Projektas „Identifikavimas“

Pats didžiausias NSO tyrimo projektas nugrimzdo į užmarštį. Apie jį pasistengta pamiršti. Mokslininkai išsigando tyrimo rezultatų, o ufologai nenorėjo likti nereikalingais tuo atveju, jeigu šiuo klausimu rimtai pradės domėtis mokslininkai.

Aktyvumo epicentras

1973 metų vasario mėnesio pabaigoje ir kovo mėnesį Pidmonto miestelio (Misūrio valstija, JAV) apylinkėse kilo tikra NSO stebėjimų banga. Kai danguje pasirodydavo ugnies kamuoliai arba kažkur iš viršaus nusileisdavo šviesos spindulys, automobiliai sustodavo. Pidmonto gyventojai dažnai skųsdavosi televizijos trukdžiais. Kai televizorių ekranuose vietoje vaizdo pasirodydavo mirgantys dryžiai, į lauką išėję žmonės matydavo virš galvos skrendančius NSO. Vienas gyventojas išbėgo į lauką, kai jo namas ėmė drebėti. Kažkur viršuje buvo girdėti gaudesys. Vyras pakėlė galvą ir pamatė virš namo kybantį kiaušinio formos objektą.

Pietryčių universiteto fizikos fakulteto dekanas profesorius Harlis Rutledžas pasiūlė astronomijos dėstytojui Miltonui Velekui patiems nuvykti į Pidmontą ir pasižvalgyti po dangų. Ši kelionė mokslininkus tiesiog sukrėtė. Jie danguje pamatė daugybę keistų šviesų.

- Šviesos užsidega ir užgesta juodo ar tamsiai mėlyno dangaus fone, - Harlis Rutledžas apibendrino naktinio stebėjimo rezultatus. - Pačių objektų nebuvo matyti, jeigu neskaityti atvejų, kai kažkas savimi užstoja žvaigždes. Jie spalvą keičia nuo baltos iki oranžinės. Dažniausiai skrenda greičiu, kuriuo gali skristi ir lėktuvas, o kartais išvysto beprotišką greitį - tūkstantį mylių per valandą.

Rutledžas apskaičiavo, kad vieno matyto manevro metu turėjo susidaryti 330 g perkrova. Žmonėms tai būtų mirtina perkrova, o bet kuri žemiška technika nuo tokios apkrovos išeitų iš rikiuotės. Jis kreipėsi į universiteto rektorių su pasiūlymu pradėti rimtą fenomeno nagrinėjimą.

Projekto pradžia

Rektorius Markas Skalis pritarė šiai idėjai ir skyrė lėšų iš specialaus fondo. Jis leido Rutledžui ir Velekui naudotis universiteto laboratorijų įranga ir įtraukti į tyrimus savanorius studentus. Netrukus prie jų prisijungė kiti profesoriai ir dėstytojai.

Mokslininkai pasirinko keletą taškų stebėjimui, juose sumontavo naujausią techniką. Harlis su kolegomis galėjo naudotis teleskopais, portatyviniais radarais, spektrometrais, dešimtimis kitokių prietaisų. Stebėtojai tarp savęs ryšį palaikė radijo stotelėmis. Pidmonto policija, merija ir radijo stotis kiek galėdami padėjo mokslininkams, o viešbutis jų reikmėms perdavė vieną atskirą pastatą, kuriame įsikūrė štabas. Viena radijo stotelė buvo įteikta pilotui Džeimsui Trikiui, kuris buvo pasirengęs bet kuriuo metu pakilti į orą.

Projektas, kuris neįmantriai buvo pavadintas „Identifikavimu“, dalyvavo dešimtys žmonių. Netrukus į stebėtojų tinklą pateko pirmasis laimikis.

Susitikimas ore

1973 metų gegužės 11 d. stebėtojai aukštai danguje pastebėjo NSO. Harlis Rutledžas nusprendė skristi į tą pusę ir maksimaliai priartėti prie nežinomo objekto.

- Aš skridau lėktuvu, kurį pilotavo Trikis, - viename savo interviu papasakojo dekanas. - Galinėse sėdynėse buvo įsitaisę Džonas Vilsonas ir Dreikas Kambičius, vyresniųjų kursų studentai iš mano fakulteto. Mes pasukome į šiaurę nuo Pidmonto. Saulė nusileido, tačiau dangus buvo žydras, kaip vidurdienį. 20:10 aš pro žiūronus žvalgiausi į žemę, dangų ir horizontą, bandydamas pamatyti, iš kur atsiranda šviesos - iš už medžių, atskrenda iš toli ar paprasčiausiai įsižiebia danguje?

