Ovjedo sudariumas

Visi žino apie Turino drobulę, į kurią po nukryžiavimo buvo susuktas kristaus kūnas. Mažiau žinoma apie sudariumą - audinio gabalą, kuriuo buvo uždengtas jo veidas.

Daug kartų medikų, menotyrininkų, botanikų, antropologų ir net teismo medicinos darbuotojų atlikti Turino drobulės tyrimai įrodo, kad tai nėra viduramžių falsifikatas. Dar vienas drobulės autentiškumo įrodymas yra nelabai senas atradimas toje jos vietoje, kurioje buvo į ją įsukto Kristaus kojos. Šioje vietoje buvo aptiktos akmens dulkės. Analizė, kuri buvo atlikta NASA laboratorijoje Solt Leik Sityje, parodė, kad tai yra travertino dalelės. Tačiau tai labai retos rūšies travertinas, kuris aptinkamas šalia Damasko vartų Jeruzalėje ir kurio Europoje nė su žiburiu neįmanoma surasti. Sunku patikėti tuo, kad prieš 6 amžius kažkoks gudrus mistifikatorius nusprendė pasijuokti iš XX amžiaus pabaigos mokslininkų ir specialiai nukeliavo į Jeruzalę pasirinkti travertino dulkių (paranormal.lt).

Neseniai į ginčus apie Turino drobulę įsijungė ir audinių istorijos specialistai. Švedų profesorė Metčild Fluri-Lemberg pasakoja: „Anksčiau Turino drobulės amžių buvo bandoma nustatyti pagal audinio amžių. Man atrodo, kad žymiai svarbiau ne pats audinys, o tai, kaip ir kada jis buvo išaustas. Aš įsitikinusi, kad Turino drobulę išaudusi audėja gyveno pirmajame mūsų eros amžiuje arba anksčiau“. Tokią išvadą Fluri-Lemberg padarė po to, kai ištyrė siūlę, aptiktą drobulėje atliekant jos restauravimą.

Beje, Turino drobulės šalininkai turi ir rimtesnių argumentų, nei akmens dulkės, neretos klaidos, atliekant radioaktyviosios anglies izotopų analizę ar siūlių tyrimą...

Radinys Vatikane

Džulijus Ričis žiūrėjo į pageltusius nuo laiko popieriaus lapus ir negalėjo patikėti savo akimis. Jis ką tik Vatikano archyve perskaitė XIII amžiaus dokumentą, sudarytą vieno iš pirmųjų krikščionių kronikos pagrindu. Dokumento autorius tvirtino, kad apaštalas Petras, lankydamasis pas vyskupą, galvą buvo užsidengęs audiniu. „Nejaugi tai tiesa? -Monsinjorą Ričį apėmė susijaudinimas ir džiaugsmas. - Nejaugi skara, kurią Jonas aprašė savo Evangelijoje, iš tiesų egzistavo ir šiuo metu gali būti Ovjede?“

Dievobaimingi judėjai jau daug amžių turėjo paprotį uždengti skepeta sumaitotą ar kruviną numirėlio veidą, kad jis daugiau neliūdintų savo artimųjų. Toks audinio gabalas vadinamas sudariumu (iš lotynų kalbos - skepeta veidui, skarelė). Sudariumas minimas ir bibliniame epizode, kuriame aprašomas Lazario prisikėlimas, kur jis vadinamas nosine.

Jėzus Kristus irgi nebuvo išimtis iš šios taisyklės. Jo veidas buvo uždengtas audinio gabalu, kai buvo laukiama, kad Pontijus Pilotas leis paimti ir palaidoti kūną. Vėliau, kai kūnas buvo patalpintas į laidojimo rūsį, jis buvo susuktas į didelį lininį audinį, kuris vėliau tapo žinomas kaip Turino drobulė. Sudariumas buvo padėtas į šoną.

Štai kaip pasakoja evangelistas Jonas: „Paskui jį įžengia Simonas Petras ir įžengia į kapą, ir mato tik gulinčią skraistę. Ir skraistė, kuri buvo ant Jo galvos, guli ne su kitomis drobėmis, bet kitoje vietoje“.

Šioje ištraukoje verta atkreipti dėmesį ne tik į patį sudariumo, kuris buvo vadinamas nosine, egzistavimo faktą. Šis audinio gabalas ne tik tarsi priešpastatomas įkapėms, t.y. drobulei. Ypač įdomu tai, kad veidą dengęs audinio gabalas guli šone, nes jau nebereikalingas.

Sudariumo egzistavimas patvirtinamas ir istoriniais dokumentais. Pati išsamiausia informacija pateikta Ovjedo vyskupo Pelagijaus, kuris vyskupu šiame mieste tarnavo nuo 1101-ųjų iki 1129-ųjų metų, „Dovanų knygoje“. Šioje knygoje aprašomos visos dovanos ir aukos, saugomos San Salvadoro - pagrindinėje Asturijos provincijos sostinės bažnyčioje.

