferencijoje Los-Anžele: „Vėžys yra pasekmė chroniško medžiagų apykaitos sutrikimo, kas šiandien jau akivaizdu. Tai ne infekcinė liga, sukeliama bakterijų ar virusų. Tai metabolistinės prigimties liga. Tai medžiagų apykaitos sutrikimas.

Daugumos medžiagų apykaitos sutrikimų pagrindas yra vitaminų ir mineralinių medžiagų disbalansas mūsų organizme. Nei viena medžiagų apykaitos liga žmonijos istorijoje nebuvo įveikta kuo nors kitu, kaip faktoriais, turinčiais ryšį su mityba. Praeityje buvo daugybė mirtinų ligų, kurios dabar yra faktiškai jau nežinomos. Pavyzdžiui, skorbutas sunaikino tūkstančius žmonių.

Liga, kuri galėjo pražudyti visą poliarinę ekspediciją arba pašalinti iš armijos 50 procentų kryžiuočių. Ši liga buvo visiškai įveikta vitaminu C arba askorbino rūgštimi, kuris papildė žmonių mitybą ir užgesino skorbuto epidemiją. Jūs turbūt gerai žinote tą faktą, kad Didžioji Britanija vėl įgijo dominją visoms jūroms, kai bandymų keliu aptiko, kad pridėjus į jūreivių racioną citrinų arba jų sulčių, pašalinamas skorbuto prakeiksmas visam laivynui.

Iki C vitamino atsidarimo jūreivių mityboje neretai atsitikdavo taip, kad trys ketvirtadaliai ekipažo į reiso pabaigą rimtai susirgdavo, ir tie, kurie likdavo gyvi, mistiškai pasveikdavo atvykę į krantą: jei gaudavo galimybę vartoti šviežius vaisius ir daržoves, kurios turtingos C vitaminu.

Praeityje buvo ir pražūtinga anemija, nuo kurios mirtingumas siekė 99 procentus. Ir jokia medicinos metodika nepajėgė su ja susitvarkyti. Kol tyrinėtojai, daktarai Murfi, Šiplas ir Mino nesurado priežasties mitybos nepakankamume.

Jie tiesiog pasakė pacientams „eikite į mėsos parduotuvę, nusipirkite šviežių kepenų ir paruoškite jas, truputį pakepindami paviršių, valgykite porcijomis tris dienas“. Pacientai, pasinaudoję patarimu, visi be išimties pasveiko. Bet, nežiūrint į tai, šie daktarai buvo Medicinos įstaigų cenzūruojami ir kaltinami tuo, kad užsiima šarlatanizmu.

Kai imta tirti žalių kepenų biochemiją, buvo nustatyta, kad šiame procese lemiantys faktoriai buvo vitaminas B12 ir folio rūgštis. Dabar vitaminas B12 ir folio rūgštis tapo mūsų raciono dalimi. Tos pačios medicinos įstaigos 1974 metais buvo sunerimusios dėl to, kad paprastu mitybos faktoriumi galima išvengti ligos, nuo kurios mirtingumas panašiai tokio lygio, kaip nuo anemijos.

Bet tokia mokslo tiesa, kad įprastų vaisių, išskyrus citrusinius, sėklos turi vitamino B17 – pagrindinio priešvėžinio vitamino. Jei mes sunaudojame reikalingą kiekį vitamino ar gryna forma, arba jo turinčiais maisto produktais, mes apsaugoti nuo šios ligos vystymosi taip pat, kaip galėjome išvengti skorbuto dėka vitamino C ir anemijos dėka vitamino B12. Dar viena liga, metabolistinė iš prigimties, tai – pelagra. Vienu laiku kai kuriose pasaulio dalyse ji vystėsi epideminiais mastais.

Seras Viljamas Osleris knygoje „Medicinos principai ir praktika“ pasakė apie pelagrą: „Aš buvau Lenoir ligoninėje, Šiaurės Karolinos valstijoje, kur vienos žiemos laikotarpyje nuo šios ligos mirė 75 procentai žmonių. Ji plito kaip epidemija ir įtikino mane tuo, kad tai, be abejonės, virusas“.

Bet greitai pasirodė puikus daktaro Goldbergerio, Jungtinių Valstijų Sveikatos apsaugos tarnybos chirurgo, darbas, kuris aiškiai įrodė, kad pelagros priežastis – šviežių žalumynų trūkumas racione. Tokiu būdu, kitas mirtinas chroniškas medžiagų apykaitos sutrikimas buvo visiškai išgydytas paprastu mitybos subalansavimo faktoriumi. Mes nustatėme, kad vėžys ne išimtis iš šios taisyklės.

