Fluoridai vandenyje - per daug ir per ilgai...

Mus beveik užverčia dantų priežiūros priemonėmis, kuriose yra fluoridų. Tačiau paskelbti nauji tyrimai skatina manyti, kad fluoridai vis dėlto nėra visiškai nepavojingos medžiagos, tad galbūt atėjo metas jais nebepapildyti taip pat ir čiaupo vandens?

Kai praeito amžiaus penktąjį dešimtmetį keliose šalyse buvo įdiegtas vandens fluoravimas, manyta, kad tai apsaugos vaikų dantis nuo gedimų, tačiau mūsų laikais nerimaujama dėl fluoridų įtakos intelektui – juo didesnė jų koncentracija organizme, tuo žemesnis IQ.

Vandentiekio papildymas fluoridais buvo giriamas kaip vienas iš dešimties svarbiausių visuomenės sveikatos gerinimo metodų XX amžiuje. Tačiau galbūt dabar reikėtų liautis taikyti šią priemonę, kurios penktajame dešimtmetyje buvo imtasi siekiant užkirsti kelią vaikų dantų gedimams. Du nauji tyrimai ragina manyti, kad vandens fluoravimas iš tiesų galėtų būti nebetinkamas metodas. Iš vieno tyrimo rezultatų galima daryti išvadą, kad nėra tokios fluoridų dozės, kuri būtų saugi augančiam organizmui, bet kito tyrimo išvados pagrįstos mintimi, kurią fluoridų taikymo priešininkai akcentuodavo jau daug metų, - šios cheminės medžiagos - neurotoksinas, veikiantis vaiko IQ ir gebėjimą mokytis, ir taip yra net tuomet, jei vaikas jų yra gavęs dar būdamas embriono stadijoje, nėštumo metu geriant fluoruoto vandens.

Vandens fluoravimo šalininkai įsitikinę, kad fluoridų nuodingą poveikį nulemia jų dozė. Pasak jų, taikoma rekomenduojama koncentracija, o tai viena dalelė milijonui (atitinka 1 mg 1 litre vandens), fluoridai esti saugūs. Vis dėlto jau 2015 metais JAV sveikatos ir žmonių paslaugų departamentas (US Department of Health and Human Services) sumažino saugią fluoridų koncentraciją iki 0,7 mg, kadangi odontologai pranešdavo apie augantį fluorozės atvejų skaičių - dėl fluoridų įtakos tarp vis daugiau asmenų pasikeitė dantų emalio spalva.

Fluoroze sergama vis dažniau, nes daugumoje dantų pastų esama fluoridų -medžiagų, kurių juose nebuvo iki masiško vandens fluoravimo. Mūsų laikais nedideliame kiekyje pastos, kokį išspaudžiame ant dantų šepetėlio, būna 0,75-1,5 mg fluoridų.

Jie blogai šalinami

JAV tyrėjų iš Sinajaus Kalno Alkano medicinos mokyklos Niujorke (Icahn School of Medicine at Mount Sinai in New York) nuomone, netgi sumažinta fluoridų koncentracija galėtų būti per didelė, ypač todėl, kad sveikatos specialistai nėra atsižvelgę į augančio organizmo gebėjimą šalinti fluoridus. Suaugęs žmogus iš organizmo pašalina apie 60 proc. šių mineralinių medžiagų, tačiau vaikai tepašalina vos apie 45 proc.

Vaikų inkstuose ir kepenyse kaupiasi apie 55 proc. fluoridų, kurių jie gauna iš dantų pastos ir čiaupo vandens. Mokslininkai tikrino 1742 paauglius, ir visų jų organizmuose buvo per didelė fluoridų koncentracija, nors dauguma iš jų gyveno vietovėse, kur fluoridų koncentracija vandenyje buvo mažesnė už saugia laikyta 0,7 mg dozę, kai kur netgi tik 0,4 mg.1

Tyrėjai mano, kad pažeista inkstų veikla gali pabloginti skydliaukės funkciją ir galbūt sukelti tokias ligas kaip hipotirozę
ir Hašimoto tiroiditą. Dar įmanoma, kad nepašalintus fluoridus gali absorbuoti organizmo kietieji ir minkštieji audiniai, pvz., kaulai ir kiti organai. Per ankstesnius tyrimus įrodyta, kad asmenims, kurių kraujyje padidėjusi fluoridų koncentracija, būna didesnė tikimybė susirgti kaulų ligomis.

