51-a zona. Pati paslaptingiausia bazė pasaulyje

“Tokios zonos nėra!“ – bus pasakyta JAV valstybės departamente, Pentagone, CŽV. Tačiau ji egzistuoja, ir manoma, kad būtent joje yra bazė, kurioje leidžiasi NSO, išbandomi naujausių modelių ypač slapti žvalgybiniai lėktuvai... Ar tai tiesa? Rasti atsakymą į šį klausymą pabandė rašytojas Saimonas Rivas, kuriam teko pabuvoti Reičelo miestelyje, šalia kurio yra paslaptingoji zona. Siūlome ištraukas iš naujos rašytojo knygos „51-a zona: neatskleistos paslaptys“, kuri JAV išėjo didžiuliu tiražu ir sukėlė visuomenės susidomėjimą.

Pentagonas viską neigia

Vos tik saulė pateka virš Nevados dykumos, Reičelo miestelis ima leipėti nuo karščio. Miestelyje yra apie 50 namų, tiek pat furgoniukų. Gyvena miestelyje apie 350 gyventojų. Pats miestelis iš visų pusių apsuptas kalvomis, randasi dykumos viduryje, apie 200 mylių į šiaurės vakarus nuo Las Vegaso.

Miestelyje veikia keletas barų, paštas, bankas, apie dešimt parduotuvių, tačiau gatvės būna tuščios, tik vėjas jomis nešioja dulkes ir karštą smėlį. Miestelis išsidėstęs šalia autostrados Nr. 84. Visiškai netoli miestelio, už neaukštų kalvų, yra slaptas pastatas, priklausantis JAV armijai - visiems pašaliniams uždaryta aviacijos bazė Grum Leikas.

Nors Pentagonas atkakliai neigia apie ypač slaptos bazės egzistavimą šiame rajone, kiekvienas žmogus, kertantis Zonos ribas, yra sulaikomas ir kruopščiai apieškomas, o kartais sargyba netgi atidengia ugnį. Visa tai tik pakursto pačių netikėčiausių gandų
ir istorijų plitimą. Tai nieko nuostabaus, nes “51-a zona”, arba “Dreem land” (“Svajonių žemė”) - labiausiai įslaptinta bazė pasaulyje. Nors apie ją girdėjo daugelis, tačiau niekas neturi konkrečių žinių. Ir vargu ar kada nors jų išgirs...

Jeigu visa tiesa apie NSO paslėpta kažkur čia, tai paieškas reikia pradėti iš Reičelo. Taip bent atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Fotografuoti ir filmuoti draudžiama!

Donas Deinas miestelyje gyvena jau 36 metus. Meškiniško stoto vyras dirba 51-os zonos tyrimo centre, grupėje, tyrinėjančioje visa tai, kas vyksta bazėje. Pabandžiau Dono išklausinėti, kiek arti galima prieiti prie bazės, kad nenušautų sargyba.

- Nebandykite ką nors fotografuoti ar filmuoti, o juo labiau — pažeisti apsauginę sieną, - pataria Donas. - Jus iš karto areštuos, konfiskuos visas kameras, nubaus 600 dolerių bauda, visą naktį išlaikys karceryje. Patys matote, kad nėra prasmės rizikuoti. Saugokitės spec.tarnybos karių. Jie kaipmat sužino apie kieno nors priartėjimą prie Zonos, nes visur aplinkui išdėstyti sensoriniai judesio davikliai, kiekviena kalva prikimšta parabolinių antenų, mikrofonų ir kitokios aparatūros, leidžiančios išgirsti netgi driežo kvėpavimą...

Donas paduoda man žemėlapį, kuriame pamatau autostradoje Nr.84 pažymėtą juodą kvadratėlį - tai paštas, kuriame dabar ir esu. Po to pusvalandį kratausi duobėtu keliuku. Netoliese aiškiai matoma kalvų grandinė, už kurių - “51-a zona”.

Leidžiama naudoti ginklą

Visos kelionės metu nemačiau jokios kitos mašinos, nė vienas gyvas sutvėrimas nepateko į regėjimo lauką, o baisus kelias tiesiog sukratė visus smegenis.

