Alchemija: Šarlatanų Ir Apgavikų Užsiėmimas?

Alchemija – vienas iš seniausių ir paslaptingiausių mokslų. Šiandien ji laikoma šarlatanų ir apgavikų užsiėmimu. Paslaptingų simbolių kalba visada slėpė alchemiją nuo neišmanėlių smalsumo. Iki šiol neaiški tikroji šio pseudomokslo esmė: vieniems tai – aukso gaminimas, kitiems – nemirtingumo eliksyro paieškos, tretiems – žmogaus transformacija...

Karališkasis Menas

Alchemija laikoma chemijos motina. Alcheminėse laboratorijose pirmą kartą buvo gauta sieros, azoto, druskos rūgštis, salietra, parakas, karališkasis vanduo ir daug vaistinių medžiagų (istorijos paslaptys - paranormal.lt).

Viduramžių alchemikai kėlė sau gana konkrečius tikslus. Vienas iš alchemijos Europoje pradininkų Rodžeris Bekonas (XIII amžius) rašė: “Alchemija yra mokslas apie tai, kaip paruošti kažkokią sudėtį arba eliksyrą, kuris netauriuosius metalus paverstų tobuliausiais metalais”.

Nors viduramžių Europoje alchemija buvo praktiškai nelegali, nemažai bažnyčios ir visuomenės valdovų globojo ją, tikėdamiesi naudos, jei būtų išgautas “tas niekingas metalas”. Ir ne tik globojo, bet ir patys tuo užsiiminėjo. Alchemija tapo tikrai “karališkuoju menu”.

Saksonijos kurfiurstas Fridrichas Augustas II (1670-1733) Stiprusis pretendavo į Lenkijos karūną, tam reikėjo didelių pinigų. Todėl kurfiurstas pavertė Drezdeną tikra alchemijos sostine. Norėdamas papildyti iždą auksu, jis pasitelkė į pagalbą talentingą alchemiką Fridrichą Biotgerį. Istorija nutyla, kaip Biotgeriui sekėsi išgauti auksą, deja.

Alchemikų Europoje buvo tikrai daug, tačiau adeptais - tokiais, kuriems atsiverdavo filosofinio akmens paslaptis - tapdavo vienetai.

Simbolių kalba

Alchemijos ištakos siekia herme-tizmą. Tai mokymas, kuriame susipynė senovės graikų natūrfilosofijos, chaldėjų astrologijos ir persų magijos tradicijos.

Metalai alchemikui - tai ne tiesiog medžiagos, o kosminės tvarkos įsikūnijimas. Pavyzdžiui, auksas alchemikų manuskriptuose virsta Saule, sidabras - Mėnuliu, gyvsidabris - Merkurijumi, švinas - Saturnu, alavas - Jupiteriu, geležis - Marsu, varis - Venera.

Septyni dangaus kūnai taip pat pasirinkti neatsitiktinai. Septynetas - pilnatvės ir tobulybės ženklas, aukščiausias žinių ir išminties siekimo laipsnis, magiškos galybės liudijimas ir paslapties saugotojas.

Paslaptingai atrodo ir hermetiškuose traktatuose užrašyta receptūra. Anglų alchemikas Džordžas Riplis (XV amžius), siekiant paruošti išminčių eliksyrą, siūlė kaitinti filosofinį gyvsidabrį, kol jis pavirs iš pradžių žaliu, paskui raudonu liūtu. Susidariusius skysčius jis siūlė surinkti, dėl to atsiras “beskonė flegma, spiritas ir raudoni lašai”.

Toliau - dar labiau supainiota ir nesuprantama:

“Kimerų šešėliai užklos retortą savo blankiu užtiesalu. Jis užsidegs, greitai pataps puikios citrinų spalvos ir vėl atkartos žalią liūtą. Padaryk taip, kad jis suėstų savo uodegą, ir vėl distiliuok produktą. Galiausiai, mano sūnau, kruopščiai rektifikuok, ir tu pamatysi, kaip pasirodys degantis vanduo ir žmogaus kraujas”. Kaip paversti simbolinį alchemišką žodį gyva praktine realybe?

Kai kurie bandė, viską suprasdami paraidžiui. Pavyzdžiui, Žanos D’ Ark bendražygis, pagarsėjęs maršalas Žilis de Re žudė naujagimius dėl jauno kraujo, kurio, kaip buvo manoma, būtinai reikėjo “Didžiojo virsmo” sėkmei.

Ainiams, kurie panorės praskleisti alcheminių tekstų paslapčių uždangą, filosofas Artefijus rašo: “Nelaimingas kvaily! Kaip gali bū-
ti toks naivus ir tikėti, kad imsime tave mokyti taip atvirai ir aiškiai didžiosios ir svarbiausios mūsų paslapties?”.

Hermetinė simbolika turėjo visiems laikams paslėpti adeptų paslaptis nuo neišmanėlių.

XIX amžiaus mokslininkams pavyko iššifruoti alchemikų alegoriją. Ką reiškia “liūtas, ryjantis saulę”? Tai aukso tirpinimo gyvsidabriu procesas. Iššifruotas ir Riplio receptas, kuriame aprašytas procedūra, kaip gauti acetoną.

Beje, chemikas Nikolia Lemeri pastebi, kad darė šį bandymą daug kartų, bet niekada negaudavo raudonų lašelių - medžiagos, kuri, adeptų nuomone, turėjo filosofinio akmens savybių. Cheminis ekstraktas buvo išgautas, tačiau alcheminis stebuklas neįvyko.