Medicinos mokslas neišrado dar tokio preparato, kuris priverstų mus tapti sveikesniais ar išmintingesniais, arba padidinti mūsų gyvybines jėgas, jeigu šio vaisto nėra mūsų kasdieniniame maiste. Kai mes vartojame neadekvatų mūsų organizmui maistą, organizmas suserga. Jeigu jūs negaunate vitamino B17 su maistu, geriausias būdas – naudoti jį injekcijų forma. Jeigu vėžinis susirgimas atsirado, tai svarbiausia – per trumpą laiko tarpą aprūpinti jį maksimalia vitamino B17 doze.

Visi kiti medicinos įpročiai yra antraeiliai. Be šito yra daug pagalbinių priemonių vėžio profilaktikai, o būtent – preparatai, gerinantys kraują, stabilizuojantys kraujospūdį ir mažinantys skausmą. Anksčiau B17 buvo randamas ne vien vaisių sėklose, bet ir minkštime.

Šiandien tik laukiniai vaisiai turi B17. Vaisiai, kuriuos mes vartojame – liūdnas rezultatas daugelio kultūrinimo metų vardan jų išorinio vaizdo ir dydžio, jų minkštimas jau neturi B17. Kad patenkintume organizmo poreikį šiam vitaminui, mes turime valgyti vaisių sėklas arba vartoti kaip maisto papildą tabletėmis.

Dabartiniu laiku, tenka apgailestauti, tą vyriausybė draudžia, bet mes tikimės, kad greitai šis vitaminas bus prieinamas ir galėsime išvengti vėžio taip, kaip skorbuto. Mums reikia maždaug septynių abrikoso sėklų parai. Šis kiekis pašalins vėžinio susirgimo galimybę. Beveik visais vėžio atvejais, kai B17 vartojamas didelėmis dozėmis, vėžiniai augliai mažėja.

Profilaktikai pradėkite nuo nedidelio kiekio sėklų: 1-2 per dieną ir didinkite iki 7-10. Stenkitės nenaudoti rafinuoto cukraus, kofeino ir aukščiausios rūšies miltų. Stenkitės valgyti daugiau neapdorotų maisto produktų“.

Specialisto komentaras

Pakomentuoti šią medžiagą buvo paprašyta įvairių specializacijų gydytojų. Apklausti gydytojai įvairiai vertino šį atradimą, vienok, niekas neišsakė apie B17 visiškai neigiamos nuomonės. T.K.Korabliova, fitoterapeutė: „Tarp kitko, amigdalinas, apie kurį klausiate, puiki priemonė skrandžiui, įeinanti (arba anksčiau įėjusi) į daugelį pasaulinių farmakopėjų.

Puikus preparatas ir puiki (nors ir neišbaigta iki reikiamo lygio) idėja“. M.A.Gorodkovas, radiologas: „Buvo nustatyta, kad vienas pats amigdalinas pakankamai patvarus, sinilinę rūgštį išskiria sunkiai, todėl grynas jis praktiškai nenuodingas. Amigdalinas, jeigu duodama jo gyvūnams iš anksto prieš apšvitinant, akivaizdžiai padidina jų atsparumą netgi esant 550 arba 600 rentgenų radiacijos dozėms (o tai tris kartus viršija dozę, kuri sukelia ūmią spindulinę ligą).

Tiesa, esant 700, jo veikimas nebepadeda, bet ši dozė yra mirtina“. I.M.Zemcova, terapeutė: „Dabartiniu metu yra pakankamai daug literatūros apie laetrilį. Aš primygtinai rekomenduoju ją savarankiškai išstudijuoti. Ir jeigu jūs ruošiatės vartoti B17 profilaktiškai ar vėžio gydymui, rekomenduoju pasitarti su mitybos specialistu“.

Šaltinis: tolk-i-polza.ru
Išvertė Eugenija L. (Vert. pastaba: Pranešimo konferencijos data – 1989 m.)

Vitaminas prieš vėžį

Daktaras Ernstas T.Krebsas jaunesnysis – biochemikas iš San-Francisko, iškėlė teoriją, kad vėžys yra vitaminų deficito liga, atsirandanti trūkstant dabartinio žmogaus maisto racione esminių komponentų. Šį komponentą jis identifikavo kaip nitrilosidų šeimos dalį, kurio gausiai randama gamtoje daugiau kaip 1200 valgomuosiuose augaluose. Ypač dideliais kiekiais šio komponento yra šeimos Prunus Rosacea vaisių sėklose (kartusis migdolas, abrikosas, erškėtis, vyšnia, persikas ir slyva), o taip pat žoliniuose augaluose, kukurūzuose, sorose, linų sėmenyse, obuolių kauliukuose ir daugelyje kitų maisto produktų. Prieš keletą amžių maistui buvo naudojama sorų duona, turtinga vitaminu B17, dabar naudojama jo neturinti balta duona. Kažkada močiutės grūsdavo grūstuvėse slyvų, vynuogių, obuolių, abrikosų ir kitas sėklas, dėdavo miltelių į uogienes ir konservuotus produktus. Jos nežinodavo, kodėl tai daro, bet šių vaisių sėklos yra pats didžiausias vitamino B17 šaltinis. Nepriklausomi tyrimai parodė, kad Hanzos gentis Himalajuose niekada nesirgo vėžiu iki tol, kol jų maiste buvo naudojama daug sorų ir abrikosų. Kai jie susidūrė su vakarietiška mityba, jie ėmė sirgti vėžiu.

