Šventieji ritinėliai Abisinijoje

Abisinijos valdovas Negusas Menelikas II netrukus po to, kai atsisėdo į sostą ir buvo karūnuotas, įvykdė didelio masto karinę operaciją, tačiau visiškai ne ta kryptimi, kuria buvo jaukiama jo aktyvumo.

1894 metais Abisinija buvo faktiškai karo padėtyje su Didžiąja Britanija ir Italija, kurios stengėsi seną, dar Biblijos tekstuose minimą šalį paversti paprasčiausia kolonija Afrikoje. Be to, abisinai jau daug šimtmečių kovojo su islamą išpažįstančiomis gentimis, kurios rengdavo puolimus, siekdamos išnaikinti netikėlius. Tačiau negusas su 18-os tūkstančių karių armija patraukė link šalies pietvakarinės sienos, kur nebuvo jokių priešininkų karinių būrių. Valdovas savo armiją vedė link Suajaus ežero, esančio laukinėse šalies vietose. Šio žygio tikslas buvo užgrobti Debro Sino salas, užimančias daugiau kaip 700 kvadratinių kilometrų plotą. Kokiu tikslu Menelikas II kartu su didele armija patraukė į šias salas, kurios ir šiaip teritoriškai jam buvo pavaldžios? (paranormal.lt)

Neįkainojamas Karavanas

Manoma, kad Abisinijos (šiandien ši šalis vadinasi Etiopija) valdovai buvo kilę iš Sabos karalienės ir biblinio karaliaus Saliamono. Dar labai tolimais laikais abisinai vieni pirmųjų priėmė krikščionybę. Jeruzalėje nuo XII amžiaus stovėjo abisinų vienuolynas, o dvasininkai buvo labiausiai išsilavinusi visuomenės dalis. Pats negusas gaudavo religinį išsilavinimą. Jo rūmuose, taip pat daugybės vienuolynų knygų saugyklose palaipsniui susikaupė unikali rašytinių knygų ir ritinėlių biblioteka. Tačiau kai XVI amžiuje prie Abisinijos priartėjo islamą išpažįstančios gentys, valdovas įsakė slapta išgabenti knygas ir rūmų brangenybes į šalies pietvakarius, baimindamasis, jog tuo atveju, jei sostinė būtų užimta priešų ir vienuolynai apiplėšti, dings didžioji dalis labai didelę vertę turinčių manuskriptų.

Karavanas su neįkainojamu turtu pasiekė Suajaus ežerą ir juo persikėlė į Debro Sino salas. Šiose salose, kuriose yra daugybė urvų, ir buvo paslėptos brangenybės. Tiems žmonėms, kurie išgabeno į salą brangenybes, buvo įsakyta jas saugoti, kol atvyks teisėti jų šeimininkai.

Kova su musulmonų puldinėjimais truko daug metų, todėl Abisinijos valdovai nusprendė geriau paslėptas brangenybes palikti ten, kur jos buvo saugioje vietoje. Ėjo metai, sargai mirė, prieš tai liepę savo vaikams tęsti jų pradėtą darbą. Po truputį saloje susiformavo atskira gentis, kurios veiklos pagrindinis tikslas buvo urvų saugojimas. Niekas tiksliai jau neprisiminė, kokia buvo tikroji misija - urvų saugojimas tapo ritualine veikla. Menelikas II atvyko protėvių palikimo, norėdamas visam pasauliui įrodyti, kad jo šalis yra labai sena, o jis pats yra teisėtas šios šalies valdovas. Tačiau, kaip pasirodė, tai nebuvo taip paprasta padaryti.

Valdovo malonė

Suajaus ežero pakrantės buvo pelkėtos ir sunkiai praeinamos, pakrančių nendrynuose gyveno daugybė žmonių nebijančių gyvūnų. Žmonės šiose vietose pasirodydavo labai retai - iki šių vietų reikėjo sunkiai ir toli keliauti, be to, karingieji salų gyventojai atvykusius pasitikdavo labai nedraugiškai. Menelikas
II įsakė kariams kirsti medžius ir iš jų rišti plaustus. Taip ežeru armija ėmė plaukti link salų. Ežere jų tykojo dar vienas pavojus - jame gyveno daugybė hipopotamų, kuriems visiškai nepatiko tai, kad buvo sudrumsta jų ramybę. Didžiulės šių tikrai pavojingų gyvūnų bandos atakavo plaustus. Jei abisinai nebūtų turėję patrankų, jų likimas būtų buvęs labai liūdnas!