Aš žiūrėjau į priekį ir aukštyn, kai danguje įsižiebė gelsva, beveik balta šviesa. Ji mirksėjo maždaug kas sekundę. Už poros sekundžių pasirodė dar vienas šviečiantis taškas. Jie mirksėjo paeiliui: vienas įsižiebia, kitas užgesta, ir atvirkščiai. Tuo metu dar tikėjausi, jog tai kažkoks gamtinis reiškinys, tačiau pasirodė iš karto dar septyni šviečiantys taškai, sudarantys tiesią liniją. Pirmųjų trijų taškų fone galima buvo įžiūrėti kažkokį juodą objektą, uždengusį dalį žydro dangaus, o keturi kiti taškai švietė atskirai.

Parodžiau į tą pusę. Pilotas pakeitė kursą. Staiga dešiniajame apatiniame kampe pasirodė dešimtasis NSO. Aš perdaviau žiūronus Dreikui, kad ir jis pažiūrėtų, tačiau jis nieko nepamatė. NSO dingo akimirksniu, kai į juos nežiūrėjome, - užgeso ar nuskrido į kosmosą.

21:10 Džonas, besižvalgantis pro galinį langą, tarė: „Daktare Rutledžai, artinasi NSO... Jis skrenda tiesiai į mus!“ Pilotas pasuko lėktuvą, tačiau objektas dingo anksčiau, nei mes jį sugebėjome pamatyti.

Sinchroniškas stebėjimas

1973 metų gegužės 25 d. 21:37 keturi stebėtojai nuo Pailo kalno per raciją pranešė, jog vakaruose matomas keistas švytėjimas. Kita grupė, buvusi miesto priešgaisrinės stoties bokšte, esančiame už 18 kilometrų nuo kalno, taip pat pamatė švytėjimą.

21:42 nuo kalno pranešė, kad gerai mato NSO. Jis gana lėtai judėjo dangumi, buvo geltonos ar oranžinės spalvos, savo ryškiu atitiko pirmojo dydžio žvaigždę. Po minutės, kai objektas tapo aiškiai matomas iš abiejų stebėjimo punktų, jo tiksli padėtis buvo pažymėta žemėlapyje. Iki 21:46 žemėlapyje buvo pažymėti 9 taškai, vaizduojantys objekto skriejimo trajektoriją, paskaičiuotą kas 15 sekundžių. Vienas taškas buvo praleistas dėl radijo trukdžių, tačiau ant kalno esantys stebėtojai pranešė, kad objektas skrieja ankstesniu kursu. Po to bokšte esantys žmonės NSO pametė iš akių.

Dvi grupės kartu stebėjo NSO. Per stebėjimo laiką objektas nuskrido 25 km, todėl pavyko paskaičiuoti greitį: iš pradžių objektas skrido 500 km/h greičiu, po to pakeitė skriejimo kryptį ir pagreitėjo iki 523 km/h.

Tą naktį Rutledžas su kolegomis pamatė didžiulį NSO, praskridusį tiesiai virš stebėjimo punkto.

- Objekte švietė keturi žibintai, du raudoni ir du balti, - prisiminė Harlis. - NSO skriejo pakankamai arti, aš jį aiškiai mačiau per 80 kartų vaizdą pritraukiantį teleskopą. Jis turėjo metalinį korpusą, o tarp raudonų žibintų pavyko pamatyti gofruotas briaunas.

Svetimo proto žaidimai

Praėjus mėnesiui NSO Pidmonto rajone ėmė pasirodyti ne vien tik naktimis. Profesoriui Rutledžui pasisekė vienam iš pirmųjų:

- 1973 metų birželio 19 d. vakare, kai dangus dar buvo šviesus, į automobilį susikroviau įrangą, kuria ketinau nugabenti į stebėjimo punktą. Netikėtai už medžių pamačiau lėtai judantį NSO. Labai trumpas, storas, jis priminė 45-o kalibro kulką - priekis užapvalintas, galas bukas. Aš ištiesiau ranką, kad nykščio ir smiliaus pagalba galėčiau įvertinti objekto kampinius parametrus. Tuo metu objekto spalva pasikeitė iš pilkos į žalią. Aš paėmiau žiūronus, nuo aparato atitraukdamas žvilgsį ne ilgiau kaip porą sekundžių. Kai vėl pažvelgiau aukštyn, objekto jau nebebuvo. Dingo bet kokios abejonės NSO egzistavimu. Mano skaičiavimais, objekto ilgis turėjo būti apie 64 m.