Horizonte pasimatė maža dėmė, kuri palaipsniui didėjo, kol galiausiai pasimatė, kad tai — raudonai uždažytais langais autobusas. Paslaptingas autobusas dideliu greičiu pasislėpė už artimiausios kalvos. Vėliau sužinojau, kad šis specialus autobusas į zoną atveža darbininkus, o vėliau juos išveža.

Privažiavau prie kalvų ir pamačiau skydą su perspėjimu: “STOP! Draudžiama zona! Sargybai leidžiama be perspėjimo atidengti ugnį. Įvažiavimas tik su apsaugos viršininko leidimu. 21 sekcija”. Būtent apie šios ribos kirtimo pavojus mane ir perspėjo Donas.

Negyvas žurnalistas Nevados dykumoje

Apsižvalgiau ir netoli ant kalvos pamačiau dvi televizijos kameras, kurios buvo nukreipusios į mane savo objektyvus. Už poros minučių galingas džipas “Hummer” lėtai užvažiavo ant kalvos maždaug 100 m atstumu nuo manęs. 2 žmonės, apsirengę šviesiais kamufliaži-niais drabužiais, pakėlė prie akių žiūronus ir ėmė atidžiai mane apžiūrinėti. Aš sekiau juos, jie sekė mane. Mintis, kad aš nepadariau nieko blogo, nenuramino, mano nerimas vis augo. Mano noras padaryti porą kadrų su šiais džentelmenais iš karto dingo, vos pamačiau skydą su kitu užrašu: “Už fotografavimą ir filmavimą - areštas!”.

Mano vaizduotėje jau matėsi laikraščiai su šaukiančiomis antraštėmis: “Dingęs žurnalistas aptiktas Nevados dykumoje!”, ir aš dar kartą prisiminiau Dono patarimą elgtis labai apdairiai. Aš nervingai apsukau mašiną ir košmarišku keliuku leidausi atgal į Reičelą.

Tačiau jau po 20-ies sekundžių mano ausis užgulė malūnsparnio gausmas. Aš įtraukiau galvą j pečius, priešais mane virš keliuko kabėjo juodas malūnsparnis su nukreiptu j mane stambaus kalibro kulkosvaidžiu. Situacija tapo visiškai aiški - man reikėjo tučtuojau sustoti ir net nebandyti nors colį pajudėti į priekį...

Kaip spėjo papasakoti Donas Deinas, ši bazė nebuvo pažymėta nei topografiniuose, nei aviaciniuose žemėlapiuose, tačiau saugoma buvo ypač kruopščiai. Salia keliuko buvo paslėpta šimtai mikrofonų ir sensorinių daviklių, naudojančių saulės energiją. Jie buvo poromis išdėstyti maždaug kas 6 metrai ir gaudė menkiausius dirvos virpėjimus, parodančius jūsų buvimo vietą ir judėjimo kryptį apsaugos pulto operatoriams. Įdomu, kam reikalinga tokia kontrolė?

“Aurora” - ypatingo slaptumo projektas

Pirmą kartą rimto tarptautinio susidomėjimo bazė sulaukė 1989-ais metais, kai kažkoks Bobas Lazaras atsirado vietinės televizijos studijoje ir pareiškė, kad yra fizikas, kuris beveik 4 pastaruosius mėnesius dirbo 51-oje zonoje grupėje, kuri tyrinėjo numuštus ar avarijose sudužusius NSO!

Po šio pareiškimo vietiniai ir iš toliau atvažiavę NSO tyrinėtojai ėmė ropštis į Nevados kalnus, supančius karinę bazę, taip sukeldami vadovybės pyktį. Viskas baigėsi tuo, kad visi lėktuvų skrydžiai buvo pradėti vykdyti tik naktimis. Štai tada Pentagono vadovybė ir perėmė savo dispozicijon 16 kvadratinių kilometrų kalnuotos žemės teritorijos. Karinė aviacijos bazė atsidūrė vienoje teritorijoje su “51-a zona”, buvo sukurta vieninga vadovybė, o ką nors įžiūrėti šioje teritorijoje iš žemės tapo nebeįmanoma. Žinoma, visa tai neliečia rusų žvalgybinių palydovų - iš jų padarytose fotografijose gerai matomi keliai, radariniai įrenginiai ir daugiau kaip 200 statinių.

