3x3: Medžiagos, kurios negydo vėžio (deja)

Nors žodis „vėžys“ diagnozėje šiais laikais toli gražu nebūtinai reiškia mirties nuosprendį, o gydymas chemoterapija – skausmingo ir beviltiško kančios pailginimo, dažnas tokioje situacijoje atsidūręs žmogus puola į visagalį „Google“ ieškoti informacijos ir stebuklingų alternatyvių gydymo būdų. Ir, suvedęs į paiešką „vėžio gydymas“, ras ne tik Nacionalinio vėžio instituto bei patyrusių onkologų rekomendacijas. Kokios naudos tikėtis iš alternatyvių gydymo būdu neverta, o kartais – verta?

1. Girdėjau, kad skambina, bet nežinau, kurioj parapijoj...

Soda

Kai užeina kalba apie „alternatyvųjį“ vėžio gydymą, soda yra neabejotinas lietuviško interneto favoritas. Mitą apie sodos priešvėžinį poveikį bandoma pagrįsti tuo, jog vėžinės ląstelės sukuria aplink save rūgštinę aplinką, kurią šarminė soda neutralizuoja. Jos tikrai dažnai tą daro dėl savo pagreitintos medžiagų apykaitos ypatumų, bet padidintas rūgštingumas yra to metabolizmo pasekmė, o ne tikslas. Soda yra terpė, kurioje laboratorijose auginamos ląstelių kultūros: ir sveikų, ir vėžinių vienodai sėkmingai. Vėžinės auga net geriau.

Šiaip soda pasižymi tikrai naudingomis savybėmis: ja galima numalšinti rėmenį, tai yra puiki burnos higienos priemonė, o kartais net chemoterapijos metu gydytojas gali patarti gerti nedidelius sodos kiekius. Ne, ne dėl to, jog vaidina, kad gydo jus brangia chemoterapija, o realiai gydo soda – lengvas audinių pašarminimas pagerina kai kurių vaistų įsisavinimą. Nepiktnaudžiaukite soda patys: sodos perteklius sukelia pavojingą audinių alkalozę, tai yra, pašarmėjimą.

Tačiau, ne, vėžio pati savaime soda negydo.

Tiesa, yra dar viena teorija, jog vėžys yra grybas, todėl soda vėžį pagydo, nes pasižymi priešgrybeliniu poveikiu, bet šiai teorijai vieta ten pat, kur ir plokščios Žemės teorijai.

Kanapės

Kanapių legalizavimo entuziastai kartais perlenkia lazdą, prie savo argumentų pridėdami „kanapės gydo vėžį“. Iš tikrųjų, kanapės ir kanapių veikliosios medžiagos kanabinoidų preparatai susilaukė dėmesio kaip vaistai, galimai malšinantys šalutinius chemoterapijos sukeltus poveikius: pykinimą, apetito praradimą, nuovargį, skausmus. Tačiau kanapių preparatų klinikiniai tyrimai neparodė jokio efekto, stabdančio vėžio augimą ir plitimą žmonėse.

Suprantu, „malšina pykinimą“ skamba ne taip viliojančiai kaip „gydo vėžį“, tačiau minėti šalutiniai poveikiai gali būti labai rimti, verčiantys žmones net nutraukti pradėtą gydymo kursą ir keisti preparatą, kas sveikatos neprideda. Ir, jeigu pasitvirtins, jog kanapės tikrai gali padėti šioje situacijoje, galima bus tik džiaugtis. Todėl nuoširdžiai patariu kanapių legalizavimo šalininkams nediskredituoti savo siekių ir jau įrodytos ar intensyviai tiriamos kanapių naudos išpūstais ir klaidingais argumentais.

Jodas

Jodas yra būtinas skydliaukės hormonų komponentas, o hormonai savo ruožtu daro įtaką beveik visoms organizmo sistemoms. Yra įrodyta, jog jodo trūkumas ir skydliaukės defektai padidina riziką susirgti vėžiu, pavyzdžiui, prostatos vėžiu. Tad sekti, kad jodo netrūktų, yra būtina, ir ne tik vėžio profilaktikai. Tačiau atvirkštinės priklausomybės, jog, jei gersime jodą, tai išsigydysime nuo vėžio, įrodyta nėra.

2. Jūs tiek nesuvalgysite

Ciberžolė

Ciberžolė arba, tiksliau, iš ciberžolės gaunama biologiškai aktyvi medžiaga kurkuminas (curcumin) irgi yra vienas iš tiriamųjų galimų priešvėžinių vaistų. Tačiau tyrimuose yra naudojami tokie kurkumino kiekiai, kokių jūs nesuvalgysite, net jei vartosite ciberžolės prieskonius šaukštais.

Yra įrodytas efektyvus kurkumino priešuždeginimis poveikis. Kadangi uždegimas yra procesas, neretai apsunkinantis vėžio eigą, kurkumino naudojimas kartu su kitais priešvėžiniais preparatais pagerina vėžio gydymą. Tiriami yra ir sintetiniai kurkumino analogai, kurie pasižymi geresniu įsisavinimu.

