Geras limfos tekėjimas - geros sveikatos palydovas

Kai senas indėnas nori išeiti į amžinos medžioklės šalį, jis susiranda medį, atsisėda jame, nustoja judėti ir ima paviršutiniškai kvėpuoti krūtine...

Apie 70 procentų žmogaus kūno masės sudaro vanduo. Vanduo, kad skatintų gyvybiškumą, kaip ir aplink mus supančioje gamtoje, taip ir mūsų organizmo viduje – turi nuolat tekėti. Kur gamtoje natūraliai švariausias vanduo? Šaltiniuose. Kas padaro vandenį tokiu? Tekėjimas, nuolatinis tekėjimas. Kas atsitinka, jei vanduo nustoja tekėti? Netekantis vanduo sudaro galimybę formuotis pelkei, kurios pats kvapas jau rodo, kad joje ima dominuoti irimo procesai. Analogiškai ir žmogaus organizme – kol vanduo teka, tol mes esame gyvybingi. Šiam procesui organizme lėtėjant, jame prasideda įvairios problemos. Kas tie  organizmo „požeminiai šaltiniai“, kuriais teka didžiausias kiekis organizmo vandens? Tai žmogaus organizmo limfinė sistema. Ji yra kiekvieno žinduolio organizme, tačiau žmogaus organizme ji yra ypatinga. Kuo? Tuo, kad joje tekanti limfa, skirtingai nuo keturkojų gyvūnų, turi įveikti didesnę žemės traukos jėgą – tam, kad galėtų tekėti į organizmu iš apačios į viršų, kad patektų į kairio raktikaulio srityje esančią veną, o iš jos į kūno cheminę laboratoriją – kepenis. Žmogus šiuo požiūriu  ko gero vienintelis toks gyvūnas. Visų kitų žinduolių organizmuose limfa teka horizontaliai žemės paviršiui, o ne vertikaliai, todėl tam, kad ji tekėtų, jų organizmams reikia įdėti mažiau pastangų.

Vieninteliai žinduoliai gyvūnai, kurių limfinė sistema vertikalumo-horizontalumo požiūriu panaši  į mūsų, yra primatai. Jie nemažą  dalį laiko taip pat praleidžia būdami vertikalioje padėtyje. Kuo gi mes skiriamės nuo primatų? Tuo, kad jie nemažą laiko dalį praleidžia šokinėdami, o žmogus vaikščiodamas. Kaip šis fizinis veiksmas įtakoja žmogaus ir primatų limfos tekėjimą? Ją verčia aktyviau tekėti. Ciklinis  judėjimas vertikaliai žemės paviršiaus atžvilgiu skatina limfą tekėti greičiau. Dinamika yra gyvybė, statika yra mirtis. Kaip pasikeitė žmogaus gyvenimas paskutinį šimtmetį judėjimo požiūriu? Jis tapo labiau statiškas – mes nustojome aktyviai judėti. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mūsų limfa ėmė tekėti vangiau, o kartu su tuo ėmė reikštis ir įvairiausi sveikatos sutrikimai. Mes tapome labiau statiški. Tada, kai atradome ratą, kai susigalvojome dviratį, tuomet ir pradėjome judėti vertikaliai erdvėje ne ciklais, o statiškai. Netgi tada, kai jojome arkliais, mes šio dėsningumo nepažeidinėjome, tačiau kai arklius pakinkėme į karietą, o patys į ją įsiropštėme, štai tuomet ir buvo pasiduota tolyn nuo prigimtinės savo fiziologijos. Negalvokite, kad limfos tekėjimo sutrikimai yra vienintelė prastos sveikatos priežastis – jų yra visada ne viena ir ne dvi, o visa grandinė, kurioje kiekviena grandis yra svarbi.

Štai taip atrodo šuns limfinė sistema. O štai taip žmogaus.

Analogiška? Taip, tik skirtumas toks, kad visas tekėjimo procesas pas šunį vyksta horizontaliai, o žmogaus vertikaliai.