Tačiau visa tai neleidžia tvirtinti, kad čia tyrinėjami NSO ir jų ekipažai. Labiausiai tikėtina, kad “51-oje zonoje” vyksta ypač slaptų skraidančių aparatų konstravimas, gamyba ir bandymas. Tarp tokių lėktuvų galima paminėti labiausiai įslaptintą pasaulyje žvalgybinį lėktuvą “Aurora”.

Yra prieštaringų duomenų apie tai, kad paskutinės kartos “Aurora” kaip kurą naudoja kompozitinį skystą metaną ir gali išvystyti 8500 km/h greitį, leidžiantį per 5 valandas apskristi visą Žemės rutulį! Remiantis šaltiniais žvalgybos organuose, kai kurių karinių analitikų tvirtinimais, “Aurora” - vienas iš pačių slapčiausių projektų, kuriuos kada nors vykdė Pentagonas. Duomenų apie šį projektą nėra netgi šios įstaigos ypač slaptuose failuose. Juos galima pamatyti tik su “51-os zonos” vado leidimu.

Darbuotojai priversti tylėti

Reičelo miestelio gyventojai dažnai girdi keistą gausmą danguje. Vienam fotografui iš Teksaso pavyko nufotografuoti paslaptingą reaktyvinį pėdsaką danguje, primenantį tris riestainius, užmautus ant plonos ašies.

- Tai, kariškiai čia greičiausiai išbando savo “Aurorą”. Daugelis šiuose kraštuose, tarp jų ir aš, prieš porą metų matėme tokius pėdsakus virš Reičelo, o po 3 sekundžių pasigirdo tokie garsūs sprogimai, kad net knygos iškrito iš mano lentynų, - papasakojo Donas.

Kai kurie politikai reikalauja, kad jiems būtų pranešta apie tai, kas būtent vyksta “51-oje zonoje”. Tačiau, sprendžiant iš visko, amerikiečių armijos vadovybė visiškai nesiruošia ten padaryti atvirų durų dieną. Darbuotojams kategoriškai draudžiama kalbėti apie tai, kur jie dirba. Tačiau Glenas Kempbelas, “51-os zonos” tyrimo centro (privati organizacija, apie kurią jau užsiminta) direktorius, pranešė, kad kiekvieną dieną 6 lėktuvai be atpažinimo ženklų iš Las Vegaso aerouosto į “51-ą zoną” atgabena apie 600 darbuotojų. Ryšio metu naudojami užslaptinti radijo dažniai. Kempbelo teigimu, zonoje dirba šimtai įvairių specialybių darbuotojų.

Atliekų sąvartynas

Las Vegase gyvena jau pagyvenusio amžiaus moteris Stela Kaza. Iš savo kuklaus namelio miesto pakraštyje Stela bando atsispirti JAV karinės mašinos galiai. Jos vyras Volteris ketvirtį amžiaus dirbo “51-oje zonoje”. Jis mirė prieš keletą metų. Tokių, kai Stelos vyras, yra nemažai. Niekas kitas negali patekti į zoną, išskyrus tylinčius darbuotojus, kurie atvežami juoduose autobusuose. Visos gamybos atliekos, visos eksperimentinės medžiagos ir chemikalai deginami vienoje vietoje už zonos teritorijos ribų. Daug metų darbuotojai, tarp jų ir dabar jau miręs Volteris, kasė 75 m ilgio ir 10 m pločio bei gylio griovį, kuriame buvo deginamos talpos, kuriose prieš tai buvo laikomas eksperimentinis kuras, įvairiausias atliekas - visa tai, kas buvo naudojama “Auroros” ir panašių naujos kartos žvalgybos lėktuvų gamybai ir bandymams. Tokie sąvartynai degė beveik ištisas paras, išleisdami įvairiaspalvius nuodingų dūmų kamuolius ir padengdami didžiulę teritoriją ne mažiau nuodingais pelenais ir kažkokiomis gleivėmis, nuo kurių žūdavo viska, kas gyva. Po to baltais drabužiais apsirengę ir ant veidų užsidėję respiratorius darbininkai viską sutvarkydavo, užpildavo smėliu blogai sudegusią masę ir padegdavo kitą atliekų porciją. Kiti darbininkai netoliese kasdavo kitus griovius atliekų deginimui...