Pirmuosius šešis amžius sudariumas kartu su kitomis krikščioniškomis relikvijomis buvo laikomas Jeruzalėje. 614-ais metais Šventąjį miestą užėmė persų šacho Chosrovo II armija. Presbiteris Pilypas, vyriausias krikščionių šventikas mieste, kartu su dalimi parapijiečių iškeliavo į pietus, pasiimdami su savimi bažnytines relikvijas, tarp kurių buvo ir sudariumas.

Palestinos krikščionių viltys rasti prieglobstį Aleksandrijoje nepasitvirtino. Pasinaudodamas Bizantijos nusilpimu po poros metų Chosrovas II įsiveržė į Egiptą ir užgrobė Aleksandriją. Krikščionys buvo priversti trauktis toliau į vakarus palei Šiaurės Afrikos pakrantę.

J Ispaniją sudariumas per Kartaginos uostą pateko maždaug VII amžiaus viduryje. Jį kurį laiką saugojo Sevilijos vyskupas Leandras. O 657-ais metais ąžuolinis relikvijorius su relikvijomis atsidūrė Tolede.

711-ais metais į Pirėnų pusiasalį iš Afrikos persikėlė maurai. Traukdamiesi nuo jų antpuolio ispanai 718-ais metais sudariumą išgabeno į Ispanijos šiaurę, į Asturiją, kur dar buvo arabų neužimtų teritorijų. Šventikai sudariumą slėpė Montesakro kalnų urve, maždaug 10 km nuo Ovjedo, iki to laiko, kol karalius Alfonsas II ėmė atkovoti musulmonų užimtas žemes. 840-ais metais savo sostinėje Ovjede karalius pastatė koplyčią (Camara Santa) ąžuoliniam relikvijoriui saugoti. Vėliau kiti karaliai aplink mažytę koplyčią pastatė San Salvadoro bažnyčią, kurioje jau beveik 1200 metų ir laikomas sudariumas.

Žymi data, susijusi su Ovjedo sudariumu, - 1075-ųjų m. kovo 14 d. Tą dieną Kastilijos ir Leono karalius Alfonsas VI Narsusis kartu su savo seserimi dona Uraka ir Rodrigu Diasu Vivaru, labiau žinomu El Sido vardu, atvėrė dėžę su re-
likvijomis. Tam, kad neapaktų nuo dieviško švytėjimo, sklindančio nuo šventų daiktų, kaip tai atsitiko vienam neatsargiam šventikui prieš keletą dešimčių metų, jie prieš tai 40 dienų pasninkavo ir karštai meldėsi.

Relikvijoriuje gulėjo senovinė skepeta, patvirtinanti relikvijos autentiškumą. Be sudariumo, dėžėje dar buvo apaštalo Petro sandalo padas, Mergelės Marijos suknelės skiautė ir kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, atplaiša.

Karalius liepė relikvijorių apkaustyti sidabro lakštais ir ant jo užrašyti „Mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus šventasis sudariumas“. Užrašai apie šią iškilmingą ceremoniją ir turinio aprašymu iki šiol saugomi bažnyčios archyvuose.

Sudariumo tyrimas

Dėl to, kad Ovjedo sudariumas nebuvo pirmaeilės reikšmės krikščioniškoji relikvija (jame, priešingai nei Turino drobulėje, neišliko Kristaus atvaizdo), mokslininkai iki praėjusio amžiaus pabaigos nekreipė į jį dėmesio.

Sudariumo „atradėju“ tapo monsinjoras Džulijus Ričis, Romoje esančio sindonologijos (organizacijos, kuri užsiima Turino drobulės tyrimais) centro prezidentas. Antrojo sudariumo gimimo data laikomi 1969-ieji metai. Tais metais Ričis nuvyko į Ovjedą ir savo akimis pamatė sudariumą. Tai buvo 84x53 cm dydžio kažkada buvusio baltos spalvos, tačiau nuo laiko patamsėjusio audeklo gabalas, kuriame matėsi daugybė įvairaus atspalvio rudų dėmių.

Po apžiūrėjimo pastebėtas skepetos panašumas į Turino drobulę. Džulijus Ričis iš karto patikėjo sudariumo autentiškumu ir įkalbėjo garsų šveicarų kriminalistą daktarą Maksą Frėjų atlikti analizę. Jos rezultatai viršijo visus šventiko lūkesčius.