Taigi, taip, mokslininkai toli gražu neatsiriboja nuo „tradicinių“ gydymo būdų ir vaistų, o kaip tik aktyviai ieško galimų sveikatos problemų sprendimo būdų gamtoje. Nemažai chemoterapinių ir ne tik chemoterapinių vaistų yra išgrynintos „natūralios“, gamtoje randamos medžiagos arba tos pačios medžiagos, tik patobulintos, kad veiktų efektyviau, būtų geriau įsisavinamos ir sukeltų mažiau pašalinių poveikių.

Kajeno pipirai (kajeno paprika)

Su kajeno pipirais istorija panaši. Iš kajeno pipirų išskirta medžiaga kapsaicinas (capsaicin) yra tiriama kaip potencialus priešvėžinis preparatas. Įrodyta – kapsaicinas žudo skrandžio vėžio ląsteles, kurios gydymo eigoje tapo atsparios chemoterapiniam vaistui cisplatinai. Tai nereiškia, jog kapsaicinas yra efektyvesnis vaistas už cisplatiną, tiesiog išvystydamos atsparumą cisplatinai ląstelės pasikeičia taip, jog tampa jautrios kapsaicinui. Tačiau taip, tas reiškia, jog jei kapsaicinas bus pripažintas kaip vaistas, derinant gydymą juo ir cisplatina galima tikėtis išvengti vėžio atsinaujinimo po chemoterapijos cisplatina.

Be to, tyrimai su ligoniais rodo, jog kapsaicinas gali būti labai efektyvus nuskausminantis preparatas įvairių ligų, tarp jų ir vėžio terapijos metu. O tokių skausmų numalšinimas yra rimta, ne šiaip namų vaistinėlės pagalba išsprendžiama problema.

Jei bandysite suvalgyti tiek kajeno pipirų, kad privalgytumėte pakankamai kapsaicino savarankiškai terapijai ar nuskausminimui, tai, bijau, mažų mažiausia susigadinsite skrandį. Trumpai – vėžio pipirai negydo, bet vis vien valio kajeno pipirams!

Citrina

Citrinos galimą priešvėžinį poveikį bandoma pagrįsti aukštu vitamino C kiekiu bei citrinos eterinių aliejų gydomosiomis savybėmis. Abi medžiagos pasižymi įvairiomis puikiomis terapinėmis savybėmis, tačiau vėžio gydymo, deja, tarp tų savybių nėra.

Dėl vitamino C priešvėžinių savybių yra sulaužyta daugybė iečių. Ląstelių kultūrose yra realiai parodytas vitamino C priešvėžinis poveikis ir nustatytas galimas specifinis veikimo mechanizmas, tyrimo rezultatai publikuoti pernai viename rimčiausiame mokslinių žurnalų „Nature“.

Vienas „bet“: ląstelių kultūros yra pati pradinė potencialaus vaisto tyrimo pakopa, tai dar net ne tyrimai su gyvūnais. Iš tūkstančio šioje stadijoje tiriamų medžiagų vos viena kita pasitvirtina kaip vaistas. Pavyzdžiui, vitamino C atveju egzistuoja įsisavinimo problema. Vartojant įprastai, geriant gryną vitaminą C ar kažkokius jo kokteilius, organizmas įsisavina ribotą vitamino C kiekį – tiek, kiek reikia normaliam funkcionavimui. Tai yra gerai: vitamino C beveik neįmanoma perdozuoti, tačiau tai reiškia, jog šitaip neįmanoma įsisavinti dozės, kuri mėgintuvėlyje žudo vėžines ląsteles. Pabrėžiu, net gryno vitamino C, nekalbant jau apie citrinas.

Citrinos ir kitų augalų eterinių aliejų savybės ir galimas priešvėžinis poveikis taip pat yra intensyviai tiriamas. Tačiau poveikis yra parodytas kol kas tik ląstelių kultūrose. Ir tikrai tas poveikis nėra „10 000 kartų stipresnis“ už chemoterapiją, kaip skelbia neatsakingi šaltiniai. Štai šitame tyrime, pavyzdžiui, net čiobrelių aliejus veikia efektyviau. Be to, augalų eteriniuose aliejuose yra daugybė įvairių biologiškai aktyvių medžiagų. Vienos jų gali būti naudingos, kitos – kenksmingos. Priminsiu, jog augalai eterinius aliejus gamina ne mūsų sveikatai pagerinti, o kaip tik cheminei gynybai nuo galimų jų valgytojų bei kenkėjų.

3. Augalai, kuriais bandoma gydyti viską

Ženšenis

Kiek save pamenu, ženšenio šaknis ir jos tinktūra daugelio žmonių buvo laikomi kone panacėja – vaistu nuo visų ligų. Todėl per daug nenustebau, radusi jį ir tarp tariamų alternatyvių priešvėžinių vaistų.

Kuo iš tikrųjų gali būti naudingi ženšenio preparatai? Visų pirma, tai yra gera tonizuojanti priemonė, kuri mažina ilgalaikį nuovargį ir stresą, taip pat ir vėžio sukeltą.