Duomenys apie intelektą

Fluoravimo oponentai labiausiai nerimauja dėl fluoridų įtakos intelektui ir gebėjimui mokytis. Per 54 tyrimus konstatuota, kad didelė fluoridų koncentracija sumažina žmonių IQ, be to, per 60 bandymų su gyvūnais konstatuota, kad fluoridai pablogina atmintį ir gebėjimą mokytis. Tačiau per naująjį tyrimą aptikta kai kas, keliantis dar didesnį nerimą, - nėščiosios gali perduoti fluoridų mažyliui, nes laikoma, kad fluoridai geba praeiti placentą. Moterų, kurios būdamos nėščios vartodavo daugiausia fluoruoto vandens, vaikų IQ, kai jiems buvo 4 metai, buvo palyginti mažiausias. Tyrėjai padarė išvadą, kad dėl kiekvieno miligramo fluorido, aptikto motinos šlapime, IQ rodiklis sumažėjo vidutiniškai 4 balais.2

Kanados mokslininkai iš Jorko universiteto Toronte (York University In Toronto) analizavo duomenis apie 512 motinų ir jų vaikų, iš kurių 141 gyveno apylinkėse su fluoruotu vandentiekiu. Tyrėjai stebėjo fluoridų koncentraciją motinos organizme nėštumo metu, taip pat testavo jų vaikų IQ, kai jiems suėjo 3 ar 4 metai. Kaip jau buvo galima numatyti, moterų, kurios gyveno vietovėse su fluoruotu vandeniu, šlapime buvo daugiau fluoridų, o jų vaikų IQ rodiklis taip pat dažniau buvo žemiau nei vidutinis 107 balų lygmens grupėje.

Fluoravimo oponentai labiausiai nerimauja dėl fluoridų įtakos intelektui gebėjimui mokytis ir atminčiai.

Dėl kiekvieno miligramo fluoridų, aptiktų litre motinos šlapimo, berniukų IQ sumažėjo 4,49 balo. Atrodo, kad mergaičių fluoridai neveikė. Dėl šio skirtumo kritikai atmetė minėtą tyrimą kaip aplaidaus darbo rezultatą, vis dėlto galėtų būti, kad berniukai ir mergaitės vystosi skirtingai, o kitas aiškinimas gali būti pačios motinos IQ, kuris galėtų daryti didesnį poveikį vaiko IQ rodikliui nei fluoridai.

Tyrimai patvirtina ryšį

Kanadiečių tyrimą galbūt būtų įmanoma ignoruoti, jei nebūtų tiek daug kitų tyrimų, iš kurių rezultatų galima daryti tokias pat išvadas. Pvz., kinų mokslininkai iš Guidžou medicinos universiteto ligoninės (angl. The Affiliated Hospital of Guizhou Medical University) pakartotinai peržiūrėjo 26 tyrimų rezultatus, kuriuose dalyvavo 7 258 vaikai, ir padarė išvadą, kad fluoridų koncentracija vandenyje turi nepaneigiamą ryšį su žemesniais intelekto rodikliais.3

Kiti kinų tyrėjai atliko panašų darbą ir priėjo prie analogiškų išvadų. Jie iš naujo peržiūrėjo 27 tyrimus, per kuriuos buvo lyginami IQ rodikliai įvairiuose regionuose su skirtingu vandens fluoravimu, ir aptiko, kad IQ rodikliai tarp vaikų, kurie gyveno vietovėse su didesne ar mažesne fluoridų koncentracija vandenyje, nuosekliai skyrėsi.4

Didžiosios Britanijos Kento universiteto (The University of Kent) tyrėjai netgi priėjo prie išvados, kad „fluoridai pasižymi potencialu labai stipriai neigiamai paveikti visuomenės sveikatą", o dantų būklę jie veikia visai nedaug. Todėl, kaip nurodo tyrėjai, viešojo vandentiekio fluoravimą derėtų įvertinti pakartotinai.5

Poveikis nėra mažareikšmis

Dėl vienos iš mokslininkų išvadų-fluoridas turi tik nedidelį poveikį dantų sveikatai - vis dar aktyviai diskutuojama, ir tai daro tiek fluoravimo šalininkai, tiek oponentai.

Fluoridas neturi tiesioginio ryšio su dantų gedimu. Trys valstybės - JAV, Airija ir Australija - yra ir tarp tų 10 šalių, kurių vandentiekyje yra daugiausia fluoridų, ir tarp tų, kuriose aukščiausi dantų gedimo rodikliai. Taigi, nėra priežastinio ryšio tarp fluoravimo ir šalies gyventojų dantų sveikatos. Greičiausiai dantų būklę labiau veikia mityba ir gyvenimo būdas.