Frėjus aptiko šešių augalų žiedadulkes. Du iš šių augalų auga tik Palestinoje, o kiti - Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje. Pavyzdžiui, vienas iš dagių rūšies -Gundelia tournefortii, kurio žiedadulkės aptiktos ant sudariumo, auga palyginti nedidelėje teritorijoje tarp Libano ir Jeruzalės ir žydi Velykų išvakarėse. Istorikai mano, kad būtent iš šio augalo buvo nupintas kankinio vainikas ir uždėtas Jėzui Kristui ant galvos.

Ovjedo sudariumo analizės rezultatai ne tik patvirtino relikvijos kelionės iš Jeruzalės maršrutą, aprašytą istorinėse kronikose, bet ir tapo pirmuoju įrodymu, kad abu audiniai dengė vieną ir tą patį žmogų. Juk Palestinoje augančio dagio žiedadulkių aptikta ir ant Turino drobulės. Vietoje augalų, augančių Afrikoje ir Ispanijoje, žiedadulkių, ant drobulės buvo aptiktos žiedadulkės augalų, augančių Turkijoje, Graikijoje ir Prancūzijoje - tai irgi atitinka relikvijos kelionių maršrutą.

Be žiedadulkių Frėjus ant sudariumo aptiko miros ir alavijo, kurie taip pat minimi Jono evangelijoje, pėdsakus. Štai kaip rašoma Evangelijoje: „Atėjo ir Nikodemas (kuris buvo pas Kristų atėjęs ir naktį) ir atgabeno miros ir alavijo vandenį, apie šimtą litrų. Tada jie paėmė Kristaus kūną ir apsuko jį audeklu su kvapniuoju vandeniu, kaip paprastai laidojama Judėjoje“.

Rimti Ovjedo sudariumo tyrimai prasidėjo 1989-ais metais, kai Valensijoje buvo įkurtas Ispanijos sindonologijos centras. Nuo to laiko audeklas, kuris, anot pasakojimų, buvo uždengęs Jėzaus Kristaus veidą, buvo daug kartų ištirtas, išanalizuotas ir nufotografuotas. Mokslininkai įsitikinę, kad jiems ne tik pavyko įrodyti sudariumo autentiškumą, bet ir atkurti įvykių seką nuo

Kristaus mirties momento iki jo palaidojimo.

Įrodyta, kad sudariumas dengė suaugusio vyro veidą ir galvą. Šis vyras buvo vidutinio ūgio, normalaus kūno sudėjimo, turėjo ūsus ir barzdą, ilgus plaukus, kurie buvo viršugalvyje surišti j „arklio uodegą“. Ant sudariumo esančių rudų dėmių analizė parodė, kad žmogus mirė ant kryžiaus, t.y. buvo nukryžiuotas. Pagal dėmių išsidėstymą ir jų charakterį galima spręsti, kad žmogus buvo vertikalioje padėtyje, rankos buvo iškeltos aukščiau galvos. Mirties metu galva buvo 70 laipsnių pakreipta į priekį ir 20 laipsnių į dešinę, smakras praktiškai lietė krūtinę, o dešinysis skruostas lietė dešinį petį.

Tai tipiška nukryžiavimo scena. Šio žmogaus plaučiuose susikaupė daug skysčio, kurio 6 dalis sudarė limfa ir 1 dalį kraujas. Būtent toks procesas vyksta žmogui, kai jis nukryžiuojamas ant kryžiaus. Kai plaučiai prisipildo skysčio ir tampa sunku kvėpuoti, žmogus bando tarsi pasikelti ir perkelti svorį ant kojų. Jį palaipsniui apleidžia jėgos, kol ištinka mirtis nuo uždusimo. Norint palengvinti kančias ir pagreitinti mirtį, nusikaltėliams, kurie buvo nukryžiuoti, dažnai būdavo duodama pauostyti actu suvilgyta kempinė. Jėzus Kristus atsisakė tokios kempinės.

Didelis limfos kiekis plaučiuose dar kartą patvirtina nukryžiavimo faktą.

Jei šis žmogus būtų kabėjęs vien tik ant rankų ir neturėtų atramos kojoms, mirtis jį būtų ištikusi po 15-20 minučių. Per tokį trumpą laiką plaučiuose nebūtų spėję susikaupti tiek skysčio.

Djuko universiteto profesorius Alanas Vangeras sulygino ant sudariumo ir Turino drobulės esančias dėmes, atlikdamas atvaizdų uždėjimą vienas ant kito. Mokslininkas padarė išvadą, kad 70 dėmių, esančių priekinėje audinio pusėje ir 50 dėmių užpakalinėje pusėje absoliučiai identiškos dėmėms, esančioms ant drobulės. Visišką dėmių sutapimą patvirtino ir NASA specialistai, kurie atliko kompiuterinį Turino drobulės ir sudariumo atvaizdų užkėli-mą vienas ant kito.