Harlis Rutledžas neabejojo, kad NSO sąmoningai reaguoja stebėtojų veiksmus.

- Aš pakeliu filmavimo kamerą, ir šviečiantis taškas užgesta. Uždegu žibintuvėlį, šviesos spindulį nukreipiu į NSO, ir jie pakeičia skriejimo kryptį. Taip vykdavo pernelyg dažnai, kad galėtų būti paprastas sutapimas. Projekte dalyvavusieji jautė, kad mes turime reikalą su protu. NSO esantis protas, gal būt, specialiai atkreipdavo mūsų dėmesį, o po to reaguodavo į stebėtojų veiksmus. Jaučiau, kad kažkas tarsi žaidžia su mumis. Keletą kartų NSO reagavo į mūsų radijo pranešimus, balsus, netgi mintis.

Kartą mes specialiai perkėlėme stebėjimo punktą 10 mylių į vakarus, kad jis būtų tiesiai po NSO pamėgta trasa. Tačiau jie pakeitė maršrutą, apskrisdami mus šonu.

Ilga medžioklė

Projektas, kurį Rutledžas planavo užbaigti per keletą mėnesių, truko net aštuonis metus. Jame iš viso dalyvavo 620 asmenų. 378 stebėtojai prieš pradėdami darbą projekte išklausė specialų
profesoriaus parengtą mokymo kursą.

Nuo 1975 metų NSO skaičius Pidmonto rajone smarkiai sumažėjo, tačiau ne tiek smarkiai, kad būtų galima uždaryti stebėjimo punktus. Per aštuonis metus pavyko pamatyti 178 NSO ir atlikti visą seriją matavimų prietaisais. Elektronikos specialistai pasakė, kad įrašytieji signalai primena radioelektroninių prietaisų, skirtų būti nematomiems priešininko radarams, skleidžiamus signalus. Tai paaiškina tą faktą, kad projekto dalyviai radaruose nė karto nepastebėjo NSO. Tačiau šis spinduliavimas netrukdė fotografuoti. Projekto vykdymo metu buvo padaryta ir išanalizuota daugiau kaip 700 nuotraukų, kurias padarė dekanas, jo kolegos, studentai ir vietiniai gyventojai.

- Aš pats asmeniškai mačiau 160 NSO, iš jų 42 tiesiog iš savo kiemo ar būdamas netoli namo, - pareiškė profesorius Rutledžas, skaitydamas pranešimą ufologiniame simpoziume 1986 metais. - Aš mačiau septynis skraidančius aparatus, iš kurių du buvo disko formos. Vieną diską mačiau viduryje baltos dienos iš savo kabineto Pietryčių universitete. Keturiais atvejais iš septynių šalia buvo nuo vieno iki trijų liudininkų, galinčių patvirtinti, kad man nepasirodė.

Mane dažnai klausinėja: „Kodėl būtent jūs taip dažnai matote NSO?“. Tai skamba ne kaip klausimas, o kaip kaltinimas. Taip yra todėl, kad aš ne sėdžiu ant kėdės, o dirbu lauke, ištisas dienas leidžiu toje vietoje, kur pasireiškia NSO aktyvumas. Sis darbas gali būti palyginamas su meteorologo, laukiančio tornado pasirodymo, ar astronomo, ieškančio naujos kometos, darbu. Nesvarbu, kiek savo žinioje turite žmonių ir įrangos. Ištisas naktis jūs negaunate nieko, kol nepasirodo tyrimo objektas. Aš mačiau viską, išskyrus mažus žmogeliukus, tačiau iki šiol nesu sukūręs hipotezės apie šio fenomeno kilmę.

1992 metais 66-ių metų amžiaus Harlis Rutledžas dėl sveikatos buvo priverstas palikti dėstytojo darbą. Jam išėjus iš universiteto, naujasis rektorius iš visų vadovėlių ir mokymo programų pašalino bet kokią užuominą apie NSO. Rutledžas mirė 2006 metų birželio 5 d., būdamas 80-ies metų amžiaus, kartu su savimi į kapą nusinešdamas viltį, kad solidus universitetas atgaivins griežtai mokslinį NSO tyrimą.