Kai mes vartojame neadekvatų mūsų organizmui maistą, organizmas suserga. Jeigu vėžinis susirgimas atsirado, tai svarbiausia – per trumpą laiko tarpą aprūpinti jį maksimalia vitamino B17 doze. Anksčiau B17 buvo randamas ne vien vaisių sėklose, bet ir minkštime. Šiandien tik laukiniai vaisiai turi B17. Vaisiai, kuriuos mes vartojame – liūdnas rezultatas daugelio kultūrinimo metų vardan jų išorinio vaizdo ir dydžio, jų minkštimas jau neturi B17. Kad patenkintume organizmo poreikį šiam vitaminui, mes turime valgyti vaisių sėklas arba vartoti kaip maisto papildą tabletėmis. Dabartiniu laiku, tenka apgailestauti, tą vyriausybė draudžia, bet mes tikimės, kad greitai šis vitaminas bus prieinamas ir galėsime išvengti vėžio taip, kaip skorbuto. Mums reikia maždaug septynių abrikoso sėklų parai. Šis kiekis pašalins vėžinio susirgimo galimybę. Beveik visais vėžio atvejais, kai B17 vartojamas didelėmis dozėmis, vėžiniai augliai mažėja.

Profilaktikai pradėkite nuo nedidelio kiekio sėklų: 1-2 per dieną ir didinkite iki 7-10. Stenkitės nenaudoti rafinuoto cukraus, kofeino ir aukščiausios rūšies miltų. Stenkitės valgyti daugiau neapdorotų maisto produktų.

Kažkuriuo metu buvo sėkmingai pravesta kampanija prieš vitaminą B17, pagrįsta tuo, kad jame yra „mirtinas“ cianidas (sinilinė rūgštis). Dar 50-aisiais metais Krebsas įrodė, kad B17 žmonėms visiškai nekenksmingas. Patikrinęs vitaminą su gyvūnais, jis megadozę šio vitamino suleido sau į veną. Dar ir šiandien jis gyvas sveikas. Vitaminas nekenksmingas kūno audiniams dėl tos priežasties, kad kiekviena B17 molekulė susideda iš vieno cianido junginio, vieno benzoldehido ir dviejų gliukozės (cukraus) junginių, tampriai surištų kartu. Kad cianidas būtų pavojingas, reikia išlaisvinti jį iš molekulės, o tai sugeba tik enzimas beta-gliukozidazas. Šio enzimo kūne yra minimalios dozės, bet vėžiniuose augliuose jo beveik 100 kartų daugiau. Vadinasi, cianidas išlaisvinamas tik vėžio apimtose kūno vietose, o tai pražūtinga vėžinėms ląstelėms, nes tuo pačiu metu išlaisvinamas ir benzoldehidas. Tai mirtinas nuodas, bet kartu su cianidu jis 100 kartų stipresnis.Vėžinės ląstelės žūsta.

Komentarai:

1. Sveiki. Visose Lietuvos vaistinėse B vitaminų papildauose esantis B12 vit. (cianokobalaminas) turi cianido ir tai leidžiama vartoti. Gerbiamieji nepulkit valgyti tų branduolių saujomis, 2-3 vnt per parą tikrai niekam nepagadins sveikatos. Bet kuris maistas gali veikti kaip vaistas arba kaip nuodas, tik viskas priklauso nuo DOZĖS! Ir jei vartojate šiuos branduolius užmirškite apie alkoholį,net mažos alkoholio dozės gali išlaisvinti cianidą iš B17 molekulės.

Visiems nuoširdžiai linkiu sveikatos!

2. Kartieji migdolai ir anakardžiai. Anakardžius reikėtų pirkti tik pakepintus, nes šviežiuose yra dervų, sukeliančių odos alergiją. Karčiuosiuose migdoluose yra amigdalino, kuris virškinimo procese suskaidomas ir išskiria vandenilio cianidą. Žmogui mirtina šios medžiagos dozė – 1-2 mg vienam kilogramui kūno masės. Kepinant ji išgaruoja – tada šie riešutai tampa nepavojingi. Suaugusį žmogų nužudyti gali 50 žalių karčiųjų migdolų.

Vyšnios, persikai ir abrikosai. Vyšnių ir persikų kauliukuose yra amigdalino, kuris organizme virsta vandenilio cianidu. Bet pora netyčia suvalgytų kauliukų nepakenks. Visai kitaip būtų suvalgius kartų abrikoso kauliuką. Suaugusiam žmogui jų per dieną galima suvalgyti ne daugiau kaip du, nes jie turi daug amigdalino. Viename abrikoso kauliuke potencialiai slypi 0,5 g vandenilio cianido.