Erikas XIV: Paskutiniai karaliaus pietūs

Karalius Erikas XIV valdė Švediją 1561-1568 metais. Jis pasižymėjo ypač įtariu būdu, žiaurumu, turėjo persekiojimo maniją, įsakė nužudyti ne vieną nekaltą žmogų. Ne be reikalo jis liaudyje buvo vadinamas Eriku Bepročiu. Erikui XIV nepavyko ilgai išlaikyti valdžios savo rankose - sukilę pavaldiniai jį išvertė iš sosto ir įkalino kalėjime. Kai 1577 metais karalius mirė, ėmė sklisti gandai, jog jis buvo nunuodytas (paranormal.lt).

Įbroliai

Busimasis Švedijos karalius gimė 1533 metais ir savo vardą gavo, pagerbiant senelį Eriką Juhansoną. Po motinos mirties karalius Gustavas Vaza susituokė su Margarite Erindoter, kilusia iš švedų aristokratų giminės. Šioje santuokoje karalius susilaukė nemažai sūnų ir tikrų, iš kurių vyriausias buvo Juhanas (Jonas).

Gustavas Vaza savo sūnus paskelbė sosto paveldėtojais, o 1544 metais dvarininkų susirinkime Vesterose pareiškė, kad karaliaus valdžia, siekiant išsaugoti valstybės vientisumą, turi būtu perduodama paveldėtojams. Sostą iš Eriko turėjo paveldėti jo sūnūs, o jei jų nebūtų, tai karaliumi taps įbrolis Juhanas.

Erikas XIV į sostą atsisėdo 1561 metais. Iš tėvo jis paveldėjo didžiulį darbštumą ir susidomėjimą valstybės valdymu. Jo įbrolis pagal tėvo testamentą gavo didelę Suomijos dalį. Tačiau Erikui pavyko taip pakeisti testamento sąlygas, kad jis pats ėmė kontroliuoti brolio hercogystę.

Tiesa, visiškai nušalinti nuo valdžios Juhano jam nepavyko - šis susituokė su Kotryna Jogailaite, Lenkijos karaliaus seserimi, ir tokiu būdu užsitikrino paramą Lenkijoje. Be to, jis ėmė valdyti žmonos kraitį - pilį Estijoje, šalia brolio Eriko valdomų žemių.

Įbrolių interesai susikirto: abu jie iš tėvo paveldėjo nenumaldomą valdžios troškimą. Į įnirtingą jų tarpusavio kovą įsijungė ir Švedijos aukštuomenė, pareikalavusi savo valdžios dalies ir palaikiusi Juhaną.

Eriko brolis įsitvirtino Suomijoje, tačiau po dviejų mėnesių pasipriešinimo buvo priverstas pasiduoti. Jis buvo teisiamas kaip valstybės išdavikas, jam paskirta mirties bausmė. Tiesa, Erikas vėliau jam dovanojo gyvybę, tačiau kartu su žmona įkalino Gripsholmo pilyje. Su Juhano pasekėjais buvo žiauriai susidorota.

Juhanas įkalintas buvo keturis metus, visą laiką jam grėsė mirtis. Reikia pasakyti, kad įtarumas buvo visų Vazos šeimos narių būdingas bruožas, tačiau Erikui XIV jis pavirto tikra persekiojimo manija. Jo valdymo metais buvo įsteigtas aukščiausias karališkasis teismas, kuris be pasigailėjimo baudė visus, kuriuos karalius laikė nepakankamai patikimais. Pavyzdžiui, 1567 metais garsios ir senos švedų šeimos atstovas Nilsas Sturė su visais šeimos nariais buvo apkaltinti suokalbiu prieš karalių ir įmesti į kalėjimą. Su Nilsu Erikas pats susidorojo - kameroje į krūtinę susmeigė durklą.

Teisiamųjų suole

Po kurio laiko karalius vėl atgavo sielos ramybę ir netgi pripažino savo ligą. Jis susitaikė su dvarininkais, tačiau atsiradusį priešiškumą jau buvo sunku išgyvendinti.

Ši priešiškumas dar labiau sustiprėjo, kai Erikas XIV įteisino savo daug metų trunkantį ryšį su Katarina Monsdoter - paprasto valstiečio dukra, kuri valdovui pagimdė sūnų ir dukrą. Su Katarina karalius susipažino turguje, kur ji pardavinėjo riešutus. Si miela mergina tapo viso jo gyvenimo atgaiva. Tačiau jų šeimyninė laimė buvo trumpa.

Vieno Eriko XIV dvasinio susirgimo priepuolio metu jo brolis Juhanas buvo išlaisvintas iš kalėjimo, ir 1568 metais šalyje kilo maištas.

Juhanas su savo armija apsupo Stokholmą ir per pasiuntinį perdavė Erikui XIV kapituliacijos sąlygas. Jis pareikalavo, kad įbrolis savo ir savo paveldėtojų vardu visiems laikams atsisakytų karūnos.

Erikas nenorėjo pasirašyti jokių sąlygų, todėl iš karto buvo suimtas ir išsiųstas į Gripsholmo pilį, kurioje savo laiku buvo įkalintas jo brolis Juhanas. Įkalintasis savo broliui ir jo žmonai rašė laiškus, prašydamas mielaširdystės ir skųsdamasis, kad iš jo buvo atimtas gydytojas ir virėjas, todėl jis su žmona kenčia badą ir nepriteklių. Tačiau įbrolis į šiuos laiškus net nesiteikė atsakyti.