Taip pat yra parodytas ženšenio efektyvumas saugant organizmą nuo peršalimo ir gripo. O kaip dėl vėžio gydymo? Intensyviai yra tiriamas kelių ženšenio rūšių ir iš jų išskirtų biologiškai aktyvių medžiagų ginsenozidų (ginsenosides) sugebėjimas žudyti vėžio ląsteles ir stabdyti kraujagyslių susidarymą navikuose. Tačiau šie tyrimai yra dar labai ankstyvoje stadijoje ir kalbėti apie vėžio gydymą ženšenių ar jo preparatais dar nėra jokio pagrindo.

Alavijas (alijošius)

Alavijas yra ypatingai patrauklus ne tik tuo, jog yra vienas seniausiai žinomų gydomųjų augalų, bet dar ir pasiekiamumu: daugelyje namų alavijas yra auginamas tiesiog vazonėlyje ant palangės. Dėl pastarojo varianto stebuklingų galių nebūčiau tikra: vis dėlto, augalo medicininės savybės priklauso nuo tinkamų ir kontroliuojamų augimo sąlygų: dirvos, saulės kiekio, vandens kokybės ir pan., tačiau šiaip alavijas tikrai pasižymi daugybe puikių savybių: naikina bakterijas, stimuliuoja imuninę sistemą, skatina žaizdų gijimą. Traukia dėmesį ir priešvėžinės alijošiaus savybės, apie kurias sklinda ištisi mitai, kaip kažkoks kunigas alijošiumi ir medumi gydė vėžį. Tačiau norėčiau perspėti nekantraujančius ir nenorinčius laukti nuoseklių mokslinių tyrimų rezultatų: yra duomenų, jog alijošius (viso lapo ekstrakto pavidalu) gali veikti netgi priešingai, kaip vėžio sukėlėjas – kancerogenas.

Česnakas

Ir pabaigai pasilikau geriausiai pažįstamą vaistą nuo visų ligų – česnaką. Internete plinta „priešvėžinis“ receptas česnako ir kajeno pipirų (jau aptartų) pagrindu. Liaudies išmintis priskiria šį receptą daktarui Revici, kuris anot jo paties dar tarpukariu pagydydavo žmones nuo vėžio. Tiesos dr. Revici žodžiuose buvo daugmaž penkiolika procentų – toks procentas jo pacientų išgyveno. Išskyrus sunkiausius atvejus, šiuolaikinė chemoterapija tikrai suteiks jums didesnį šansą.

Kalbant apie česnaką, jo reguliarus vartojimas potencialiai sumažina kai kurių vėžių atsiradimo riziką. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) net rekomenduoja suaugusiems kasdien vartoti 2–5 g šviežio česnako, išskyrus nėščias moteris ir žmones, kurie geria kai kuriuos vaistus. Tačiau vėžiui jau atsiradus, vartoti česnaką, deja, per vėlu.

Ir tradiciškai bonusas

Amigdalinas, dar žinomas kaip „vitaminas B17”

O štai apie šitą medžiagą nieko gero nepasakysiu. Amigdalinas aptinkamas vaisių kauliukuose ir migdolo riešutuose. Amigdalino molekulėje yra cianido grupė, kurį mūsų organizme yra sėkmingai atskeliama, virsdama grynu cianidu. Taip, garsiuoju cianidu. Taip, manau daug kas girdėjo istorijų, kaip buvo nusinuodijama kelis metus išlaikyta uogiene/vynu/trauktine iš vyšnių ar kitokių vaisių su kauliukais – tai čia jis, „vitaminas B17”. Ypač cianido atskilimą nuo amigdalino pagreitina jau minėtas vitaminas C, yra klinikinių atvejų, kai buvo hospitalizuojami žmonės, sugalvoję „pasigydyti“ dviem gerais dalykais iškart. Tai atskleidžia dar vieną „alternatyvaus gydymo“ pavojų: labai retai jo adeptai, skirtingai nuo profesionalių gydytojų, įsigilina į jų rekomenduojamų preparatų tarpusavio sąveiką.

Ir pabaigai. Už šitą straipsnį godžioji farmacijos mafija nesumokėjo man ne skatiko. Labiausia paskatino jį parašyti bendravimas su persirgusiais vėžiu pažįstamais, kurie kažkodėl labai įsižeidžia, kai sąmokslo teorijų entuziastai bando įkalbėti juos gydytis soda ar kitais straipsnyje išvardintais dalykais. Galbūt todėl, jog sergančiam žmogui laikytis tinkamo gydymo yra gyvybės ir mirties klausimas, ir jiems visai nesmagu, kai jų sąskaita bandoma suteikti daugiau realistiškumo kažkieno tai sugalvotai pasaulio vizijai. Taip, mokslininkų draugai ir giminės, o taip pat patys mokslininkai irgi serga vėžiu, todėl nuoširdžiai nėra suinteresuoti slėpti stebuklingas ir pigias priemones vėžiui įveikti.

Todėl prie straipsnio pavadinimo nuoširdžiai pridedu žodį „deja“. Belieka jums spręsti!

Rašo: techo.lt