Kas gi dar įtakoja limfos tekėjimą? Jūsų kvėpavimas. Yra limfinėje sistemoje vienas limfmazgis, kuris yra paskutinis per kurį prateka limfa ir po to pakliūna į veną. Tai cysterna chyli – pagrindinis limfos siurblys, paduodantis limfą į veninį kraują. Šio siurblio veikimas priklauso nuo jūsų kvėpavimo. Kvėpuojant diafragma, arba liaudiškai sakant – pilvu, jūs cikliškai spaudote šį organą ir taip išmetate porcijomis limfą į veną. Štai dėl ko taip svarbu kvėpuoti diafragma, o ne krūtine, kaip daro daugelis moterų. Cysterna chyli  yra tarsi limfos širdis, tik skirtumas nuo kraują skirstančios toks, kad ją galite sąmoningai valdyti per kvėpavimą, ko negalite padaryti su krūtinėje plakančia. Širdies darbas reguliuojamas automatiškai, nedalyvaujant jūsų sąmonei. Limfos tekėjimą galima įtakoti sąmone, keičiant kvėpavimo pobūdį ir dažnumą. Lyg ir patogu, kai galima įsikišti į šį reguliavimo procesą, tačiau čia slypi viena didelė bėda – į šį procesą gali įsikišti ir jūsų protas, jums to nenorint ir beveik nejaučiant. Gali įsikišti ta proto dalis, kurioje sukaupta patirtis apie buvusius neigiamus įvykius, ir trikdyti kvėpavimą, o tuo pačiu ir limfos tekėjimą. Teisingai kvėpuojantis organizmas reaguoja ne į proto baimių šablonus, kurie sukelia bereikalingą įtampą organizme ir trikdo metabolizmą, o į jutimo organų duodamus signalus, tai yra adekvačiai pritaiko organizmą prie tos akimirkos aplinkos sąlygų.

Tai kas gi vyksta iš tikro limfoje ir kodėl taip svarbu, kad ji gerai tekėtų?

Mes visi esame prasidėję iš vienos ląstelės, o dabar esame sudaryti iš 1X1014 ląstelių. Pirmas didelis atradimas  supratimo apie sveikatą srityje buvo padarytas 1962 metais, kai buvo suprasta, kad visi gyvybiniai procesai organizme yra elektriniai. Mūsų kūnas generuoja elektrą. Teisingai suprantančių jis dabar suvokiamas labiau kaip elektrinis, negu kaip mechaninis – elektros dėka mato akys, dirba smegenys, susitraukinėja raumenys, kasa išskiria insuliną ir t.t. 

Kyla klausimas: kas gi tą elektrą organizme gamina, kur visa tai vyksta?

Antras didelis atradimas yra tas, kad sužinota, jog tam, kad tekėtų elektros srovė, būtinas tam tikras mineralinių medžiagų balansas tarp ląstelės išorės ir vidaus. Svarbiausias yra balansas tarp kalio ir natrio. Ląstelės viduje kalio daug, o natrio mažai, išorėje – daug natrio, bet mažai kalio. Tačiau pagal chemijos dėsningumus turėtų natris sutekėti į ląstelę, o kalis ištekėti iš jos – tam, kad susilygintų koncentracija. Kodėl to neįvyksta? Todėl, kad ląstelės citoskeleto baltymas ATP (adenozintrifosfato) įtakoje pritraukia ir suorientuoja   vandens molekules, o šios savo ruožtu prie savęs pririša kalio molekules ir išstumia natrio. Kai tik mažėja ATP, vanduo praranda tvarkingą struktūrą ir nebeišlaiko kalio ląstelėje – kalis ima tekėti lauk, o į vidų ima veržtis natris. Kas gi gamina ATP? Pagrindinės jo gamintojos yra mitochondrijos – kol jų ląstelėje yra pakankamai, kol jos dirba gerai, tol ATP bus gaminama tiek, kad kalio/natrio balansas ir gradientas bus palaikomas toks kaip minėta ir elektros srovė tekės. Ko reikia mitochondrijai, kad ji galėtų atlikti savo funkciją? Gliukozės arba riebalų ir deguonies – tam, kad ji galėtų oksiduoti gliukozę/riebalus. Jeigu minėtų medžiagų nebus  ląstelėje, ATP gamyba nevyks.