Alcheminė simbolika - tai daugiau, negu cheminio proceso atspindys. Pavyzdžiui, vienas iš svarbiausių alcheminių simbolių yra drakonas, kuris ryja savo uodegą. Tai simbolizuoja daugkartinius gimimus ir mirimus.

Simbolinė sakralinių tekstų kalba nukreipta ne tik į technologijas, bet ir į visas būties struktūras. Jų balansas ir gali užtikrinti alcheminių virsmų sėkmę.

Filosofinis akmuo

Pagrindinis alcheminio mokymo elementas - filosofinis akmuo arba eliksyras, galintis paversti netauriuosius metalus tauriaisiais. Tai galėjo būti ne tik akmuo, bet ir milteliai ar skystis. Kai kurie adeptai paliko mums savo “Didžiojo Magisterijaus” pagaminimo receptą.

Pavyzdžiui, Albertas Didysis siūlo kaip filosofinio akmens komponentus naudoti gyvsidabrį, arseną, sidabro nuodegas ir amoniaką. Visa tai turi praeiti valymo, sumaišymo, kaitinimo, pervarymo stadijas. Tada pasidarys “balta substancija, kieta ir švari, pagal formą artima kristalui”.

Filosofinio akmens savybė buvo ne tik metalų transmutacija. Viduramžių ir Renesanso alchemikai manė, kad eliksyras gali išauginti brangakmenius, sustiprinti augalų vaisingumą, gydyti visas ligas, pailginti gyvenimą ir net dovanoti amžiną jaunystę.

XIV amžiaus prancūzų alchemikas Nikolas Flamelis laikomas vienu iš tų, kuriems pavyko išgauti filosofinį akmenį. Jis susipažino su Abraomo Žydo traktatu ir visą gyvenimą paskyrė ten palikto “Šedevro rakto” iššifravimui. Galų gale iššifravo ir, anot legendos, tapo nemirtingu.

Legendą platino nemažai liudininkų pasakojimų, kad, neva, jie buvo sutikę Flamelį, praėjus daugeliui metų po jo oficialios mirties. Atkastas alchemiko kapas tik sustiprino mitą - Flamelio kape nebuvo.

Beje, filosofinio akmens nereikėtų laikyti vien materialine substancija. Daugeliui adeptų “Didžiojo Magisterijaus“ paieškos buvo tarsi tiesos paieškos, tiesos, kuri būtų galėjusi įgyvendinti svarbiausią hermetizmo tikslą - išlaisvinti žmoniją nuo pirmapradės nuodėmės.

Ar alchemija - tai mokslas?

Bažnyčia laikė alchemiją prietarų ir obskurantizmo šaltiniu. Poetas Dantė Aligjeris sakė, kad alchemija - “mokslas gana apgavikiškas ir niekam daugiau netinkantis”. Net Avicena neigiamai žiūrėjo į hermetines paslaptis. Jis tvirtino, kad “alchemikai sugeba daryti tik puikias imitacijas, raudoną metalą nudažydami baltai - tada jis darosi panašus į sidabrą, arba nudažo metalą geltonai, ir tada jis darosi panašus į auksą”.

Dar IV a. pr .m. e. Aristotelis rašė apie tai, kad, varį jungiant su cinku ar alavu, susidaro aukso geltonumo lydiniai. Dažnai alcheminis bandymas laikytas sėkmingu, kai paprastas metalas tik įgaudavo tauriojo atspalvį.

Beje, yra netiesioginių liudijimų, kad laboratorijose alchemikams pavykdavo išgauti auksą, kuris savo savybėmis nė kiek nenusileisdavo gamtoje randamam metalui.

Viename Vienos muziejuje eksponuojamas auksinis medalis, kurio svoris atitinka 16,5 dukatų. Vienoje medalio pusėje išgraviruotas įrašas “Auksinis švininio tėvo palikuonis”, kitoje - “Cheminis Saturno pavertimas Saule (švino - auksu), atliktas 1716 metų gruodžio 31 dieną Insbruke, globojant jo šviesybei pfalcgrafui Karlui Filipui”.

Žinoma, kilmingo asmens globojimas negali garantuoti, kad, išlydant medalį, nebuvo panaudotas tikras auksas. Bet yra ir kitų argumentų.

XIV amžiuje Anglijos karalius Eduardas II užsakė ispanų alchemikui Raimundui Lulijui išlydyti 60 tūkst. svarų aukso ir davė jam gyv-sidabrio, alavo bei švino. Nežinia, ar Lulijus atliko užduotį, tačiau istoriniai dokumentai liudija, kad, sudarydami stambias prekybines sutartis, anglai ėmė naudoti auksines monetas, kurių kiekis gerokai viršijo šalies aukso atsargas.

Niekas nežino, iš kur šventosios Romos imperijos imperatoriaus Rudolfo II (1552-1612) palikime atsirado 8,5 tonos aukso luitų. Vėliau nustatyta, kad Rudolfo II aukse beveik nebuvo priemaišų, skirtingai nuo gamtinės žaliavos, iš kurios būdavo kaldinamos monetos.

Alchemija, iš amžių glūdumos atsinešusi savo paslaptis, ir toliau kruopščiai jas saugo. Taip, matyt, ir nesuteiks ainiams galimybės prasiskverbti į “Didžiojo Virsmo” slėpinius.