Nuodingi dūmai ir pelenai atliko savo darbą: daugelis darbininkų rimtai susirgo. Paskutiniais XX-o amžiaus metais 42-iems zonos darbininkams staiga išsivystė kvėpavimo takų paralyžius, kai kuriems atsirado augliai plaučiuose. Šiems žmonėms nepadėjo jokie vaistai. Beveik visų jų oda pasidengė suragėjusiomis pleiskanomis, primenančiomis žuvies žvynus, kuriuos buvo galima pašalinti tik švitriniu popieriumi ar pincetu. Po šių pleiskanų pašalinimo atsirado baisios žaizdos, ėdančios odą.

Volterio kūnas taip pat buvo padengtas pleiskanomis, opomis ir skauduliais, kurie visą laiką plyšinėjo ir kraujavo. “Niekada nemačiau nieko panašaus į tai! Vos tik šiek tiek pavykdavo apgydyti vieną opą, tuoj pat atsirasdavo naujos, - verkdama man papasakojo Stela. - Galiausiai Volterio organizmas nustojo kovoti su nuodais ir skausmu, jis mirė baisiose kančiose”... Lygiai taip pat, kaip ir kiti darbininkai iš slaptos zonos.

39-ių metų Robertas Frostas mirė kankinama mirtimi, kai prisikvėpavo nuodingų atliekų dūmų. Jo organizmo audinių tyrimas parodė, kad jis buvo apsinuodijęs ypač retai sutinkama toksiška medžiaga, kuri tiesiog sugraužė vidaus organus.

Stela Kaza ir Elen Frost nori sužinoti, kas iš tiesų atsitiko jų vyrams, ir bando išsiaiškinti, kokios cheminės medžiagos naudojamos požeminėse zonos laboratorijose. Moterys sukūrė visuomeninį judėjimą, į kurį įsitraukė ir kitos buvusių “51-os zonos” darbuotojų našlės, kad galėtų pradėti teismo procesą prieš JAV vyriausybę.

Prezidento įsakas

Norint, kad visuomenė nesužinotų apie paslaptingus ir tragiškus įvykius, dar Klintono administracija nusprendė, kad “visa tai, kas vyksta N karinės bazės teritorijoje Nevadoje, yra ypač svarbūs JAV interesai”. Visa informacija, susijusi su darbininkų mirtimi, buvo tučtuojau įslaptinta ir pateko į taip vadinamą prezidento įsako grupę, t.y. su ja susipažinti leidimą gali išduoti tik pats JAV prezidentas.

...Po to, kai ginkluoti sargybiniai mane paleido, prieš tai iškratę visą mašiną ir patikrinę mano dokumentus vyriausybinėse duomenų bazėse, aš grįžau į tą patį ryšių centrą, iš kurio ir pradėjau savo kelionę. Greta stovinčiame automobilyje su Kalifornijos numeriais sėdėjo 2 vyriškiai ir atidžiai stebėjo dangų. Jie labai norėjo pamatyti NSO arba žvalgybinį lėktuvą. Neužilgo jie išvažiavo, pasitenkinę bent tuo, kad pabuvojo “51-os zonos” rajone.

Visame pasaulyje yra tik 3-4 tokios bazės, keliančios didžiulį susidomėjimą, jaudinančios visuomenę. Tačiau šiuo atveju niekas negali oficialiai įrodyti, kad čia vyriausybės leidimu vykdoma veikla, pavojinga žmonių sveikatai. Paslaptys, susijusios su darbininkų mirtimis, “Auroros” ir kitų panašių žvalgybinių lėktuvų kūrimas, NSO ir mumifikuotų ateivių kūnų tyrinėjimas - iki tiesos neįmanoma prisikasti. Neįmanome netgi atlikti bent kokius rimtesnius tyrimus, nes negalima net prisiartinti prie pačios zonos. Gandai lieka paprasčiausiais gandais. “51-a zona” oficialiai neegzistuoja, ir JAV vyriausybė jokiais būdais nepatvirtins jos egzistavimo fakto. Tai paprasta karinės aviacijos bazė, į kurią, žinoma, pašaliniams patekti griežtai draudžiama...