Cochrane tyrėjų grupė, kuri laikoma objektyvia mokslinių duomenų „teisėja", įrodė, kad fluoravimas sumažino dantų gedimą -sugedusių ir trūkstančių dantų skaičius tarp vaikų, kurie gyveno vietovėse su flūoruotu vandentiekiu, sumažėjo 35 proc. Vis dėlto tyrimo recenzentai suabejojo tuo, nes 20 iš analizuojamų tyrimų buvo atlikti seniai, su mažu dalyvių skaičiumi ir buvo susiję su didele neobjektyvumo rizika.6

Panašios nuomonės yra ir Libano tyrėjai iš Notr Damo universiteto Louaize (angl. Notre Dome University-Louaize). Pasak jų, vandens fluoravimas gali būti svarbus skurdžiose vietovėse, tačiau dantų gedimo problema mūsų laikais turėtų būti išspręsta, turint omenyje tai, kad fluoridų esama dantų pastose ir burnos skalavimo priemonėse.7

Dėl fluoridų trūkumo nerimauti nereikia. Fluorido junginiai yra dažni vandenyje ir dirvoje. Kaskart gerdami arbatos ar valgydami jūrų gėrybių su valgomais kaulais ar kiautais gauname fluoridų ir, žinoma, darome tai taip pat kiekvieną dieną valydamiesi dantis su dauguma iš dantų pastų.

Fluoridai nėra maisto medžiaga, nors ir XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį odontologai juos tokia laikė, todėl fluoridai neturi rekomenduojamos paros normos (RPN), bet „adekvatų gaunamą kiekį", o šis priklauso nuo to, kas esate: suaugusysis ar vaikas, moteris ar vyras.

Adekvatus gaunamas fluorido kiekis per dieną vaikui yra 0,7 mg, bet aktyvistų grupė Fluoride Action Nėtwork, pasisakanti prieš fluoravimą, įsitikinusi, kad vaikai, valydamiesi dantis ar naudodami dantų higienos produktų, per dieną gauna gerokai daugiau fluoridų. Nedideliame kiekyje dantų pastos yra 1,5 mg fluoridų, o burnos skalavimo priemonėse jų yra 0,25 mg.

Cochrane tyrėjų nuomone, net tada, jei fluoridų koncentracija vandenyje atitinka žemiausią leistiną ribą - 0,7 mg litre, - fluorozė (liga, kuri formuojasi dėl fluoridų pertekliaus) suserga apie 12 proc. vaikų. Vietovėse, kur fluoridų koncentracija vandenyje didesnė, šis rodiklis taip pat yra didesnis.

Vandens fluoravimas galbūt iš tiesų buvo viena iš dešimties svarbiausių priemonių visuomenės sveikatai išsaugoti praeitame amžiuje, nes tai buvo laikotarpis iki pertekliaus, kokiu mėgaujamės dabartiniais laikais, tačiau, didėjant gerovei ir stiprėjant suvokimui, kad reikalingas sveikas maistas, kuriame mažiau cukraus, taip pat dėl dantų pastų gausybės, kuriose esama fluoridų, atrodo, kad vandens fluoravimas - praeito amžiaus sprendimas, kuris turi likti praeityje.

Bryanas Hubbardas

Faktai apie fluoridus

• Maži vaikai dažnai praryja pusę dantų pastos, kuri išspausta ant dantų šepetėlio, o taip jie gauna iki pat 1,5 mg fluoridų.
• JAV ant visų dantų pastų, kuriose yra fluoridų, turi būti įspėjimas dėl nuodingumo.
• Beveik visi fluoridai žmogaus organizme yra dantyse ir kauluose.
• Nepaisant gajų mitų, fluoridas neapsaugo kaulų, kurie pažeisti osteoporozės; iš tikrųjų jis tik didina lūžių riziką.
• Fluoridais geriamąjį vandenį pradėta papildyti
• 1945 metais, su pažadu, kad tai padės perpus sumažinti dantų ėduonį tarp vaikų. Taip ir įvyko, vis dėlto reikia pridurti, kad jis pradėjo mažėti jau ketvirtąjį dešimtmetį.
• Iki 2004 metų fluorozė - dantų emalio spalvos pokyčiai, sukelti per gausaus fluoro vartojimo, - buvo konstatuota 41 proc. amerikiečių paauglių.
• Beveik visi tyrimai apie fluoridų efektyvumą buvo atlikti iki 1980 metų.
• Tik 10 proc. pasaulio gyventojų vartoja fluoruoto vandens.

Nuorodos:

1. Environ Int. 2019; 105012
2. JAMA Pediatr, 2019-08-19
3. Public Health, 2018; 154:87-97
4. Environ Health Perspect, 2012; 120:1362-8
5. Scientific World Journal, 2014; 293019
6. Cochrane Database Syst Rev, 2015; (6): CD010856
7. Prev Nutr Food Sci, 2018; 23:171-80
8. Tarptautinis žurnalas „Ko gydytojai tau nepasako“. Medžiaga parengta pagal straipsnį „Fluoridų Eros Pabaiga?“.