Priplaukus arčiau salų Menelikas II pamatė saloje laukiančią armiją. Norėdamas pademonstruoti savo galią, negusas įsakė keletą kartų iššauti patrankomis virš priešininko galvų. Sviedinių
sprogimai sukėlė tikrą paniką salos gyventojų tarpe, todėl tuo metu, kai pirmasis plaustas pasiekė salos krantą, jie jau buvo nusprendę pasiduoti galingajam burtininkui be jokio pasipriešinimo.

Kaip ir dera didžiam valdovui, negusas pasiuntė dvariškius, kad šie atvestų pas jį genties vadus, kuriuos draugiškai priėmė ir užtikrino, kad nenori jiems daryti nieko blogo, o atkeliavo tik tam, kad pasiimtų tai, kas jam priklauso. Menelikas II įsakė jį nuvesti į saugyklą. Netrukus paaiškėjo, kad saloje jau mažiausiai du amžiai nėra nė vieno raštingo žmogaus - knygos ir brangenybės, kurias jie saugojo, jiems neturėjo jokios praktinės reikšmės. Jie šiuos daiktus garbino, manydami, kad jie yra šventi. Debro Sino salų gyventojai žvejojo, medžiojo hipopotamus, augino daržoves, rinko vaisius ir kartais rengdavo išpuolius prieš pakrantėse gyvenančias gentis, norėdami pasigrobti nuotakų. Esant
tokiam gyvenimo būdui raštingiems žmonėms nebuvo sąlygų atsirasti.

Abisinai salų urvuose aptiko daug krikščioniškų šventyklų, kurios buvo puikiai išlikusios ir aprūpintos viskuo, kuo reikia: indais, knygomis, ikonomis... Tačiau nė vienoje šių šventyklų jau ištisus šimtmečius nevyko jokios religinės apeigos. Salos gyventojai apie krikščionybę praktiškai nieko nežinojo, nors jie ir saugojo tikrą lobį, kurio pagalba į krikščionybę galima buvo atversti visą Afriką!

Menelikas II apžiūrėjo pagrindinę saugyklą, visus manuskriptus aptiko puikios būsenos, aplankė šventyklas. Jis ilgai mąstė, kaip reikia pasielgti. Galiausiai priėmė sprendimą, kuris visiškai vertas jo tolimojo protėvio - išmintingojo karaliaus Saliamono. Abisinijos valdovas iškilmingai pareiškė, kad saloje gyvenančios genties vadams suteikia Išminties sergėtojų titulą ir jų priežiūrai palieka biblioteką ir rūmų brangenybes. Negusas įsakė knygas apvynioti šilku, kad jos dar geriau išsilaikytų, o Debro Sino salose įsakė įkurti vienuolyną, kuriame vienuoliai turėjo tirti senovės manuskriptus ir pačius vertingiausius perrašinėti. Šias kopijas buvo leidžiama išgabenti iš salos, o originalai turėjo likti savo vietoje. Šalies valdovas taip pat planavo sustiprinti salą kariniu požiūriu ir organizuoti susisiekimą garlaiviais.

Panašu, kad negusas norėjo Debro Sine įkurti kažką panašaus į Graikijoje esantį Atoną - krikščionybės centrą. Tačiau Menelikui II ir jo pasekėjams šių planų įgyvendinti nepavyko. Yra manoma, kad keletas ranka rašytų senovinių ritinėlių yra Rusijoje, kuriuos carui padovanojo Abisinijos valdovas. Ar tai tiesa, ar tik prasimanymas - to niekas negali tiksliai pasakyti. Jeigu tiesa, tai senovės rankraščiai saugomi taip atidžiai, kad jų niekas negali pamatyti.

Abisinų rankraščiai jau daugelį metų domina viso pasaulio mokslininkus, tačiau ne tik juos - daugybė aferistų pardavinėja falsifikatus. Yra manoma, kad senoviniuose rankraščiuose yra nemažai pranašysčių apie žmonijos ateitį.