Beje, Erikas XIV savo laiškuose įbrolio Juhano niekada nevadino karaliumi, o tik princu paveldėtoju ir valstybės vadovu. Laiške Juhano žmonai jis prašė užtarti prieš jos vyrą, neužmiršti, kokia nepastovi laimė ir kaip dažnai karūną pakeičia kalėjimas. Tačiau visi šie prašymai neturėjo įtakos Eriko likimui, todėl 1569 metų sausio mėnesio viduryje valstybės pareigūnai pradėjo buvusio karaliaus teismą.

Erikas buvo atvestas į pilies bažnyčią, jam buvo pateikti kaltinimai: jis su savo pavaldiniais elgėsi kaip priešas ir tironas, nesilaikė nei priesaikos, nei pasižadėjimų, nei raštiškų įsipareigojimų, savo broliams ir tiems, kurių nekentė, paspendė daugybę spąstų, kad tarp jų kiltų ginčai, pasikėsino į nekaltų žmonių dvarus, garbę ir gyvybę, pats juos nužudydamas. Erikas buvo apkaltintas tuo, kad pažeidė Švedijos įstatymus, įsteigė savo teismus, kurie nuosprendžius skelbė pagal jo valią. Jis taip pat skatino slaptus pranešėjus, o savo brolį ir jo žmoną beveik penkis metus neteisėtai laikė įkalintus. Be to, „paniekino ne tik savo tėvo palikimą, tačiau ir hercogų ir riterių privilegijas, stengėsi sunaikinti dvarininkiją, savo didenybę pažemino gėdingomis vedybomis - vienu žodžiu, negalvojo apie nieką kitą, tik kaip apie žalą savo pavaldiniams“.

Atsakomajame žodyje visą kaltę dėl betvarkės šalyje Erikas suvertė dvarininkijai. Teisėjai nekreipė dėmesio, kad kartais karalius buvo ne savo prote, o taip pat į tai, kad buvę aukščiausi šalies veikėjai anksčiau pritardavo dėl to, dėl ko dabar buvo kaltinamas. Karalius buvo uždarytas į niūrų kalėjimą, kur dieną ir naktį kentėjo badą ir šaltį, įžeidimus ir keiksmus.

Valstybės interesais

Kartą karalius Juhanas išvyko į kelionę po šalį. Stokholme staiga atsirado žmonių, kurie nusprendė iš kalėjimo išlaisvinti buvusį karalių ir jį vėl pasodinti į sostą. Erikas XIV, sužinojęs apie
tai, iš karto sukūrė manifestą, kuriame dėkojo savo ištikimiems pavaldiniams už jų norą, pažadėjo dosniai apdovanoti, o ankstesniems savo priešininkams nekeršyti už priešiškumą, jeigu jie dabar jam padės.

Bandydamas susigrąžinti valdžią Erikas taip pat sukūrė slaptą planą, kurį parengti padėjo Rusijos caras Ivanas Rūstusis (su juo Erikas XIV susirašinėjo). Ivanas Rūstusis svajojo išlaisvinti Eriką, tikėdamasis, kad nelabai sveiko proto karalius taps patogia marionete jo rankose - Rusijos caras turėjo savo planų, susijusių su Baltijos valstybėmis, ir norėjo šiaurinėse karalystėse pakeisti politinę situaciją.

Tačiau šis sąmokslas buvo atskleistas: kai kurie jo dalyviai buvo nubausti mirties bausme, o karalius su žmona ir vaikais buvo perkelti į Abo tvirtovę, kur laikomi labai griežtai juos prižiūrint. Riksdago (Švedijos parlamento) posėdyje netgi buvo sprendžiamas klausimas: „Gal verta karalių nužudyti, jeigu bus bandoma jį išlaisvinti?“ Dauguma pritarė šiam siūlymui, tačiau jį atmetė valstybės taryba.

1571 metų liepos mėnesį Erikas XIV iš Abo tvirtovės buvo perkeltas į Kastelholmą Alando saloje, o rudenį vėl perkeltas į Gripsholmą. Su juo visą laiką kartu buvo jo žmona, kuri stengėsi palengvinti vyro kančias. 1573 metais Erikas XIV vėl buvo perkeltas -šį kartą į Vesterosą, į kurį buvusi karalienė galėdavo atvykti, tačiau visą laiką gyventi su vyru jai nebuvo leidžiama. Vėliau karalius buvo perkeltas į Erbigo tvirtovę, išskiriant su mylima Katarina ir vaikais.

Planet Today News dokumentika

Deja, nė vienas kalėjimas sostą užėmusiam Juhanui neatrodė pakankamai patikimas - jis bijojo galimų sąmokslų. Juo labiau kad Erikas, nežiūrint į daugybę nervinio pobūdžio priepuolių, liko puikios fizinės formos. Patarėjai ėmė Juhaną įtikinėti, kad reikia paaukoti įbrolį vardan valstybės ramybės.

1577 metais 44-ių metų amžiaus Erikas XIV staiga mirė. Ėmė sklisti gandai, kad jam į sriubą buvo įberta stipriai veikiančių nuodų. Savaime suprantama, oficialiai buvo paskelbta, kad karalius mirė natūralia mirtimi.

Jo žmona Katarina savo vyrą pergyveno dar keletą dešimčių metų. Iki savo gyvenimo pabaigos ji gyveno dvare, kurį jai perdavė jos vyro žudikas karalius Juhanas.