Normaliai ląsteliniame lygyje grafiškai ląstelė, ją supantys kraujo ir limfos kapiliarai atrodo taip:

Kraujyje yra trijų rūšių kraujo baltymas, kuris atsakingas už vandens sulaikymą kraujyje. Turėkite omenyje, kad normaliai kraujyje yra 91% vandens. Baltymo molekulės kraujyje yra pačios didžiausios. Skystis, kuris išteka iš kraujagyslės tampa limfa. Daugelis žmonių žino tik tai, kad limfinė sistema yra sudėtinė imuninės sistemos dalis, skirta išgaudyti iš  organizmo ir neutralizuoti priešus. Tačiau yra dar viena svarbi limfos funkcija, nuo kurios priklauso mūsų sveikata. Dar 1948 metais, pažymėjus kraujo baltymus radioaktyviu jodu, buvo sužinota, kad per parą iš kraujo į tarpląstelinę erdvę patenka apie 50% kraujo baltymo. Šio baltymo ir kitų stambių dalelių, kurios negali būti įsiurbtos atgal į kraują, pašalinimas iš tarpląstelinės erdvės ir yra ta dar viena labai svarbi limfinės sistemos funkcija. Jei nebūtų šios funkcijos, mes mirtume maždaug per 24 valandas. Kas gi atsitinka, jei šie kraujo baltymai nėra pašalinami iš tarpląstelinės erdvės? Jie sulaiko vandenį (nes jų tokia funkcija) ir audiniai ima tinti, o grafiškai tai atrodo taip:

Šiuo atveju ląstelės mityba sutrinka, o tai reiškia, kad sutrinka ir ATP gamyba. Mažėjant ATP nebeišlaikomas kalis ląstelėje, Na-K gradientai nyksta ir elektros srovė nustoja tekėti. Nepašalinti baltymai limfoje sulaiko natrį, o šis iš kraujo pritraukia vandenį – audiniai tinsta, ląstelės badauja ir jei situacija nesikeičia – jos miršta. Be to, tokioje situacijoje labai geros sąlygos susidaro tarpti bakterijoms – „pelkė“ jų stichija. Nustojus funkcionuoti mitochondrijoms, kvėpavimo grandinėse gaminančioms vandenilio peroksidą (skylantį į atominį deguonį ir vandenį), susidaro anaerobinė terpė, palanki bakterijoms ir vėžinėms ląstelėms, kurių gyvybės palaikymo pagrindas yra ne gliukozės oksidavimas, bet jos fermentavimas.

Streso ir šoko metu kraujo kapiliarų poros plečiasi ir į tarpląstelinę erdvę patenka daug didesnis kiekis baltymo, ir jei limfinė sistema veikia prastai, susidaro pavojus gyvybei. Netinkamos organizmui medžiagos (iš maisto, oro, vaistų), kurios žaloja ląsteles, priverčia jas gaminti bradikininą  ir histaminą  – medžiagas, kurios plečia kapiliarus ir taip sudaro sąlygas patekti į tarpląstelinę ertmę dar didesniam kiekiui kraujo baltymų, kurie po to pritraukia vandenį iš kraujo ir šis tirštėja. O kas atsitinka kraujui tirštėjant, numanyti ne taip jau sunku. Ne aspirinais kraują skystinti daktarams reikia, o pradėti pirmiausia galva galvoti.

Kai senas indėnas nori... Ar dabar aišku koks procesas priverčia jį išeiti iš šio pasaulio? Norint priversti ląsteles badauti, nebūtina tam nustoti valgyti – tereikia nustoti judėti ir teisingai kvėpuoti.

Nuolat sustingęs pilietis prie ekrano, kuriame vyksta kvapą gniaužiančios batalijos  – potencialus pretendentas anapilin.

Kodėl kai kuriems žmonėms nepavyksta atstatyti sveikatos tinkama mityba, jogos, lengvais fiziniais pratimais, vandens procedūromis ir pan.? Todėl, kad jų limfinėje sistemoje yra susidarę kraujo baltymų klasteriai. Kol jie nebus pašalinti, tol pasyvoki sveikatinimosi rezultatai nedžiugins. Ką tokiu atveju reikia daryti? Visų pirma tai priversti mechaniškai limfą tekėti. Tam gali pasitarnauti šokinėjimas į viršų, bėgimas. Šokinėjimas ant batuto priverčia limfą tekėti iki 30 kartų stipriau. Na ir antra būtina sąlyga – teisingas aktyvus kvėpavimas diafragma – tam, kad eritrocitai būtų tolygiai ir pakankamai įkraunami elektros krūviu, kurio galutinis transportavimo taškas – mitochondrijų kvėpavimo grandinės, ir tam, kad limfinė „širdis“ būtų aktyviai spaudoma. Parengė homosanitus.lt