Į Ovjedo sudariumo tyrimus įsitraukė antropologai, kurie nustatė, kad žmogus, kurio veidą dengė audinys, turėjo ryškius judėjiškus veido bruožus. Tą patį galima pasakyti ir apie žmogų, kuris buvo susuktas į Turino drobulę. Atlikę joje išlikusio atvaizdo analizę, mokslininkai sužinojo netgi nosies ilgį - 8 cm. Toks pat ir žmogaus, kurio veidą dengė Ovjedo sudariumas, nosies ilgis.

Baima Bolonė nustatė, kad ant sudariumo ir Turino drobulės esantis kraujas yra tos pačios ketvirtos grupės - AB. Šios grupės kraujas dažnai pasitaiko pas žydus, tačiau labai retai sutinkamas europiečių tarpe.

Daugumą medicininių sudariumo tyrimų atliko Valensijos universiteto profesorius Chosė Vilalainas. Norėdamas atkurti dėmių susidarymo ir išdžiūvimo procesą, jis sukūrė galvos modelį. Tai padėjo nustatyti tikslų laiką, kada atsirado kiekviena dėmė ir atkurti įvykių chronologiją.

Ant sudariumo yra trys kraujo dėmių grupės. Labai mažos kraujo dėmės yra toje vietoje, kurioje buvo viršugalvis. Jos susidarė nuo kankinio vainiko ir jas paliko šviežias, dar nesukrešėjęs kraujas.

Kažkas du kartus sudariumu apsuko Jėzaus Kristaus galvą ir jį pritvirtino segtukais, panašiais į dabartinius, tik didesniais. Tai, kad sudariumas du kartus, nors ir ne per vidurį, buvo apsukęs Kristaus galvą, liudija tas faktas, kad vienoje audeklo pusėje dėmės yra žymiai ryškesnės, nei kitoje, kur kraujas prasisunkė vėliau.

Antros grupės dėmės susidarė maždaug po valandos, kai kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus ir paguldytas ant žemės. Jis buvo paguldytas ant dešiniojo šono, nekeičiant rankų padėties. Galva išliko pasukta 20 laipsnių į dešinę, o po kakta buvo padėta kažkas kieto. Tokioje padėtyje kūnas gulėjo apie 45 minutes. Tikriausiai tiek laiko prireikė Josifui iš Arimafėjos nueiti pas Pontijų Pilotą ir paprašyti jo leidimo palaidoti Jėzų. Po to kūnas buvo pakeltas ir nuneštas prie urvo. Dėl staigių judesių ir dėl to, kad kojos buvo aukščiau galvos, plaučiuose susikaupęs skystis ėmė tekėti per nosį. Gal Josifas, o gal evangelistas Jonas, kuris irgi dalyvavo bausmės atlikime, keletą kartų kaire ranka sudariumą prispaudė prie nosies, norėdamas sustabdyti tekėjimą. Ant audinio netgi išliko piršto antspaudas.

Urve, kur kūno jau nebegalėjo matyti Jėzaus motina, sudariumas buvo nuimtas nuo veido ir padėtas į šoną. Sudariumas, skirtingai nei Turino drobulė, Jėzaus Kristaus veidą dengė gana neilgai, šiek tiek daugiau nei 2-3 valandas, todėl jame nėra kai kurių dėmių, esančių drobulėje. Pavyzdžiui, ant kaktos nėra apversto „3“ formos kraujo dėmės, kuris susidarė vėliau ant drobulės nuo jau sukrešėjusio kraujo.

Markas Guskinas, žinomas sindonologas ir knygos „Audinys iš Ovjedo“ autorius teigia:

„Sutapimų pernelyg daug. Vienintelis logiškas paaiškinimas, kad Ovjedo sudariumas dengė veidą to paties žmogaus, kuris vėliau buvo susuktas į Turino drobulę. Yra žinoma, kad nuo VII amžiaus pradžios sudariumas yra Ispanijoje. Kaip tokiu atveju galima laikyti radioaktyviosios anglies izotopų tyrimą, kuris Turino drobulę priskyrė XIII amžiui?“

Turino drobulės amžių padėtų tiksliau nustatyti naujas radioaktyviųjų anglies izotopų tyrimas. Tam reiktų analizuoti išvalytą audinį. Tačiau katalikų bažnyčia, šio nepaprasto audinio šeimininkė, jokių papildomų tyrimų ir analizių artimiausiu metu neketina atlikti.

Turino drobulė sutraukia didžiules minias žmonių. Kai 2000-siais metais ją buvo galima apžiūrėti, atvyko daugiau nei 3 milijonai žmonių. Dar daugiau tikinčiųjų laukiama 2025-ais metais, kai drobulė vėl bus eksponuojama.